Tradiciniai žaidimai
Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai jaunimui
I knyga
Sudarytoja Audronė Vakarinienė, redaktorė Renata Radavičiūtė, korektorė ir pratarmės redaktorė Greta Bakienė, natografas Arvydas Adamonis.
Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020. – 230 p.
ISBN 978-609-8166-14-9 (bendras)
ISBN 978-609-8166-15-6
Lietuvos nacionalinis kultūros centras parengė naują publikacijų serijos „Gyvoji tradicija“ leidinių ciklą „Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai jaunimui“. Tai išsamus, įvairių Lietuvos regionų tradicinių žaidimų, ratelių ir šokių su varžybiniais elementais rinkinys, sudarytas naudojantis Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo Choreografinio folkloro rankraštyno reiterine kartoteka. Šioje kartotekoje sukaupta per 11 280 aprašų: Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbuotojų rinkta, vaizdajuostėse užfiksuota ir iššifruota, iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno, Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo, Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo ir kitų šaltinių perrašyta medžiaga. Rengiant leidinį panaudoti ir kiti svarbūs rinkiniai, kuriuose skelbti tradiciniai žaidimai, rateliai bei šokiai.
Turinys
PRATARMĖ
Skaičiuotės
- Išsiskaičiavimas žodžiu
- Išsiskaičiavimas veiksmu
Taiklumo ir vikrumo išbandymas
Varžymasis po vieną
- Vėžiu eiti prie varlės
- Įverti siūlą į adatą
- Pratimas su kėde
- Nuspirti ylą
- Pakelk šiaudą (skarelę)
- Lindimas pro lanką
- Peršok aulą
- Lanko ridenimas (varinėjimas)
- Akmenėliai
- Šokinėjimas per tvorą
Poroje
- Išmušk bulvę
- Kopūstą kirsti
- Raganėlė močiakėlė
Grupėje
- Tetervinas
- Vanagėlis
- Akmenukų į kepurę mėtymas
- Šokinėjimas per kumelę
- Šokinėjimas per akmenis (kupstus)
- Taiklumo bandymas
- Nubrauk brūkšnį
- Lenktynės
- Lenktynės su gyvu svoriu
- Lenktynės atbulomis
- Meškų lenktynės
- Neišliek vandens
- Kirvis
- Kirvelis
- Minku minku pyragėlį
- Keliauti apkink pasaulį
- Čebatelius siūti
- Į Rygą važiuoti
- Blusą šokdinti / Meškeriotojas
- Žvirblį pešti
- Šešką gaudyti / Ieškoti vainikėlio
- Gegutė (Kukutė)
- Spėk sugauti (Bluselė)
- Puodas dega
- Lapių lenktynės
- Trečias bėga
- Puodus degti
- Kiškio vijimas
- Aina žiužis
- Sietai / Audė sietus / Paskutinė pora bėga
- Gaudynės / Bačka
- Paduok kitam
- Zuikeliu eiti
- Pragaras
- Paukščius lakinti
- Supuvęs kiaušinis / Utėlių kamara
- Kurapkų gaudymas
- Kirstukas / Šuniukas / Skarelės gaudymas
- Kvinta
- Lėktuvas
Komandomis
- Varna / Šarka / Šarkelė
- Žvejai
- Sliūlus suvyti
- Aukštyn-žemyn („Galva-koja“)
Jėgos ir ištvermės išbandymas
Varžymasis po vieną
- Atsistūmimas kakta
- Lentų pjovimas
- Svorio kilnojimas
- Žemyn galva
- Pratimai su kėde
- Šaukšto paėmimas
- Užlipk ant suolo
- Pritūpimai
Poroje
- Atsistojimas dviese
- Atsistojimas su svoriu
- Stumdynės delnais
- Kojų jėgos išbandymas
- Trauktynės
- Medžio kėlimas (rovimas) / Pastyrėlis
- Gyvasis lankas
- Persivertimai
- Milžino žingsniai
- Keitimasis kepurėmis
- Žagrės statymas / Imtynės kojomis
- Veltynės čigoniškai
- Vorų lenktynės / Keistas žingsniavimas
- Katinai / Katinais eiti / Katinų trauktynės
- Pipirą mušt / Čiaukšt čiaukšt, piesta pieston
- Duoną kepti
- Iš subinės rakštį traukti
Grupėje
- Kūliavirstis
- Lokio uodegos traukimas
- Gyvoji karuselė
- Tiltą pastatyti
- Paštą vežti
- Ratą sukti
- Žąsų tiltas
- Ridiką rauti
- Pušis
Komandomis
- Trauktynės
- Rąstplėšis
Sumanumo išbandymas
Varžymasis po vieną
- Pratimas su kėde
- Belaisvio išvadavimas
Poroje
- Avižėlių pirkimas
- Šarkela, varnela
Grupėje
- Paukštelio perinimas
- Advokatas
- Ridikas (Ropė)
- Bružas
- Varlės
- Ant ožio
- Avytės
- Avižėlės
- Mano tėvas pjovė kiaulę
- Veidrodis
- Karčiama
- Nebylių karalius
- Namai dega! / Ir pradėjo lyt lietulis / Kur gyvena batsiuvys
- Atspėk žodį
- Trikampė kepurė
Komandomis
- Rožių karas / Utėlių kamara
Žaidimai su lazdomis
Varžymasis po vieną
- Meškos šovimas / Kazio dūrimas
- Vilką šauti
- Katinas lipa prie lašinių
- Pataikyk / Lazdos perkirtimas
- Numušk bulvę / Bulvių kepimas
- Lazdos nešimas
- Lazdelės sukimas rankų pirštais
- Šuolis per lazdą
- Sukimasis pro lazdą
- Šokinėjimas
Poroje
- Išstūmimas iš rato
- Rankų jėgos išbandymas
- Svarstyklės
- Šiorį durti / Virti košę
- Rovimas už lazdos (Lazdos traukynės)
- Fechtavimasis lazdomis
Grupėje
- Išskaičiavimai: lazdos ėmimas / metimas
- Kopūstą kirsti
- Meškos uodegą rauna
- Brylius (kepalušį) velti
- Kurklinas
- Gužučiai
- Vilko uodegą traukti
- Starkaus kojos
- Kepurėm žaisti / Cilindzūras
- Kylos numušimas
- Lazdelių mėtymai-mušimai
- Blusą šokdinti
- Virasas
- Ridiką rauti
- Neš neš šarkalio
Komandomis
- Ritinys / Ripka / Ripitis (Riputis) / Riopk
- Kerėpėža / Kerepėta / Kiveris (Pikeris) / Repetėžis / Kringlio (gudo, bobos, ožkos) mušimas
- Kiaulę į dvarą varyti
- Kiaules iš barščių!
- Palendra / Pimpiro (kylos, menco) mušimas / Možna / Vokietys
- Čyžas / Čižikas
- Plaukinė / Balanda / Lapta / Muštinukas (Muštukas)
Žaidimai užrištomis akimis – akla sėkmė-nesėkmė
- Rakštį dalyti
- Lauminėjimai
- Gūžynės
- Panedėlio dieną
- Bobute, senute
- Iš kur ateina / Snaudalius
- Paštas (krasa)
- Žaidimų užrištomis akimis variantai
- Morkos
Žaidimai kalendorinėse, šeimos, darbų šventėse ir apeigose
Kalendorinių apeigų ciklas
žiema: adventas, Kalėdos, Užgavėnės
- Ciltų grendė
- Kepures mėtyti
- Vištų gaudymas
- Gūžynės / Gūžtpetelė
- Puodus daužyti
- Nebaščykas / Nabaščyku pabūt
- Švykštos varymas (Vedimas į vakarones)
- Dadulio vedimas
- Avinėliai
- Varmasai, varmasai
- Važiavimas į Karaliaučių / Sūrmalkis / Sūrio ėdimas / Skaisti mergelė
- Ar tamsta kontentna savo poru
- Meška
- Meška ir meškininkas
- Meškucis
- Ožys
- Dešimt ožio šuoliukų
- Ožio šoka
- Ožio pešimas
- Abrūsų audimas
- Kauliukų nešiojimas
pavasaris: Velykos, Jurginės
- Sūpuoklės
- Margučių atimtinės
- Margučių ridenimas
- Kas greičiau
- Kepu kepu bandeles (Bėgimas apie suolelį)
- Mėtymas ranka
- Sūrį spausti
- Paukšteliai
- Sterkavimas
- Bružas I
- Vištelių gaudymas
- Imtynės
- Kerėpėža
vasara: Sekminės, Joninės
- Vanagas
- Žąsis gaudyti
- Vilkas ir žąsys
- Busilas ir žąsys
- Žąsinas ir lapė
- Šokinėjimas per ugnį
- Lipimas į stulpą
Darbo apeigų ciklas
pabaigtuvės, talkos, derliaus šventės
- Rugiapjūtės pabaigtuvių pasivaržymai
- Panedėlio dieną
- Talkų trauktynės
- Linamynio žaidimai
- Binkiavimas
- Bružas II
- Kūlimo žaidimai
- Balto ožio vedimas aplink beržą
Šeimos apeigų ciklas
krikštynos
- Šokinėjimas, mėtymas, plojimas, žaidimai per krikštynas
- Kūmus suspausti
- Žiedo dalijimas
- Žiužis
piemenų išbandymas / įrašymas į bernus (iniciacija)
- Peršokti suolą
- Šokinėjimas per tvorą
- Bėgimas prie kepurių
- Oželis
- Turgus / Žydo kromą degti / Sargas
- Botagas
- Veltynės (Grumtynės, Mintynės)
- Šokinėjimas
- Pereiti per tiltą (šerengą)
- Ožka
- Pušis
- Tabalas
- Žaltys
- Lapė
- Vilkas ir avys
- Mušti žiužiu
- Iniciacijos per linamynį
- Persirengėlių žydų muštynės
- Kiti iniciacijų žaidimai
vestuvės
- Šokinėjimas aukštyn
- Jaunosios atspėjimo žaidimai
- Kiti žaidimai per vestuves
- Abraką žėbėti
įkurtuvės
- Tabalas
Fantų vadavimo užduotys
- Veiksmo: vikrumo, jėgos, kantrybės, išradingumo
- Sėkmės-nesėkmės (užrištomis akimis)
- Sumanumo / gebėjimo pasakyti
- Vaizduojamosios
- Turinčios paslaptį
- Fantai-bausmės
- Atliekamos pasitelkus padėjėjus, t. y. kitus žaidėjus
Kituose leidiniuose jau publikuotos fantų vadavimo užduotys
Abėcėlinė rodyklė
Santrumpos
Literatūra
PRATARMĖ
Lietuvos nacionalinis kultūros centras publikacijų serijoje „Gyvoji tradicija“ parengė naują leidinį „Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai jaunimui“. Tai išsamus, įvairių Lietuvos regionų tradicinių žaidimų, ratelių ir šokių su varžybiniais elementais rinkinys, sudarytas naudojantis Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo Choreografinio folkloro rankraštyno reiterine kartoteka. Šioje kartotekoje sukaupta per 11 280 aprašų: LNKC darbuotojų rinkta, vaizdajuostėse sukaupta ir iššifruota, iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno, Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo, Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo ir kt. šaltinių perrašyta medžiaga. Rengiant leidinį, panaudoti taip pat visi svarbesnieji rinkiniai, kuriuose buvo skelbti tradiciniai žaidimai, rateliai bei šokiai.
Turime jau nemažai tradicinio šokamojo ir žaidybinio repertuaro publikacijų. Pirmosiose randame abėcėlės tvarka pateikiamus įvairius bet kurioje Lietuvos vietovėje užrašytus šokius, žaidimus, ratelius (Lietuvių tautosaka, T. 5. – Vilnius, 1968, skyrius „Žaidimai ir šokiai“; Lietuvių liaudies rateliai ir šokiai / sudarė Alina Kirvaitienė. – Vilnius, 1991; Lietuvių liaudies rateliai, žaidimai, šokiai: metodinė priemonė pradinių klasių mokytojams / sudarė Alina Kirvaitienė // Trečiasis pataisytas ir papildytas leidinys. – Vilnius, 1998 ir kt.). Vėliau atsirado ir specializuotų, atspindinčių, pavyzdžiui, Lietuvos regionams būdingą repertuarą („Šoks broliukai šokinį. Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos bei Žemaitijos žaidimai, rateliai, šokiai“. – Vilnius, 2001) ar atskirą, pavyzdžiui, kadrilinių šokių tradiciją (vaizdo filmas „Kadriliniai šokiai“), taip pat pagal tematiką ir atlikimo formą suskirstytų (Šalavijo rūtelė, I dalis / sudarė ir parengė Jūratė Čapaitė. – Klaipėda, 1994; Šalavijo rūtelė, II dalis / sudarė ir parengė Jūratė Čapaitė. – Klaipėda, 1998) leidinių.
Šis leidinių ciklas išsiskiria tuo, kad pirmą kartą užsimota pateikti žaidimus, ratelius, šokius, tinkamiausius jaunimui – labiausiai šokančiai, žaidžiančiai, tarp savęs besivaržančiai amžiaus grupei. Kartu siekta praturtinti dabarties tradicinių šokių šokėjų, folkloro ansamblių dalyvių, vaikų ir moksleivių repertuarą, iškeliant į dienos šviesą tai, kas dar „miega“ archyvuose, arba dar kartą iš naujo atkreipiant dėmesį, redaguojant, išsamiau aprašant tai, kas jau buvo publikuota, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių (tarkim, nepakankamai detalizuoto, dviprasmiško, pateikto be melodijos, nepasiūlant jokios alternatyvos, aprašo) nepastebėta ir nenaudojama.
Kas gi tinkamiausia jaunimui, kas būdinga jauniems žmonėms ir kas juos skiria nuo brandesnių? Sakytume, brandesni jau tarsi atsakę sau į klausimus: „Kas esi?“, „Ko vertas?“ O jaunimas dar tik ieško, aiškinasi tarpusavyje, įrodinėja aplinkiniams, ypač viena lytis kitai, siekia patikti, būti vertiems, geresniems, geriausiems. Tad varžosi, rungtyniauja, siekia, jei ne laimėti, tai bent jau kuo geriau pasirodyti. Visur ir visada, juolab šokdami ir žaisdami. Tad parenkant jaunimui patrauklų, atliepiantį jų geriausią per visą gyvenimą fizinę būklę, atspindintį jų amžiaus tarpsnio aktualijas, keliantį iššūkių repertuarą, ieškota ne tik sudėtingesnių, vingresnių, įmantresnių, ambicingesnes užduotis keliančių šokių, ratelių, žaidimų. Pastebėta ir stengtasi išryškinti vieną svarbią, dar niekada reikšmingiau netyrinėtą mūsų choreografinio folkloro ypatybę – jo varžybiškumą. Kartais jis akivaizdus, pavyzdžiui, žaidimuose, kurie jau savaime – varžybos, kadriliniuose šokiuose, kur reiškiasi šokėjų, ypač vyrų, beje, ir moterų, nors ir ne tokiu atviru, konkuravimu. Noras pasirodyti geresniam, nugalėti varžovą ryškus vyrų soliniuose šokiuose, o ypač šokiuose-kovose su lazdomis. Neabejotinai varžybiškos papildomos daugelio šokių užduotys: „nelik lyšnas“, susirask geriausią ir pats pasirodyk geriausiu partneriu, geriausiu improvizatoriumi, „pravadyriumi“, būk kūrybingas erzinimuose ir varžytuvėse tarp merginų ir vaikinų, ištrepsėk, išplok, iššokinėk, smarkiau pasisuk ir pan. Tačiau kartais varžybiškumas reiškiasi ir visokiomis neprimygtinėmis, nuo situacijos, nuo žaidžiančiųjų noro rungtyniauti, pasirodyti priklausančiomis formomis. Tarkime, daugelį imitacinių, vaidybinių ratelių, žaidimų, šokių galime skirti prie varžybinių, nes ką nors vaizduojant neišvengiamai, nors ir paslėpta forma, rungtyniaujama, kas geriau, įtaigiau suvaidins, kas išmoningiau pasinaudos žaidimo teikiama galimybe padaryti tai, ko šiaip nelabai galėtum, pavyzdžiui, apsikabinti, pasibučiuoti ar vaikėziškai papešti už plaukų, trenkti per nugarą, beveik iškaršti kailį.
Varžybiškumo mūsų šokių tradicijoje paieškos atvedė prie netikėto atradimo. Pamažu, sudėjus į vieną vietą archyve esančių šokių aprašų pavienes pastabas, nurodančias į vyrų solinį šokį pasirodant pavieniui, varžantis dėl geriausiojo vardo vyrų šokėjų grupėje, įterpiant „pasoliavimo“ epizodą į įprastų šokių eigą, pasipuikuojant, „mandravojant“, puošiant šokių judesius papildomais elementais, paaiškėjo, jog galime pagrįstai išskirti dar vieną šokių grupę Lietuvoje – vyrų solinį šokį. Apie tokius šokius mūsų kraštuose iki šiol nebuvome girdėję, juolab išbandę. Žinoti, mėgstami ir šokami tik keli vyrų šokiai, naudojant lazdas. Su pavydu dairėmės į kaimynus, garsėjančius išsaugota vyrų solinio šokio tradicija, žavėdamiesi galimybe vyrams per šokį parodyti savo vyriškumą, fizinį subrendimą, išradingumą, artistiškumą, patraukti moterų dėmesį, pelnyti susižavėjimą.
Medžiagos sutelkimas rengiant šį leidinį sudarė galimybes pamatyti, kokia, kiek paplitusi ir reikšminga vyrų solinio šokimo (ne tik elementų kadriliniuose šokiuose, polkoje panaudojimo) tradicija Lietuvoje buvo, kada buvo aukščiausias jos suklestėjimo laikotarpis ir kada (kodėl) prasidėjo nykimas. Manome, jog netgi galime siūlyti ją rekonstruoti šiais laikais.
Anksčiau varžybiškumas, noras net ir žaidžiant, šokant, linksminantis įrodyti savo gebėjimus, įgūdžius turėjo labai konkrečias priežastis. Jei negebėsi įveikti išbandymo, laimėti jėgos, vikrumo ar sumanumo varžytuvėse, gerai pašokti ir pan., nebūsi priimtas į „jaunimėlį“ – neperžengsi jau paties pirmojo jaunuolio gyvenime slenksčio. Tai neabejotinai buvo savotiška iniciacija, patikrinimas, ar sugebėsi susidoroti su svarbiomis kaimo bendruomenės gyvenime užduotimis, darbais, ar esi pakankamai brandus ir pasiruošęs savarankiškam gyvenimui.
Darbštumas ir jį lydintis fizinis pajėgumas – jėga, vikrumas, sumanumas ir išradingumas – lietuviškoje kaimo bendruomenėje visais laikais buvo svarbiu vertės matu. Įprastai tai reikėdavo demonstruoti darbo metu – rugius kertant ir grėbiant, kuliant, malūne maišus nešiojant ar rąstus iš miško vežant. Fiziškai subrendusiu vyru buvo laikomas tas, kuris lengvai 50 kg maišą ant pečių užsimesdavo. Tam, kad toks taptum, ir buvo skirti daugelis specialių išbandančių žaidimų, pavyzdžiui, sprando spaudimas, rankų lenkimas, stumdynės delnais, stūmimas nuo akmens, lentų pjovimas, lazdos rovimas, medžio kėlimas, keitimasis kepurėmis, svorio kilnojimas, maišų nešimas ir kt. Juos dažniausiai žaidė vyresnio amžiaus paaugliai – piemenys ir pusberniai. Jų tikslas – ne tik smagiai žaidžiant praleisti laiką, o ir išugdyti, pademonstruoti jėgą, vikrumą, išaiškinti stipriausius, sumaniausius, kuriuos labiausiai verta kviesti į įvairių darbų talkas.
Žmonės, kurie vengdavo fizinių pratimų ir žaidimų, buvo vadinami „slunkiais“ ir „pelėdomis“, iš jų buvo juokiamasi ir šaipomasi: „sugniužęs lyg pelų maišas“, „žirglioja it bitis šakume nešdamas“, „knakso it kumelė snausdamas“, „kur jam žaidimas, jeigu jis nė per šiaudą neperlipa“.
XXI a., pasikeitus gyvenimo būdui, darbinei žmonių veiklai, siekiams, kai kurios anksčiau aptartos žaidimų, varžybinių šokių bei ratelių gyvavimui ir klestėjimui būtinos sąlygos neteko reikšmės. Viena iš svarbių aplinkybių – kūno fizinis lavinimas šiandien nėra gyvybiškai svarbus dirbant kasdienius, būtinus darbus, nes jie nebereikalauja tiek fizinės jėgos, vikrumo ir sumanumo. Jei kūnas fiziškai ir lavinamas, dažniau tai vyksta sporto klube, o ne dirbant, juolab žaidžiant ar besivaržant. Kita pakitusi aplinkybė – sumenkęs bendruomeniškumas, darbas ir pasilinksminimas drauge. Į jaunimo bendruomenę nereikia „įsirašyti“, įrodant savo tinkamumą išbandymais ir varžytuvėmis. Savo gebėjimus ir tinkamumą užimti tam tikrą statusą suaugusiųjų pasaulyje jaunimas įrodinėja kitais būdais. Tačiau ir šiandien varžybinius žaidimus, smagius tradicinius šokius bei ratelius ir jaunimas, ir vaikai noriai ir nesunkiai išmoksta. Nors ne taip gausiai kaip senelių ir prosenelių laikais, jie gyvuoja ir šiais laikais: jų nepamiršta daugelis šeimų, vakaronėse, koncertuose gaivina folkloro ansambliai, darželiuose ir mokyklose noriai išmoksta bei naudoja vaikai ir moksleiviai, jais mėgaujasi šokių klubų ir jaunimo stovyklų dalyviai. Net kadaise buvę apeiginiai žaidimai, rateliai ir šokiai šiandien naujai įprasminami, įvairiai interpretuojami, naudojami šiuolaikinėse kalendorinėse ir šeimos šventėse, renginiuose. Vaikai daugelį jų tiesiog kas dieną žaidžia: jiems ypač patinka vaidybiniai, judrūs persirengėlių žaidimai, fantų išpirkimai, sulaukus senio Kalėdos ar kalėdautojų mainais už dovanas tinkami žaisti rateliai, mįslės, įvairios varžybinės užduotys. Netekusi savo tikrosios – maginės – reikšmės, apeiginė tautosaka virto jaunimo susiėjimų pramogomis, kai kuriuos jaunimo žaidimus perėmė vaikai.
Vienoje konkrečioje vietovėje paplitęs ne itin gausus šokių ir žaidimų repertuaras be varžybiškumo, žaismingumo ilgainiui tiesiog nusibosta. Reikia pastebėti, jog taip veikiausiai buvo net ir prieš šimtmetį ar anksčiau Lietuvos kaime, kur gyvenimas nebuvęs toks įvairus, besikeičiantis. Ką jau kalbėti apie šiandienos ritmu ir keliamais iššūkiais gyvenantį žmogų, turintį beveik neaprėpiamas galimybes rinktis veiklas, laisvalaikio leidimo formas.
Vis dėlto leidinio sudarytoja neabejoja, kad, papildę mūsų tradicinį šokamąjį repertuarą žaisme, rungtyniavimu, varžytuvėmis, praturtintume jį nuolat besikeičiančiu, čia ir dabar aktualiu turiniu, nuspalvintume dalyvaujančiųjų emocijomis, kūrybiškumu, išmone, susietume su einamojo laiko kontekstu, madomis, elgesio normomis ir pan. Ir tada tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai tenkintų šiandienos žmonių, ypač jaunimo poreikius, taptų svarbia ir malonia mūsų gyvenimo dalimi, kaip kad buvo anksčiau, nežiūrint gausios visokiausių kitų veiklų pasiūlos.
Tokį įsitikinimą sustiprina šiuo metu pastebimai išaugęs jaunųjų tradicijos puoselėtojų domėjimasis tradiciniais žaidimais (pavyzdžiui, „Ripkos“ turnyrai), vyrų šokiais su lazdomis (vaikų ir jaunimo ansambliuose atgaivinti ir azartiškai rungtyniaujant šokami „Mikitų“, „Taukačekų“ variantai), polkos ir kadrilinių šokių varijavimu bei puošyba (dalyvavimas tradicinės polkos varžytuvėse). Todėl tikimės, jog šio leidinio atradimai – galimybė vyrams šokti solo ar panaudojant šokyje lazdas, improvizuojant, varžantis, pasirodant, išsiskiriant, taip pat raginimas įžvelgti ir kūrybiškai panaudoti mūsų tradicinio choreografinio repertuaro varžybiškumą – neliks be dėmesio ir atsako.
Įvairią leidinio medžiagą nutarta publikuoti trimis knygomis. Pirmoje knygoje aprašomi tradiciniai žaidimai. Čia jie klasifikuojami pagal dalyvių skaičių ir sudėtį, kartais lytį, bet svarbiausia – pagal varžymosi tikslą: jėgos, sumanumo, vikrumo, aklos sėkmės / nesėkmės, gebėjimo naudotis lazda išbandymą.
Į antrąją knygą sudėti varžybinių elementų turintys rateliai ir šokiai. Į trečiąją – tiesiog sudėtingesni, turintys daugiau ir įvairesnių figūrų, komplikuotų žingsnių, reikalaujantys didesnio įgudimo šokti arba pridainuojamais tekstais jaunimui aktualiomis temomis kalbantys rateliai ir šokiai.
Antrosios ciklo knygos varžybiniai šokiai ir rateliai suskirstyti pagal kūrybines, vaidybines, organizacines, improvizavimo, varijavimo, vikrumo, išmonės, gebėjimo konkuruoti išbandymo ir kitas užduotis. Stengiantis išryškinti ir labiau atkreipti dėmesį, atskiruose skyriuose pateikiami vyrų solinių šokių aprašai arba pastabos apie juos, galinčios praversti, rekonstruojant šią nunykusią tradiciją. Atskirą skyrių sudaro ir vyrų šokiai su lazdomis.
Trečiojoje ciklo knygoje gana tradiciškai atskirti rateliai ir šokiai. Tačiau šokiai čia skirstomi smulkiau nei įprastai, klasifikuojant juos dar ir pagal šokėjų skaičių, sudėtį į porinius, grupinius ir rečiau pasitaikančios trijų–šešių dalyvių sudėties.
Atskiruose pirmosios ir antrosios knygų skyriuose pateikiama choreografinio folkloro medžiaga, gyvavusi kalendorinėse, šeimos, darbų švenčių papročiuose ir apeigose ir buvusi jų konteksto dalimi bei įgavusi papildomų prasmių, reikšmių ir paskirčių. Toks išskyrimas, taip pat skirstymas pagal atskiras šventes bus patogus ir aktualus šiandienos kalendorinių bei kitų švenčių organizatoriams ir dalyviams bei visiems besidomintiesiems.
Šio leidinio išskirtinumas – detali čia pateikto repertuaro klasifikacija. Dėl to vartotojams – folkloro entuziastams, tradicinių šokių populiarintojams, choreografams, mokytojams – bus naudinga ir patogu naudotis leidiniu, nes tarp gausiai pateiktų žaidimų, ratelių ir šokių jie lengvai ir greitai galės susirasti būtent tai, ko reikia.
„Tradiciniai žaidimai“
Tradicinių žaidimų leidinių jau yra išleista. Pirmiausia minėtini: Mato Grigonio „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore“ (išleista 1914 m. ir perleista 1988 m.), Karolio Dineikos rinkiniai „Keli tautiški žaidimai“ (1923 m.), „Vilniaus ripka“ (1926 m.) ir kt. 1956 m. išleistas ir 2019 m. Vilniaus etninės kultūros centro perleistas Vytauto Steponaičio rinkinys „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ sovietmečiu pratęsė žaidimų rinkinių leidybos tradiciją, nutrūkusią prasidėjus okupacijai. 1968 m. pasirodė „Lietuvių tautosakos“ penktas tomas, kurio vienas iš skyrių skirtas tradiciniams žaidimams ir šokiams; tiesa, čia nespausdinti žaidimai, neturėję jokio žodinio teksto. Visi minėti leidiniai gana skirtingi – aprėpiantys visą tradicinių žaidimų žanrą arba tik kai kurias jo dalis, skirstantys žaidimus pagal atsitiktinius, su judesiais ar varžymosi tikslais nesusijusius kriterijus, arba visai neskirstantys.
1993 m. pasirodžiusi Juozo Kudirkos parengta publikacija „Lietuvių sportiniai žaidimai“ išsiskiria tuo, kad joje publikuota medžiaga ne tik aprėpia visus Lietuvos kraštus, bet ir laikytina pirmuoju sėkmingu bandymu suklasifikuoti pagal esmingiausią šiai paveldo rūšiai kriterijų – varžymosi tikslą. Nenuosekliai, bet čia jau bandyta žaidimus skirstyti ir pagal tai, kam jie tinkamesni – vaikams, jaunuoliams, žaidėjų grupėms, komandoms. Taip pat atskirti žiemą, su žirgais ar apeigų kontekste žaisti žaidimai. Pats autorius pripažįsta, kad šis skirstymas neišbaigtas ir sąlygiškas.
Būtina paminėti ir pirmąjį knygos bei videofilmo pavidalu publikuotą leidinį „Vaikai vaikai, vanagai. Švenčionių krašto vaikų ir piemenų folkloras pagal Antano Bielinio medžiagą“ (Lietuvos liaudies kultūros centras, 1997 m.). Jo išskirtinumas – medžiagos gausa ir išsamumas, nors tai tik viename krašte surinktas ir mažesniems vaikams taikytinas lauko, kaimo gatvės, namų aplinkos tradicinių žaidimų repertuaras.
Rengdami šį leidinį, stengėmės vienoje vietoje sutelkti visus žaidimų aprašus – ir rastus archyvuose, platesnei visuomenei mažiau prieinamus, ir jau žinomus bei leidiniuose skelbtus. Taip pat siekėme juos tvarkingai sugrupuoti. Tam pasitelkti bent keli parametrai. Svarbiausiuoju pasirinktas varžymosi tikslas: jėgos, sumanumo, vikrumo, aklos sėkmės / nesėkmės ar gebėjimo naudotis lazda išbandymas.
Žaidimai sugrupuoti ir pagal dalyvių skaičių ir sudėtį, išskiriant žaidžiamus po vieną, poroje, grupėje ir komandomis (tik žaidimai užrištomis akimis visada žaidžiami grupėje). Rinkinio sudarytojai atrodė svarbios ir jų gyvavimo aplinkybės: vieni žaisti kalendorinėse, šeimos, darbų šventėse, todėl susiję su apeigomis, turintys dar ir sakralinę paskirtį, kiti žaisti paprastuose susibūrimuose, pasilinksminimuose, todėl buvę grynai pramoginio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, leidinyje į atskirą skyrių sudėti žaidimai, gyvavę kalendorinėse, šeimos, darbų šventėse ir apeigose. Jie žaisti tik apibrėžtu metų laiku. Kitoks ir jų pobūdis: vieni tarsi nedideli vaidinimai, gali būti ir su kaukėmis, jų metu gali būti sakomos oracijos, improvizuojami varžybiniai dialogai. Kiti žaidžiami naudojant nekasdieniškas priemones: margučius, per kaladę permestą lentą, sūpynes ir pan. Dažnai apeiginiuose žaidimuose varžomasi ne dėl tuščio laimėjimo, o dėl pasirodymo vertu partneriu, nes juose vyrauja meilės, piršlybų, vedybų tematika.
Leidinio medžiagos pateikimas atspindi ir žaidimų apskritai eigą: pradžią, patį žaidimą ir jo pabaigą. Daugelis jų pradedami išskaičiavimu, t. y. paskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti, pradėti žaidimą patogioje ar, atvirkščiai, nepatogioje pozicijoje ir pan. Tada jau žaidžiama. Dažnai savotiška žaidimų pabaiga būna fantų išpirkimas, tampantis tarsi dar vienu žaidimu, kartais linksmesniu nei pats žaidimas. Pažymėtina ir tai, kad fantų išpirkimus galime skirstyti į panašias, kaip ir pačius žaidimus, grupes.
Sprendžiant iš pateikėjų pastabų, tautosakos rinkėjų, užrašytojų komentarų, senieji tradiciniai žaidimai, kaip visuotinis reiškinys, gyvavo ir klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, kol žmonės gyveno gatviniais kaimais, kartu ganė gyvulius, dirbo talkomis.
Azartiškiausi žaidėjai buvo piemenys, ypač naktigoniai – jie žaisdavo kiekviena proga, vos tik keletas susiburia į krūvą. Jiems žaidimus organizuodavo ir vadovaudavo, kartais net priemonių parūpindavo kerdžiai. Tai laikas, apimantis dalį vaikystės ir paauglystę. Tyrinėtojai, tarp jų Juozas Kudirka (Kudirka J. Lietuvių sportiniai žaidimai. – Vilnius, 1993, p. 6–7), pažymi, kad nuo žaidimo prie varžybų pereita žengiant į brandos amžių: vaikystėje žaisti žaidimai su jų veiksmus palydinčiais žodžiais, dainelėmis, o paaugę tuos pačius ir vis sudėtingėjančius žaidimus žaidė tylomis, daugiausia dėmesio skirdami varžyboms. Juose demonstruota jėga ir didžiuotasi sėkme ristynėse, trauktynėse, grumtynėse, greitumu, vikrumu lenktynėse, gaudynėse ir kituose varžybiniuose žaidimuose.
Senieji žaidimai neabejotinai buvo savotiška jaunuolių iniciacija, kurios metu tikrinta jaunuolių branda ir gebėjimai.
Sulaukusius dvidešimties, jaunuolius ir jų varžymosi pasiekimus imdavo pripažinti ir suaugusieji, beje, ir patys nevengdavę parungtyniauti, jėgą pademonstruoti: suaugę vyrai dažnai susiginčydavo, kuris sunkesnį akmenį pajudins ar pakels, rastą ant peties užsikels, sunkų didelį maišą viena ranka ant peties užsimes ar paneš įsikandęs dantimis, net susilažindavo, kuris, palindęs po arkliu, jį pakels. Mėgtos įvairios imtynės („Ristynės“, „Veltinės“, „Grumtynės“, „Mintynės“) – jomis domėdavosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji. Imtynėmis, kartais net ir susilygus iš degtinės butelio ar pinigų, buvo sprendžiami įvairūs buitiniai ginčai ir lažybos. Būta įvairių imtynių taisyklių: imtynės laikantis už diržų, susikabinus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo parversti varžovą, o tik išbandyti, kuris stipresnis. Populiariausia imtynių forma, kai priešininkai lygioje aikštėje vienas kitą apkabindavo per petį (kairę ranką laikydavo virš varžovo dešiniojo peties, o dešinę po pažastimi) ir stengdavosi vienas kitą pargriauti. Imantis nebuvo galima varžovo kilstelėti į viršų, spausti kumščiu nugaros, pakišti kojos. Tačiau kai kur, ypač Žemaitijoje, šių taisyklių nesilaikyta. Ne tik jėga, gera fizinė forma, bet ir gebėjimas ją tikslingai, „su protu“ panaudoti neabejotinai buvo labai svarbūs tarp darbingo amžiaus vyrų.
Reikia pastebėti, kad įrodinėjant savo viršenybę, jėgą nevengta ir pasikumščiuoti. Būdavo net žiaurių žaidimų ar varžytuvių su šiurkščiais pokštais, ištepliojimais, mušimais, stumdymais, akivaizdaus muštynių pobūdžio: kapojama botagais, imamasi susiėmus už ausų ir pan. Tam progų suteikdavo net, rodos, visiškai nekalti žaidimai užrištomis akimis: pavyzdžiui, žaisdami „Bružą“ du vyrai užrištomis akimis atsitūpdavo abipus mintuvų (ožio) ir pagal priešininko šauksmą stengdavosi jį apdaužyti kietai susuktais linais (žiužiais).
„Jaunimėlyje“ labiau buvo mėgstami smagūs, pokštaujant ir improvizuojant sukeliantys daug juoko ir linksmumo žaidimai, kuriuose, be įvairiausių gaudymų, kitokių vikrumo ir ištvermės išbandymų, būta ir sumanumo ar geros orientacijos reikalaujančių veiksmų ar užduočių, „nekaltai“ prigaunant, stengiantis išmušti iš pusiausvyros. Jaunimo žaidimai buvę ir tradicijos sankcionuota vaikinų ir merginų bendravimo forma. Gaudymas, „medžiojimas“, aklas pasirinkimas užrištomis akimis sudarydavo patogių progų parodyti prielankumą, dėmesį, o kartais net dar daugiau – apsikabinti, apčiupinėti, net pabučiuoti. Tokių galimybių dažniausiai suteikdavo fantų vadavimo užduotys. Dalyviai, žaidimo metu neatlikę kokios nors užduoties ir už tai atidavę kokį nors savo asmeninį daiktą – fantą (skarelę, nosinę, peiliuką, šukas ir pan.), turėjo atlikti naują užduotį ir taip fantą išsipirkti („atsiteisti“). Būta tikrai linksmų, išmoningų, žaidėjų fantaziją, sumanumą, iškalbą, net ir fizines savybes ugdančių išsipirkimo užduočių.
Gatviniuose kaimuose jaunimas pažaisti, pasirungti draugėn susirinkdavo dažnai. Ir jokie teisėjai jiems nebuvo reikalingi – varžovų galimybes įvertindavo čia pat susibūręs jaunimas arba ir patys žaidėjai.
Smagiausia, įtraukianti bemaž visus susirinkusius, telkianti ir sujungianti bendram tikslui žaidimų rūšis – grupiniai komandiniai žaidimai „Kiaulikė“, „Ripka“ (ritinys), „Kerėpla“, „Rekežys“, „Gudo mušimas“, „Bobos mušimas“, „Ožkos mušimas“, „Kiveris“, „Pikeris“, „Kergė“, „Vokiečio mušimas“, „Čyžas“ ir kt. Jie leido pripažintiems jaunimo lyderiams – aktyviausiems ir sumaniausiems kaimo ar miestelio bernams arba merginoms, geriausiems žaidimo taisyklių žinovams – į komandas suburti paauglius ir jaunimą. Tokie žaidimai buvo ypač populiarūs gatviniuose kaimuose, kur lengva surinkti dalyvius. Kai žaidime dalyvaudavo dviejų kaimų gyventojai, kiekvienas kaimas sudarydavo savo komandą.
Žaidimai pradedami arba grupės, komandos sudaromos laikantis tam tikrų susitarimų ar paprasčiausiai metant burtus. Daugelis jų prasideda išskaičiavimu, pasiskirstant, kam ką reikės daryti, kam pirmam pradėti žaidimą. Šiam tikslui sakomi neilgi eiliuoti tekstai – skaičiuotės. Paprastai skaičiuoja sumanesni, žaidimą organizuojantys dalyviai, nes pilnas nesuprantamų, paslaptingų (tarsi buriant) žodžių skaičiuotes ne taip lengva atsiminti. Kai kokią nors dažnai naudojamą skaičiuotę jau būdavo išmokę visi, „pravadyriai“ sudėdavo naują, negirdėtą.
Kas bus pirmas, nusprendžiama ir kitais būdais. Keletas iš jų buvo dažniau naudojami, populiarūs, kaip antai: būrimas, įvairaus ilgio šiaudelių, traukiamų už galiukų, naudojimas (laimėdavo ištraukęs ilgiausią šiaudą), dviejų (sėkmės ir nesėkmės) spalvų akmenukų traukimas iš kepurės. Tačiau dažniausiai naudojama pagalbinė išsiskaičiavimo priemonė – lazda (lazdos).
Žaidimai ir šiandien išlieka viena iš labai mėgstamų ir populiarių pramogų rūšių. O šimtmečiais kurta, saugota, svarbi žaidybinė liaudies tradicija vis dar gyva ir turinti savo vietą mūsų gyvenimuose, aktuali net ir pasikeitus vartojimo paskatoms bei aplinkybėms. Ji – tarsi gyvas šaltinis naujai kuriamoms žaidimų formoms, padedantis skleistis mūsų kūrybiškumui, praturtinantis mūsų laisvalaikį, sudarantis sąlygas bendrauti, palaikyti pozityvią emocinę būklę, socialinius ryšius – visomis prasmėmis asmenybei tobulėti.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.