CD Teaidi skudučiai
Sudarytojos Algytė Merkelienė, Jolanta Kisielytė-Sadauskienė
Garso režisieius Rimantas Motuejūnas
Redaktorė Skirmantė Ramoškaitė
Parengta 2016 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašų studijoje
Vilnius, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. – 1 CD ir knygelė.
Skudučiai – lietuvių orkestrų muzikos pirmtakas
Skudučių melodijos – lauko, erdvės muzika, jos klausytis reikia iš tolo. Kaip teigė senoliai, gražiais vasaros vakarais skudučiai aidėdavę iš kaimo į kaimą – lyg koks muzikinis dialogas: vienur ragai pradėdavę, kitur skudučiai atsiliepdavę ir nubanguodavę miškais ir kloniais. Talentingų būta atlikėjų. Jie pūsdavę ne bet ką ir ne bet kaip, o tik tradicinius, savitus, iš senelių ir prosenelių paveldėtus kūrinius, būdingus tik tos rūšies instrumentams.
Štai paskudučiuokime autentiškąją „Untytę“. Ją nesunku atlikti, dėl savitumo šis kūrinėlis turėtų būti kiekvieno skudučių ansamblio repertuare. Sekundiniai sąskambiai, sinkopės, monotoniškai besikartojanti ritmika labai įdomiai, iš pirmo žvilgsnio – neįprastai, nuteikia. „Untytė“ yra tartum skudutininkų himnas, ėjęs iš kartos į kartą, todėl būtų teisinga šiuo kūriniu pradėti kiekvieną skudutininkų pasirodymą.
Šiandien visiems muzikos mėgėjams pravartu žinoti, kad skudučiai, senojo etnoso žanras, išliko ir buvo plėtojamas pirmiausia vyresnės kartos šviesuolių. Jie – kanauninkas ir folklorininkas Adolfas Sabaliauskas, tautosakininkas, pedagogas Stasys Paliulis, abu užrašę senosios muzikos pavyzdžių, mokytojai Jonas Švedas, Domas Andrulis, Vytautas Pečiūra, Albinas Liepus, Ipolitas Cieška ir kiti, dar XX a. pradžioje steigę pirmuosiuos moksleivių skudutininkų ratelius, kūrę naujus kūrinėlius, prikėlę skudučius naujam gyvenimui. Taigi skudučiai tapo populiarūs jaunimo, ypač skautų, bendruomenėje.
Nacionalinėse dainų šventėse skudučių muzika atsirado 1950 m., po to, kai ji buvo įtraukta į mokyklų programas. Šioje šventėje skudutininkai pasirodė su atskiru repertuaru, teikusiu naujų spalvų ir originalumo.
Ne vien dėl skambesio jie pradėti naudoti ugdymo įstaigose – tai yra geriausia pradinio orkestrinio muzikavimo mokykla ir puiki ansamblinio muzikavimo priemonė – todėl jie ir užima išskirtinę padėtį. Tokią muziką sunku su kuo nors palyginti – visas skudučių ansamblis yra tarsi vienas instrumentas, reikalaujantis unikalaus repertuaro.
Pradedančiajam skudutininkui būtina atkreipti dėmesį į tradicinį – senojo etnoso – repertuarą, grindžiamą sekundinės polifonijos darna, kad pajaustų būtent tokio ansamblio savitumą, jo nepalyginamą išskirtinumą muzikinėje kultūroje, šių muzikos meno įrankių sąlytį su gamta, tikėjimu, apeigomis. Tai verčia galvoti apie reiškinio šiandieninę interpretaciją, suvokti, jog prisiliesti prie jo reikia atsakingai – kaip prie didelės vertybės.
Tad kas būdinga skudučių meniškumui? Pirmiausia – ansambliškumas. O jis nepasiekiamas be gražaus, originalaus, sakytume, kosminio pobūdžio muzikos garso, diafragminės atramos, lygaus atskirų partijų skambesio, derinimo, vidinės atlikėjų vienybės, visų kitų detalių, kurios būdingos ansambliui.
Panagrinėję Stasio Paliulio parengtą tradicinio repertuaro antologiją (žiūr. „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“, 1959) gana aiškiai pastebime penkis struktūrinius skudučių kūrinių ciklus arba grupes, turinčius daugelį konkrečių variantų: „Untytė“, „Intakas“, „Katė“, „Gegutė“ ir „Buvo dūda Vilniuj“ (žiūr. Algirdas Vyžintas. „Lietuvių tradiciniai instrumentiniai ansambliai“, 2006). Šioje kompaktinėje plokštelėje esantys tradiciniai kūriniai atstovauja visoms penkioms grupėms.
Įsigalėjusi Europos muzikinė kultūra ir funkcinė harmonija turėjo įtakos ir skudučiavimo menui – imta pritaikyti, aranžuoti dainas, šokius arba kurti autorinę muziką. Tad natūraliai susiklostė trijų tipų repertuaras: grynoji autentika, vėlesniojo laikotarpio liaudės kūrybos aranžuotės ir autoriniai kūriniai. Plokštelėje atsispindi visi trys skudučių ansamblių kūrybos tipai, išdėstyti sąlyginai laipsniškai pagal sudėtingumą.
Prie šiandieninio skudučių repertuaro prisideda naujieji Giedriaus Svilainio ir Remigijaus Šileikos originalių pavadinimų ir muzikinės išraiškos kūriniai su būdingais sutartinių ir šiuolaikiško metro bei ritmo kaitos bruožais. Gal iš tiesų skudučiai – tarsi pirmieji muzikos pasaulio žvalgai, pranešę mums apie senojo etnoso vertybes… (žiūr. Remigijaus Šileikos kompozicija „Žvalgų pranešimai“).
Tikimės, kad ši kompaktinė plokštelė bus naudinga pradedantiesiems skudučių ansamblių vadovams – jie kūrybiškai puoselės originalų istorinės reikšmės skudučiavimo meną.
Prof. dr. Algirdas Vyžintas
Kompaktinėje plokštelėje „Teaidi skudučiai“ – įvairių laikmečių skudučių – autentiškų lietuvių liaudies instrumentų – muzika: polifoniniai tradiciniai kūrinėliai, aranžuota ir pritaikyta liaudies kūryba bei naujos šiuolaikinės kompozicijos.
Skudučiai buvo ypač populiarūs XX a. trečiajame–aštuntajame dešimtmečiuose: skudutininkų ansambliai plito visoje Lietuvoje, skambėjo beveik kiekvienoje mokykloje. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais šių atlikėjų sumažėjo.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras, siekdamas skatinti tradicinių, ypač – retai naudojamų, lietuviškų instrumentų kolektyvų veiklą, 2010 m. Utenoje surengė pirmą visos šalies skudutininkų festivalį ir suteikė jam tradicinio skudučių repertuaro kūrinėlio „Dudutis“ vardą. 2011 m. šventė vyko Biržuose, 2013 m. – Panevėžyje ir 2015 m. – Pasvalyje. Jo dalyviai atlieka įvairiausius kūrinius: nuo polifoninių tradicinių iki šiuolaikinių kompozicijų.
Plokštelėje skamba jau daugybę metų aktyviai skudučiuojančių nuolatinių festivalio „Dudutis“ dalyvių įrašai. Dauguma kūrinių jau yra tapę skudučių muzikos klasika: XX a. vidurio Jono Švedo, Algimanto Balčiūno, Prano Stepulio, Algimanto Bražinsko, vėlesnės Vytauto Vilkončiaus, Juliaus Andrejevo, Vaclovo Paketūro bei naujausios Giedriaus Svilainio, Remigijaus Šileikos kompozicijos.
Tikimės, kad pažintis su skudučių muzika bus naudinga tiek moksleiviams, tiek visiems, besidomintiems šių unikalių liaudies instrumentų repertuaro raida.
Algytė Merkelienė
Turinys
1. „Septynios“ arba „Untytė“ / Iš Lietuvių liaudies instrumentinė muzika:
Pučiamieji instrumentai, sudarė ir parengė Stasys Paliulis,
Vilnius, 1959, Nr. 92, p. 127–128 1:08
2. „Eitinė“ / Ten pat, Nr. 36, p. 56 0:53
3. Likalaukių „Katė“/ Ten pat, Nr. 81, p. 113 0:27
4. „Škic, kate!“ / Ten pat, Nr. 78, p. 111–112 0:39
5. Bakšėnų „Katė“ / Ten pat, Nr. 83, p. 115 0:38
6. Meilūnų „Intakas“ / Ten pat, Nr. 85, p. 117–118 0:57
7. „Gegutė“ / Ten pat, Nr. 119, p. 179–180 0:42
8. „Buvo dūda Vilniuj“ / Ten pat, Nr. 121, p. 181–182 0:35
9. „Untutis“ / Ten pat, Nr. 74, p. 107–108 0:35
10. Devenių „Untytė“ / Ten pat, Nr. 70, p. 95–97 0:56
11. „Skudutis“ / Ten pat, Nr. 68, p. 88–90 1:11
12. „Untytė atverstinė“ / Ten pat, Nr. 93, p. 129–131 0:48
13. Polka / Ten pat, Nr. 38, p. 57 0:28
14. Šumka / Ten pat, Nr. 64, p. 82 1:13
15. „Kikilis“ Algimanto Balčiūno muzika 1:19
16. „Su skrebučiais kailinukais“ Jono Švedo muzika 0:52
17. „Voverėlė“ Jono Švedo muzika 0:53
18. Šokis-sutartinė Prano Stepulio muzika 1:18
19. „Kiškelis“ Jono Švedo muzika 1:12
20. „Šok, mergle, kol jauna“ Jono Švedo muzika 1:10
21. „Trepu treputė“ Algimanto Balčiūno muzika 1:29
22. „Gintarėliai“ Vytauto Vilkončiaus muzika 1:36
23. Biržietiška polka Algimanto Balčiūno muzika 1:16
24. „Linksmieji muzikantai“ Algimanto Bražinsko muzika 1:46
25. „Šposas“ Juliaus Andrejevo muzika 1:07
26. „Treptinis“ Vaclovo Paketūro muzika 1:24
27. Sutartinpolkė Giedriaus Svilainio muzika 1:50
28. Kreivapolkė Giedriaus Svilainio muzika 1:32
29. „Prasivardžiavimai“ Giedriaus Svilainio muzika 2:57
30. „Žvalgų pranešimai“ Remigijaus Šileikos muzika 3:16
© Algytė Merkelienė, Jolanta Kisielytė-Sadauskienė, 2016
© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.