Levūnų kaimo papročiai

Sudarė Nijolė Marcinkevičienė
Redagavo Albina Venskevičienė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstus rinko Audronė Rakštelienė

Vilnius, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 164 p.

ISBN 978-9986-529-72-9

Turinys

Pratarmė / 7

Levūnų kaimo aplinka / 11

Apie Levūnus ir levūniečius / 25

Gyvenamasis namas ir kiti pastatai / 47

Ūkio darbai ir uždarbiai / 56

Piemenavimas / 73

Maistas / 79

Apsirengimas / 83

Vestuvės / 87

Gimdymas, krikštynos / 99

Senovinis gydymas / 103

Mirtis ir laidotuvės / 106

Kalendorinės šventės / 113

Stebuklingi nutikimai / 154

Pateikėjų sąrašas / 164

Naudota literatūra / 164

Pratarmė

Levūnai – išnykęs kaimas kairiajame Nemuno krante, nuo Merkinės 12 kilometrų nutolęs vakarų link. Tai buvo mažas miško kaimelis, iš kurio paskutinė šeima išsikėlė 1974 m. Apie išnykusio kaimo gamtos grožį, žmonių darbštumą, muzikalumą, senųjų papročių puoselėjimą į visas šalis iškrikę levūniečiai pasakojo taip nuoširdžiai, kad kartą ankstyvą pavasarį po ilgų klaidžiojimų susiradau kaimavietę. Nuostabi vieta gyventi šiame pasaulyje – dzūkų krašte. Pradėjau ieškoti buvusių šio kaimo žmonių ir užrašinėti viską, ką tik išgirsdavau apie šią įstabią vietovę. Susidėjo nemaža krūvelė šio kaimo išeivių prisiminimų. Kilo mintis parengti šio kaimo monografiją. Ne vienas garbus pašnekovas siūlė neskubėti, nes Levūnai – tik kelių trobų „ūlyčėlė“, nedaug telikę „tikrųjų“ pateikėjų, todėl ir išsamiausi aprašai neatspindės senųjų papročių, gyvenimo būdo, buities įvairovės, kaip galėtų nutikti pasirinkus gausią bendruomenę turėjusį ir dar tebeturintį kaimą. Jau ir ketinau pasirinkti kurį nors kitą Liškiavos parapijos kaimą – gal Radyščius, Kibyšius, Vilkiautinį – ne kartą juose lankiausi. Vis dėlto Levūnai traukė kaip magnetas. Vėl susiradau levūniečius Oną ir Joną Kleponius ir dar kartą grįžau į Levūnų apylinkes.

Vėlyvą rudenį siauru, baigiančiu nunykti keliuku atvažiavome į Levūnus. Keliukas baigėsi laukymėje, iš trijų pusių apsuptoje senojo Varaškos miško. Žinant, kaip greitai nedirbamos pamiškės žemės apeina krūmais, plynas, neapžėlęs laukas atrodė daugiau negu keistai. Levūniečiai ir aplinkiniai gyventojai negali to paaiškinti. Buvo tikimasi, kad miškas greitai pasiglemš buvusio kaimo sodybvietes ir laukus. To nesulaukę miškininkai plynę apsodino pušaitėmis. Jos nunyko. Sodino dar kartą ir dar…Nieko neišėjo. Aplinkinių kaimų gyventojai tai priskiria anomaliems reiškiniams. Dar labiau nustebino sodybvietėse tebekerojantys įspūdingo dydžio vaismedžiai. Jų šakų raizgalynės apaugusios šviesiomis senatvės samanomis, todėl sodai atrodo tarsi pražilę ir labai vieniši. Šie gūdžiai pražilę medžiai buvo aplipę daugybe vaisių. Juk medžiai jau daugiau nei 25 metus apleisti, tad jų derlingumas, vaisių nesulaukėjimas irgi sunkiai paaiškinami…Nuostabą kelia ir dekoratyviniai buvusių patvorių krūmai – lyg būtų tręšiami, laistomi, jie taip sodriai žaliuoja ir vėlyvą rudenį, kad sunku atplėšti nuo jų akis. Keroja ir nesiruošia sulaukėti didžiausi alyvų guotai, baltuogės meškytės sąžalynai, skaisčiasėkliai ožekšniai…Keistai nuteikia ir kiekvieno daikto (taip ten vadinama sodybvietė) vietoje žiojėjančios lauko akmenų – rūsių akys, trobų pamūrės (pamatai). Nemuno pakrantė, kurios grožiu negali atsigirti levūniečiai, vis dėlto baigia užželti nepereinamais krūmynais, raizgiais laukiniais apyniais. Neradome tokio vaizdo, kokį pasakojimuose piešė buvę kaimo žmonės: „Atsistoji an Levūnų kalno, tai ne cik Nemuno vingis kap an delno, bet ir tolybė, kiek cik akys aprėpia, atsiveria. Miškų ir miškelių grožybė, panemunių pievų margybė…Jei giedri dziena, tai net Krikštonių bažnyčia matos“ (13). Kerinčiais Levūnų vaizdais stebėjosi ir vienas iš Dainavos apygardos Šarūno rinktinės organizatorių – partizanas A. Suraučius-Tauras, 1945 m. su būriu stovyklavęs šiame kaime. Prisimindamas tai rašė: „Apsistojimą ir stovyklavimą Levūnų kaimelyje ryškiai prisimenu dėl dviejų aplinkybių: dėl pačios vietovės ir dalyvavimų „operacijoje“. Levūnų kaimelis nedidelis, neišsiskirstęs viensėdžiais, nors kaip ir kiti kaimai, sklypinės žemėtvarkos. Kaimas buvo pačiame stovyklavimo ploto šiaurės pakraštyje, aukštame Nemuno krante, prie vingio į šiaurę. Gražus ąžuolyno ir kitų lapuočių šlaitas. Iš aukštumos galima buvo stebėti slėnį dviem kryptimis: nuo Merkinės ir į Krikštonis, Nemunaitį. Pagalvojau: tokia nuostabi vieta – net pavydo ar nusivylimo jausmą patyriau; mat iki šiol buvau pratęs laikyti Nemuną gražiausiu mano kaimo Druskininkų ruože, prie legen-dinio Raigardo, su Gerdašių bažnytkaimiu, Lipliūnų viensėdžiais, atviroje laukymėje stūkstančių tarp gojelių…Iš Levūnų žvilgsnis toli aprėpė lygumą anoje Nemuno pusėje, iš lėto slinko į nuolaidžią pakrantę…“ (A. Suraučius-Tauras. Žaliojoje rykiuotėje//Laisvės kovų archyvas, Nr. 5. 1992 m., P. 92) Vis dėlto ir dabartinis peizažas, rudeniui praretinus medžių lapiją, traukia mistišku grožiu ir ramybe.

Tarsi stebuklinga aura apgaubtos stotingos pakaimio kvajos (pušys), laukinių kriaušių kupolai, klampių šaltinių čiurlenimas, dar atmintyje likę skambūs laukų, balų ir pabalių pavadinimai išsaugojo ypatingą ant Nemuno kranto dūksojusio kaimelio dvasią. Bet ar amžiams? Reikėjo aprašyti gyventojų prisiminimus, kad šiais laikais, kai žmonės gali vis daugiau keliauti, kai dar turi noro pažinti gimtąjį kraštą, gal plaukdami Nemunu į Druskininkus ar toliau pa-nors būtent čia įrengti poilsiavietę. O gal turistai svetimšaliai ar kraštotyrininkai užsuks pastovėti šalia užžėlusių kapinaičių, aplankyti vietą, kur buvo sušaudyti Nemuną perplaukę Lietuvos partizanai. Dar ne visai užžėlęs Latako šalcinis, kurio vandens akims gydyti ir galvos skausmams malšinti nešdavosi ir gretimų kaimų žmonės. Iš pakrantės aukštumėlės veržiasi daugybė sūrių ir ne visai šaltinėlių, kurių savybių dar niekas netyrinėjo. Kalbama, kad į šias nuošalias vietas ypač traukia (atvykdavo pamedžioti ir pailsėti kilmingiausi Lietuvos žmonės) vešliosios ir išlakiosios kvajos. Jos ir dabar galėtų padėti ramybės, santarvės su artimaisiais ir pačiais savimi ištroškusiems žmonėms.

Levūnai verti išskirtinio dėmesio ir todėl, kad visą laiką gyveno susiglaudę sodybėlėmis, išlaikydami senovinį ūlyčinį kaimą, kai gretimi kaimai seniai iškriko į vienkiemius. Nederlingos šilainės žemės, tarp miškų išsimėtę ariami sklypai neleido levūniečiams gyventi pasiturimai, vertė ieškoti uždarbių. Levūniečiai buvo geri grybautojai, uogautojai, žvejai, medžiotojai, medkirčiai, sielininkai… Jau „prie ruso“, apželdinant Nemuno pakrantes, buvo numatyta, kurie kaimai bus iškeldinti. Į šį sąrašą įtraukė ir Levūnus. Todėl iki paskutinės kaimo gyvavimo dienos Levūnuose nebuvo elektros, netvarkė kelių, pušaitėmis užsodindavo dirbamą žemę. Mažoji Levūnų bendruomenė tada dar labiau susivienijo, stengėsi išlaikyti senuosius papročius, savitą pasaulėžiūrą, būdą. Tačiau gyvenimas girioje, nutolimas nuo didesnių gyvenviečių, civilizacijos, kaimo mažumas, dirbamos žemės išsimėtymas po kitų kaimų laukus Levūnų gyventojus vertė dažnai bendrauti su kaimyninių kaimų žmonėmis – susieiti verslo, ūkio reikalais, per pasilinksminimus, šeimos, kalendorines šventes, laidotuvės. Su gretimais kaimais Levūnus siejo bažnyčia, kapinės, keliai… Todėl leidinio pradžioje užsiminta apie gretimų kaimų žmones, aprašytos jų papasakotos istorijos, kaimynų požiūris į Levūnus ir levūniečius. Daugiausia dėmesio skirta aplinkai, kurioje gyveno, dirbo, kūrė maža, specifinio gyvenimo būdo ir pasaulėjautos panemunių kaimo bendruomenė. Taip pat rasite pasakojimų apie 1863 m. sukilimo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų mūšius ir jų vietas. Pateikėjai papasakojo apie žemės ūkio darbus ir su jais susijusius tikėjimus, prietarus. Nemažai dėmesio skirta verslams, kasdie-niams darbams, žmonių charakterių, išgyvenimų aprašymams. Autentiška tarme aprašytos kalendorinės šeimos šventės, buities detalės, įdomesni nutikimai, pateikti stebukliniai pasakojimai. Įdomiausia, kad levūniškiai ir jų kaimynai pabrėžia savųjų ir gudiškųjų (kitame Nemuno krante gyvenančių žmonių) papročių skirtumus, nepiktai iš jų pasišaipo. Rinkdama ekspedicinę medžiagą ir pati pastebėjau, kad Merkinės parapijos kairioji Nemuno pusė, kad ir marcinkoniškė, turtingesnė senesnių papročių, tikėjimų, bet levūniškių ir jų kaimynų papasakota senovė kupina tokių paprotinių detalių, kokių neaptiksime gudiškoje Dzūkijos dalyje. Pavyzdžiui, kalėdinės ir velykinės bandelės krikštavaikiams, arkliaganių suėjimai per Sekmines, Užgavėnių kulika, pasivažinėjimai nuo kalnų niekociomis. Zanemunščikai iki šių dienų didžiuojasi vestuvėse išlaikę kaimo merginų „iššlavimo“, jaunosios rankšluosčio kabinimo vyro pusėje papročius. Bene įdomiausia, kad dažnas pateikėjas šiuose kraštuose žino ir detaliai pasakoja nutikimus su vilkolakiais, naminiais velniais (aitvarais)…Vienas dešiniojo Nemuno kranto pašnekovas užsiminė, kad zanemunščikai – vilkolakių kraštas…

Žinant, kaip sparčiai Lietuvoje nyksta tarmės, didesnę medžiagos dalį norėta pateikti taip, kaip šneka šio krašto žmonės. Pateikėjų amžiaus skirtumai, kalbėjimo maniera, ne visų vienodai išlaikyta tarmė gali šiek tiek sunkinti knygos skaitymą, bet tikimės, kad pateikta autentiška medžiaga bus naudinga etnologams, antropologams, kalbininkams, mokytojams, kultūros darbuotojams, visiems, suprantantiems tarmių ir papročių išsaugojimo svarbą.

Apie visa tai ir pasakoja leidinys, prie kurio išleidimo prisidėjo ir Varėnos rajono savivaldybė.

Nijolė Marcinkevičienė

© Nijolė Marcinkevičienė, 2008

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008