Zur zur melnyčia

Šokių rinkinys

Laimutė Kisielienė
Vytautas Juozapaitis

Specialioji redaktorė Gražina Kasparavičiūtė
Redaktorė Dalia Rastenienė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Šokių brėžiniai Snieguolės Einikytės
Natografas Arvydas Adamonis

Vilnius, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2015. – 320 p.

ISBN 978-609-8166-04-0

Turinys

Įvadas / 5

ZUR ZUR MELNYČIA / 9

ŽALČIUKAS / 31

PO RASAS / 63

PRIE VERKNĖS / 90

TILI TILI DŪDA / 123
Lietuvių liaudies žodžiai

ČIULBA RYKAUJA PAUKŠTELIAI:
LAKŠTINGALA / 146
VYTURYS / 164
Lietuvių liaudies žodžiai

ŽEMYNĖLĖ / 180
Lietuvių liaudies žodžiai

KADAGYS / 206

PUPŲ KULT / 229

UŽAUGS VĖL ĄŽUOLAI / 248
Reginos Parnarauskienės žodžiai

IŠLEISTUVIŲ VARPELIAI / 291

Įvadas

Pristatome dviejų populiarių autorių – choreografės Laimutės Kisielienės ir kompozitoriaus Vytauto Juozapaičio – kūrybos rinktinę „Zur zur melnyčia“. Lietuvių meno istorijoje tai bene pirmoji dviejų giminingo meno kūrėjų rinktinė, skirta sceninės choreografijos meno kolektyvams ir ansambliams, kuriems būdinga ryški choreografijos ir muzikos sąveika arba vienovė.
Laimutė Kisielienė (g. 1950) – Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Šokio ir teatro katedros profesorė, baletmeisterė, pedagogė, Lietuvos dainų švenčių Šokių dienos meno vadovė, viena produktyviausių sceninės lietuvių choreografijos kūrėjų. Išskirtinis jos kūrybos bruožas – gilus lietuvių etninės kultūros pažinimas, autentiško ir stilizuoto šokio stilistikos pajauta.
Jos šokiai pasižymi subtilumu, formos lakoniškumu, savo dvasia, choreografiniais sprendimais. Jie įvertinti premijomis, išspausdinti įvairiuose leidiniuose ir dviejuose autorinių šokių rinkiniuose – „Rytagonė“ (2000) ir „Girnelės“ (2009).
L. Kisielienės kūrybiniai darbai šiandien žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Kanadoje, JAV, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Meksikoje, Argentinoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Ne kartą ji talkino rengiant išeivijos šokių šventes, teikė metodinę pagalbą šokių grupėms Čikagoje, Toronte, „Dainavos“ stovykloje. Labai svarbus L. Kisielienės darbo baras – Lietuvos dainų šventės. Ji – 1994, 1998, 2003, 2007, 2009 m. Dainų švenčių Šokių dienos meno vadovė, scenarijų autorė ir režisierė.
Vytautas Juozapaitis (g. 1936), Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) įgijo choro dirigento (1962) ir kompozicijos (1969) specialybes. Dirbo tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoju, Radijo ir televizijos komiteto muzikos redaktoriumi ir garso režisieriumi. 1969 m. įkūrė „Armonikos“ ansamblį ir jam vadovavo iki 1978 m., taip pat vadovavo „Laduto“ ansambliui (1987–1991). Lietuvos dainų švenčių dirigentas (1975, 1980, 1985, 1998, 2003, 2007, 2014).
V. Juozapaitis – universalus kompozitorius. Be stambiosios formos kūrinių – simfonijų, oratorijų, koncertų bei vokalinių-instrumentinių ciklų, jam būdingos istorinės temos. Jis atskleidė Martyno Mažvydo Katekizmo giesmių sakralinį grožį, suteikė joms naujos prasmės – melodingumo, didingumo.
Lygiai taip pat atgimė Antano Baranausko giesmių ciklas, prasmingai pavadintas „Artojų giesmės šventos“. Kompozitorius savo tautine dvasia ir kūrinių įtaiga daug nusipelnė liaudies muzikai, jo kūrybą plačiai atlieka dainų ir šokių ansambliai, liaudies instrumentų orkestrai, liaudiškos muzikos kapelos, kanklių ansambliai.

Kaip matome, autoriai – didelio meninio intelekto ir patirties kūrėjai, profesionalai. Jų išskirtinis bruožas tiek choreografijos, tiek muzikos požiūriu – prasmės pojūtis, atsižvelgiant į lietuvių liaudies papročių tradiciją, istoriją, gamtą, apeigas, magiją… Šie bruožai siejami su ypatinga vidine šokėjų ir muzikantų būsena, dvasiniu nusiteikimu, kuomet didelės prasmės įgauna kiekviena atlikėjo muzikos frazė ir šokio judesys. Tad prasmės ieškojimas, suvokimas ir kūrybinė meninė išraiška yra visų šiame rinkinyje pateiktų šokių privilegija. Pajauskime, kokia patriotine herojine nuotaika spindi daina-šokis „Užaugs vėl ąžuolai“, arba pirmojo arimo apeigų ir net magijos bruožų turinti „Žemynėlė“, kokia grakšti ir žaisminga pirmųjų pavasario paukščių – vyturio ir lakštingalos – garsų imitacija šokiuose „Lakštingala“ ir „Vyturys“. O kiek lyrikos, romantikos ir apeiginės prasmės turi jaunimo šokis „Prie Verknės“, merginų „Po rasas“, kokiu sutartinės ritmu kaukši spragilais vaikai, kuldami pupas šokyje „Pupų kult“, imituodami archajiškąjį kaimą… Apskritai, visa šio darnaus kūrybinio autorių dueto rinktinė – tarsi aliuzija į senąjį Lietuvos kaimą, tikrąjį lietuvybės sergėtoją.
Nėra abejonės, kad ši originali choreografinės-muzikinės kūrybos rinktinė bus labai naudinga liaudies šokių kolektyvų vadovams ir atlikėjams, suteiks naujų spalvų, išraiškos bei interpretacijos bruožų savo programoms praturtinti.

Prof. dr. Algirdas Vyžintas

© Laimutė Kisielienė, 2015
© Vytautas Juozapaitis, 2015
© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2015