DVD Ūcia lylia

DVD Ūcia lylia: vaikų ugdymo tradicijos Lietuvoje. Scenarijaus autorė Jūratė Šemetaitė, režisierius Mikas Žukauskas. – Vilnius, 2013. – 1 DVD ir knygelė, 19 p.

Vaikų ugdymo tradicijos šimtmečiais keliavo iš kartos į kartą ir pasiekė mūsų dienas. Ir anksčiau, ir dabar šeimai bei visuomenei svarbu, kad vaikai augtų sveiki, harmoningi žmonės. Psichologai teigia, kad asmenybės pagrindus suformuoja iki septynerių metų sukaupta vaiko emocinė patirtis, vertybinės nuostatos, santykiai su artimaisiais. Ypač svarbus mamos ir tėčio ryšys su mažyliu, laiduojantis vaiko psichinį saugumą ir darną. Papročiai, lopšinės, žaidinimai, kita paveldėta mūsų tautos patirtis ir šiandien gali padėti suaugusiesiems bendrauti su vaikučiu, jį raminti, migdyti, žaisti, kartu skiepyti saugumo jausmą, ugdyti įvairias savybes: lavinti kalbą, klausą, ritmo pojūtį, koordinaciją, dėmesį ir t. t. Deja, šiandien reta jauna šeima yra susipažinusi su vis dar gyvybingomis ugdymo tradicijomis. Kita vertus, stebimi ir prigimtinei kultūrai gaivinti palankūs procesai – daugelis jaunų šeimų norėtų, kad jų vaikučiai būtų ugdomi „ekologiškai“, t. y. pasitelkiant subtilias, kūrybiškas, dvasinį pasaulį plečiančias priemones.

Filmas suskirstytas į penkias dalis: laukimas, gimimas, migdymas, žaidinimas, žaislai. Jame atskleidžiama senųjų vaikų ugdymo priemonių įvairovė, prigimtinė aplinka ir tradicijų taikymo galimybės šiuolaikiniame gyvenime. Filme dalyvauja skirtingų Lietuvos regionų įvairių folkloro sričių žinovės pateikėjos: aukštaitė iš Šeduvos Emilija Brajinskienė, žemaitės Valerija Mizinienė ir Janina Bubilienė iš Sedos, suvalkietė iš Plutiškių Janina Šermukšnienė, dzūkės – vieciūniškė Vladislava Petrulionienė, druskininkietės Stasė Silvestravičiūtė, Joana Tamulevičienė, Marija Liaukevičienė, mištūniškė Paulina Laučinskienė, taip pat Kupiškio krašto etninės kultūros puoselėtoja Alma Pustovaitienė bei jaunos šeimos, vaikų ugdymą siejančios su liaudies kūryba.

Laukimas

Iki XX a. vidurio apie naujos gyvybės atsiradimą atvirai nebuvo kalbama. Apie besilaukiančią moterį kaime sakyta: „sunkumoj“, „padėty vaikščioja“, „stora“, „ta jau pašalo kojas“, „pritvinkusi“, „pečius tuoj grius“ ir pan. Toji būsena papročiuose palydima tam tikrais tikėjimais, draudimais. Tikėta, kad laukiamo vaikelio išvaizda, būdas, charakterio bruožai ir polinkiai priklausys nuo motinos elgesio: jeigu ji sumeluos, tai vaikas bus melagis, jei kam nors uždroš ranka ar rykšte – vaikas bus mušeika, žiaurus, jei apkalbės ką, tai vaikas bus liežuvautojas. Perspėta nesusižeisti, nes vaikas gims su randais, mokyta itin gerai elgtis, laikytis ramybės, niekuo nesistebėti, patarta vengti žiūrėti į negražius dalykus, blogus, nesveikus žmones, kad vaikas į juos neatsigimtų. Tikintis išvengti gimdymo komplikacijų, virkštelės apsisukimo kūdikiui aplink kaklą, mamai buvo draudžiama rankas kelti į viršų, siūlais apsivynioti kaklą ir t. t. Bijodamos susilaukti dvynukų, seniau moterys nevalgė dvilypių varpų, agurkų ar riešutų, vengė nešti dvi kultuves.

Besilaukiančioji buvo gerbiama. Jai apsilankius, moterys stengdavosi neišleisti iš namų tuščiomis, būtinai ką nors įduodavo – pyrago, duonos, sūrio ir pan. Būsimai motinai atėjus ko nors pasiskolinti, nedrįsdavo jai atsakyti – kitaip galėjo užpulti pelės ir sukapoti drabužius.

Iš nėščiosios išvaizdos spėta apie būsimo vaikelio lytį: jei jos veidas gražus – bus berniukas, jei nublukęs – mergaitė, kai vaisiaus padėtis esti aukštesnė, pilvas labiau pasidavęs į priekį, laukta mergaitės, jei moteris apvalesnė – berniuko.

Lytį, tikėta, galėjo nulemti ir tam tikros pradėjimo aplinkybės, maginės priemonės: jei vyras karštesnis – tai gims mergaitė, jei moteris – berniukas, jei šeima nori susilaukti berniuko, tai vyrui esą reikia už diržo kirvį užsikišti.

Pateikėjų liudijimu, gimus pirmam vaikeliui, galima numatyti, kiek šeima susilauks palikuonių: „Kai gimdo pirmutinį vaiką, tai ant bambutės būna tokie kieti spuogeliai. Moteris gimdė, o „bobutė” pribuvėja parodė ir pasakė: „Va bus aštuoni”. Ir buvo aštuoni vaikai“ (Šalčininkų r. Mištūnai)

Gimimas

Apeiginiuose gimtuvių tekstuose naujagimis vadinamas svečiu, nebuvėliu, nurodoma, kad jis atvyko iš toli, iš už tolimų kalnų, jūrų marių, nežinomų kraštų ir pan.

Anksčiau Lietuvoje moterys vaikus gimdė namuose. Kai „apsirgdavo“ ar, kaip sakyta, „pečiui sugriuvus“, kviesdavo pribuvėją – „babą“, „babūnę“, kuri „gaudė“ vaikus ir prižiūrėjo gimdyvę. Paprastai tai buvo pasitikėjimą pelniusios, neturtingos, vyresnio amžiaus moterys, pačios pagimdžiusios ir išauginusios nemažą būrį vaikų, šį gebėjimą paveldėjusios dažniausiai iš savo motinų ir močiučių. Per gimdymą prie moters paprastai tik bobutė ir būdavo, kartais dalyvavo artimiausia gimdyvės giminaitė – motina, sesuo, anyta, o sunkaus gimdymo atveju ir vyras. Pribuvėja kūdikį priimti ruošdavosi iš anksto: vasarą prisirinkdavo ir prisidžiovindavo įvairių žolelių, kurių arbatomis girdydavo gimdyvę prieš gimdymą ir po jo, kad nenukraujuotų. Keletą savaičių po gimdymo pribuvėja slaugydavo gimdyvę ir kūdikį, padėdavo jį maudyti. Bobutei būdavo atsidėkojama pinigais, audeklu, maistu ar pan.

Kad gimdymas būtų lengvesnis, stengtasi kuo mažiau viešai apie jį kalbėti, kad vaikelis lengviau ateitų į šį pasaulį, manyta, reikia atrišti visus mazgus, atsegti sagas, paleisti plaukus, atidaryti duris: „Prieš gimdymą, jei sijonas surištas, atriša – kad Dievas greičiau atrištų“ (Šalčininkų r., Mištūnai). Priimti gimusį vaiką „babos“ stengėsi ant daugianyčio audinio – tuomet bus protingas.

„Namelius“ (placentą) suvyniodavo į vystyklą, ir tėvas užkasdavo arti namų: berniuko po medžiu, kad aukštas, stiprus kaip medis augtų, mergaitės – darželyje, arčiau tvorelės, nes ji išeis (E.Brajinskienė). „Jei mergaitė gimė, tai „patalus“ (placentą) pakast palei slenkstį, tada greit ištekės. Būdavo, kad „namus“ nešė viršun ant lubų pastogėn ir padėdavo toje vietoje, kur stalas stovi, todėl, kad bute išaugtų vaikai ir būtų laimingi“ (Šalčininkų r., Mištūnai).

Gimusį kūdikį maudydavo medinėje geldoje, prieš tai būtinai jį peržegnoję. Pirmą kartą prausdami dėdavo druskos – kūdikis būsiąs stipresnis. Pirmojo prausimo vandenį išpildavo arčiau slenksčio – tada vaikai namus saugo. Nuprausę mergaitę, vandenį pildavo darže, arti namų, ant aguonų, žiemos metu – toje vietoje, kur aguonas sėdavo, esą tuomet jos gyvenimas bus labai sėkmingas, ji žydės kaip aguona (E.Brajinskienė).

Išmaudytą, suvystytą vaikelį bobutė nedelsiant paduodavo motinai maitinti – kad vaikas ir motina vienas kitą mylėtų. Laikytasi taisyklės pirma pamaitinti iš dešinės krūties (pamaitinus iš kairės, vaikas būsiąs kairiarankis). Pamaitinus kviesdavo tėvą. Kai tėvas pasidžiaugdavo, kūdikį guldydavo ant pagalvės, lovos arba į lopšį, tik ne ant stalo, nes jis galįs numirti. Lopšį pašventindavo, dėdavo džiovintų pinavijos žiedų, raudoną siūlą – kad bloga akis nenužiūrėtų.

Mažylį vystė į lininius vystyklus, vyniojo valiniu (ilga standžia juosta). Galvytę dengdavo kepurėle ir labai saugodavo momenėlį, manydami, kad jis turi būti šiltai. Taip vystydavo iki trijų mėnesių, vėliau dieną – iki pusės, o naktį – visą, kad sapnuodamas neskėsčiotų rankytėmis, esą dėl to jis dažniau pabunda ir verkia. Kai mažylis paaugdavo, jam pasiūdavo ilgus marškinėlius.

Koks vaikas bus užaugęs, spėdavo ir pagal gimimo laiką: per jauną mėnulį gimę žmonės ilgai nepasensta ir visada būna smagūs, per pilnatį – apvalūs, delčią – sudžiuvę, pikti. Trečiadienį ir šeštadienį gimusios mergaitės būna geros šeimininkės, o berniukai – gabūs, sekmadienį gimusieji – tinginiai, pirmadienį – neryžtingi, ketvirtadienį – apgavikai, penktadienį – susiraukę. Metų lakai taip pat turėjo reikšmės vaiko charakteriui: pavasarį atsiradę būna linksmi, žvalūs, vasarą – darbininkai, rudenį – santūrūs, žiemą – savarankiški.

Vaikui gimus, tėvas sodindavo medį: pirmam sūnui – ąžuolą, antram – uosį, trečiam – klevą, ketvirtam – beržą, dukrai – liepą.

Anksčiau svetimiems vaiko nerodydavo iki krikšto. Ir po krikšto saugodavosi labai giriančių ar turinčių vadinamąsias blogas akis. Motina laikydavo špygą kišenėj arba sukryžiuodavo rankas ir kojas, mažylį apvilkdavo išvirkščiais baltinukais.

Mažylius itin saugojo iki metukų, manydami, kad šiuo laikotarpiu jų būtis yra labai nestabili – tarsi ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Siekiant išvengti galimų nelaimių, buvo pasitelkiama įvairių priemonių (tikėjimų, draudimų): neleido žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, nekirpo plaukų ir nagučių, saugojo nuo mėnulio šviesos – kad „neapžibėtų“, esą vaikas naktimis vaikščios (bus lunatikas). Nukirptų plaukų neleista išmesti lauke – reikėjo juos sudeginti, kitaip skaudės galvą.

Kai nudžiūdavo virkštelė, jos neišmesdavo. Vaikui paaugus, duodavo jam mazgelį atrišti. Jei atrišdavo – bus gabus, sumanus.

Motinos kūdikius žindydavo tiek kartų, kiek vaikas norėdavo, paprastai metus, kartais ir ilgiau – kad vaikas būtų stiprus. Kitur sakydavo, kad maitinti krūtimi reikia tik iki metų, nes vaikas bus per daug prisirišęs prie mamos, nesavarankiškas. Atjunkytą mažylį drausdavo iš naujo pradėti maitinti, kad nebūtų atžindas – neįgytų vadinamųjų blogų akių (į ką toks žmogus pažiūri, viskam gali pakenkti, sunaikinti ar susargdinti). Manyta, kad nutraukti žindymą geriausia per pilnatį arba priešpilnį, tuomet vaiko gyvenimas bus visa ko pilnas. Paskutinį kartą pažindytas vaikelis buvo peržegnojamas, bandoma nuspėti ateitį: dėdavo pinigų, plaktuką, knygą ir stebėdavo, ką jis pirma paims. Jei ims pinigus, tai bus turtingas, jei plaktuką – stalius, jei knygą – mokytas.

Čiulptuką – vadintą žinda, tūte, tuška, kumštuku – atstojo pakramtyta ir į drobinę palutę surišta duona su cukrumi. Buvo ir iš avikailio padarytų čiulptukų: nuskusdavo avikailio lopinėlį, susiūdavo ir duodavo vaikui.

Mažyliai pradėdavo vaikščioti skirtingai, priklausomai nuo vaiko stiprumo. Kai vaikas žengia pirmą žingsnį, „rek kryžiška „parpjauti“ kuojės – parpjauni ton puntį, kad kuojės nebūt surištas“. Vaikučiui pradėjus stovėti „tievs liob padėrbti iš žilvitių tuokį kretilą (stovynę) – įstatys vaką, i ons liob eti“ (J.Bubilienė). Jei tėvai turėdavo laiko, paimdavo rankšluostį, perjuosdavo vaikučio krūtinytę, suimdavo už nugaros ir vedžiodavo. Iš pirmo vaiko žingsnio taip pat spėjo jo ateitį: jei pirma žengia dešine koja, tai bus tvirto charakterio, geranoriškas, jei kaire – piktas ir užsispyręs.

Kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti, reikia jį nuolat kalbinti. Pateikėjų patirtis rodo, kad negalima mėgdžioti neteisingai, savo kalba šnekančio vaiko, reikia su juo kalbėti taisyklingai, tuomet ir jis taip kalbės. Jei pirmasis vaiko ištartas žodis „tėtis“, tai kitas šeimos vaikas bus sūnus, jei „mama“ – dukra.

Vaikui išsigandus ir pradėjus mikčioti, geriausias vaistas – baltųjų pinavijų šaknų arbata.

Jei vaikas užsiverkė, jam skauda pilvuką ar miego nori, nereikia jo barti, drausminti, atvirkščiai – svarbu pamyluoti, priglausti, panešioti, pasupuoti ir jis greičiau nurims. Pasak E.Brajinskienės, didžiausi vaistai – motinos rankos.

Šeimose vaikus auklėdavo visi – nuoširdumu ir meile, gražiais tarpusavio elgesio pavyzdžiais, pagarba seneliams. Prie vaikų tėvai vengdavo bartis ar pyktis, nes vaikai užaugsią nervingi, nesutariantys su aplinkiniais. Tėvo žodis būdavo griežtas ir nepakeičiamas. Motina, kad ir gailėdama vaikelio, vyrui neprieštaraudavo. Kol vaikučiai būdavo maži, juos daugiau mokė močiutės, kai paaugdavo – tėvai. Vaikus auklėdavo ir darbais. Jei vaikas užsispirdavo ar nusikalsdavo, taikytos bausmės – „ožį“ reikėję išvaryti. Jei vaikas rėkdavo, virsdavo aukštielninkas, paimdavo ir beržo rykštelę, kartais net trišakiu galu. Be beržinės košės, pasak pateikėjų, nė vienas vaikas neužaugo.

Šeimose vaikų buvo tiek, kiek Dievas duodavo. Naujo šeimos nario atsiradimą tėvai vaikams aiškino įvairiai. Vienas populiariausių – gandras (starkus, bacėnas, busilas) atnešė. Tai susiję su mitine pasaulėžiūra, tikėjimais, kad vaikus gandrai parneša iš tolimos, amžinai žaliuojančios šalies – Dausų… Kitas aiškinimas – vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi ežere, eketėje, radusi marių putose. Tai taip pat atspindi mitinius vaizdinius apie vandenį, kaip gyvybės pradmenį, žmogaus radimosi vietą. Rytų Aukštaitijoje užfiksuotas įdomus posakis, kurį moterys vartojo, kad vaikai nesuprastų, jog kalbama apie gimimą: „ant Pūkėno namo žvaigždė sužibo“.

Migdymas

Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti miegui. Jei vaikelis neramus, verkia, blaškosi, o jį nekantri mama dar išbars – bus negerai, nes, pasak E.Brajinskienės, vaikai miegoti bijo: jiems atrodo, kad neatsikels, numirs. Kai prieš miegą vaikelis bus tinkamai nuteiktas, tai ir išmiegos gerai, ir atsikėlęs bus linksmas, žvalus.

Vaikus migdydavo lopšiuose. Iki XX a. I pusės Lietuvoje gyvavo trijų tipų pakabinamieji lopšiai: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pinti iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukalti iš lentelių. Juos keturiomis virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos. Ėmus lentomis užkalti lubų sijas ir kambariuose atsiradus lentinėms grindims, paplito dviejų tipų pastatomieji lopšiai (vygės): medinės staklelės su įkabinta medine dėže ar lentinė dėžė su pavažomis. Kartais lentiniai lopšiai buvo puošiami įvairiausiais raižiniais.

Tradicinėje aplinkoje paprastai kūdikį supdavo motina, tačiau dienos metu lopšį palinguodavo bet kuris laisvesnis šeimos narys. Gimęs vaikelis į jį buvo guldomas tik po kelių dienų. Lopšys būdavo pakabinamas šalia motinos lovos. Prie jo būdavo pritaisoma speciali virvinė kilpa, kad būtų galima jį judinti koja. Taip mama turėjo laisvas rankas dirbti: megzti, siūti ar ką nors kita daryti. Supama buvo aukštyn žemyn, nes taip lingavo palubiuose pritvirtintos karties (lingės) liaunasis galas, prie kurio virvėmis buvo pririštas lopšys. Po metų ar anksčiau, priklausomai nuo vaikučio ūgio, jį guldydavo į vygę, kurią galima buvo supti į šonus.

Mažylio supimo naudingumas seniau žmonėms nekėlė abejonių. Liudijimų apie tam tikrą jo maginį poveikį, veiksmingumą randama ir pasakose, kuriose vaikelio susilaukti geidžiantys žmonės dažniausiai savo tikslo pasiekia atlikdami supimo veiksmus. Žmonės supa kultuvę ir taip sulaukia stipraus sūnaus, juostoje uogą supę seneliai – mergaitės.

Etnografinėje medžiagoje aptinkama įvairių su kūdikio migdymu siejamų tikėjimų: visoje Lietuvoje buvo sakoma, kad negalima supti tuščio lopšio, nes paskui į jį paguldytas vaikas neužmigs; kad vaikas geriau miegotų, reikia pirma lopšyje katę pasupti, tada kūdikio nereiksią ilgai supti, jis greit užmigsiąs; saulei leidžiantis vengta vaiką migdyti, o nusileidus drausta vystyklus palikti lauke – jis nemiegos; per lopšį nebuvo galima jokio daikto perduoti, nes kūdikis neaugs; skersai per lopšį drausta ir sveikintis, nes vaikas gali mirti ir pan.

Itin svarbios, funkcionalios ir jaukios migdymo priemonės yra lopšinės, atskleidžiančios intymų mamos ir kūdikio pasaulį. Laikytasi įsitikinimo, kad vaikas turi girdėti lopšines ir augti sūpuojamas, kitaip būsiąs be gailesčio, nejautrus, kietaširdis žmogus. Apie tokius visoje Lietuvoje sakyta: „turbūt mamos lopšinės negirdėjęs“ arba „matyt, nesuptas užaugo“. Lopšines kurdavo motinos, auklės ir vyresni šeimos nariai. Jas išsaugojo daugelis pasaulio tautų. Paveldo tyrinėtojai pažymi, kad senosios lopšinės turi daug archajiškas tokių dainų ištakas atskleidžiančių ypatybių. Senąsias lopšines būtų galima priskirti apeiginei kūrybai, nes pasikartojantys, supimo judesį imituojantys priedainiai „liūlia“, „lylia“ kadaise galėjo turėti ir maginę paskirtį – skatinti augimą, prišaukti miegą (seniau iki krikšto ir kūdikio vardu nevadino, dažniausiai „leliuku“, „lėlyte“, o miegą vaikų kalba taip pat įvardydavo „liūlia“, sakydavo „eisim liūliuko“). Kai kurių lopšinių tekstuose yra išlikę senųjų tikėjimų reliktų, mitologinių personažų: pelelė, zuikis, kiškelis, katelė, baubas – tai su anapusiniu pasauliu susijusios būtybės.

Dauguma dainininkių, pateikėjų sako dainuodavusios vieną ar dvi lopšines, kartodamos jas daug kartų, kol mažylis užmigdavęs.

Lopšinėms būdingas žodžių bei melodijos paprastumas, improvizacija. Visuose regionuose žinomi tekstai, kuriuose į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių vardais, mažybiniais žodžiais „mažutis“, „drabnutis“, „dukrelė“, „meilutis sūnelis“. Taip pat jose atsiskleidžia mamos svajonės bei lūkesčiai. Pateikėjos pasakoja, kad ir savų žodžių pridėdavusios, nes gražiausi žodžiai buvo skiriami mažyliams.

Kai kurios lopšinės išlaikė reliktinę vaiko apsaugos paskirtį, apsauginės magijos elementus. Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje sutinkami lopšinių variantai su mirties linkėjimo motyvu: „Čiūčia liūlia šitą, duos dievulis kitą, šitą užaugysiu, kitą numarysiu“. Panašių atitikmenų yra slavų, latvių, estų lopšinėse. Manoma, kad toks paradoksalus linkėjimas – tai mėginimas apgauti vaikui pakenkti galinčias piktąsias jėgas.

Žemaitijos šiaurėje, prie Latvijos sienos, paplitusios lopšinės apie pelelę, nešančią saldų miegelį. Šių lopšinių tekstai labai seni, atspindintys tikėjimą, kad žmogaus siela gali pasirodyti pelytės, paukščio ir kitais pavidalais.

Pietrytinėje Lietuvos dalyje sutinkamos lopšinės su refrenais „lylia lylia“, „ūcia lylia“ artimos sūpuoklinių dainų melodijoms, kurios siejamos su pavasario augmenijos augimo skatinimu. Šių lopšinių tekstai neretai ir plėtoja vaikelio augimo tematiką.

Suvalkijoje esama magines žodžių formules (užkalbėjimus, būrimus) primenančių lopšinių tekstų. Jos išreiškia sakančiojo valią, sustiprinamą liepiamąja nuosaka, veiksmažodžių, garsažodžių pakartojimu, pvz., „užmik užmik, mažyte“. Magines formules primena ir lopšinėse du kartus kartojami refrenai: „a-a a-a“, „liūlia liūlia“, „lylia, lylia“.

Lopšinių melodijoms būdingas vienbalsumas, atlikimo monotoniškumas, labai svarbios pauzės – atsikvėpimai. Dainuojant būtina jausti supimo ritmą.

Taigi pagrindinis lopšinės tikslas – nuraminti, užmigdyti. Neabejotina ir ugdomoji lopšinių paskirtis. Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, visų pirma į motinos ir kūdikio ryšį: juk mamos balsas geriausiai pažįstamas vaikui (tyrimai rodo, kad vaisius girdi ir aplinkinių balsus). Psichologai pastebi, kad lopšinių kuriama darna turi raminamąjį poveikį, skatina vaiko psichikos stabilumą. Dainuojant lopšines pasąmonėje įsirašo pirminė teigiama būsena, kuri įtvirtina asmenybės saugumą ir pasitikėjimą savimi. Kartu sukuriamas archetipinis laukas, per kurį perimama daugybė tolesnį gyvenimą veikiančių kultūrinių dalykų. Būtent mama, dainuodama lopšines, padeda vaikui „susiderinti“ su šiuo pasauliu ir jam atsiverti.

Žaidinimas

Ir šiandien beveik kiekvienas mūsų žino žaidimą su vaiko pirštukais „Viru viru košę…“. Panašių užsiėmimų su mažyliais buvo ir yra įvairių. Prigimtinėje aplinkoje šie kūrinėliai vadinami mylavimais, katutėmis, ladutėmis, kykavimais, kėcavimais, jodinimais ir pan. Kalbininkai juos įvardijo bendru terminu – žaidinimai. Tai nesudėtingi, trumpi kūrinėliai, turintys žaidimo ir dainos bruožų. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad vaikas dar žaidžia nesavarankiškai, o yra žaidinamas vyresniųjų. Dainuodami arba sekdami trumpą tekstą, suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan. Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukelti giedrą nuotaiką, lavinti dėmesį, mankštinti, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį. Vieni kūrinėliai dainuojami, kiti pasakojami, treti ir dainuojami, ir pasakojami.

Dažniausiai šiose dainelėse, kaip trumpose pasakėlėse, veikia paukšteliai – šarkelės, varnelės, gyvulėliai – katytės, pelytės, meškos, oželiai. Kartais ir patys mažieji tampa veikėjais: joja ant žirgelių į turgelį barankėlių pirkti, grūda, verda košelę, kepa bandeles ir pan. Visa tai stengiamasi išsakyti vaikui suprantama kalba. Žaidinimuose atskleidžiamas tarsi vaiko akimis matomas pasaulis. Šios dainelės skirtos išmokyti kūdikį pačių paprasčiausių veiksmų, kalbos, jomis palydimi pirmieji mažylio judesiai.

Mylavimai žinomi visoje Lietuvoje. Juos dainuojant vaikas priglaudžiamas, pasūpuojamas į šalis ir taip nuraminamas. Vienų mylavimų tekstai trumpučiai, sakomi tik „mylu mylu“ žodeliai, kitų – labiau išplėtoti.

Vadinamieji juokinimai (pateikėjų terminas) skirti vaikučiams pralinksminti, prajuokinti, nukreipti jų dėmesį, jei nerimsta. Šie kūrinėliai šiandien laikytini savotiškais masažėliais – juos atliekant masažuojamas, aktyvinamas vaiko pilvas, nugara, kojos, rankos, kaklas. Pavyzdžiui: „Meška ein per kiminus“ – ranka tapšnojamas ar pirštais įspaudžiamas vaikučio užpakaliukas ir nugarytė, „Džyru vyru duok pipirų“ – pasiguldžius vaikutį ant nugarytės, delno šonu braukoma skersai kakliuko, kojyčių, rankyčių, imituojant pjovimą.

Žaidinimai, kuriuos sąlyginai galima įvardyti sūpavimais (kūdikis sūpuojamas ant rankų, kartais pamėtėjamas į priekį arba ant suaugusiojo peties) ir mankštelėmis, nepasižymi gausumu. Daugiausiai jų pateikė E.Brajinskienė iš Šeduvos. Savitas žaidinimo variantas „Šinku šinku bačkų“ – keletą kartų dainuojant vaikas sūpuojamas į šalis (viena suaugusiojo ranka laikoma tarp mažylio kojyčių, o kita apglėbia nugarytę per petukus). Pasak E.Brajinskienės, norint, kad vaikučio rankos ir kojos būtų stiprios, reikia pasitelkti „bovijimą“ – mankštelę: „Tyku tyku, tyku tyku, pilns mišks baravykų“ – paėmus už vaiko rankučių jos traukiamos ir stumiamos, o sakant „Išrovio baravyko“ – vaikutis patraukiamas už rankučių, imituojant grybo rovimą.

Žaidžiant katutes, ladutes, ratavimus, plojama mažylio rankutėmis. Žaidinimo „Gydū gydū kateles“ tekstas nesudėtingas, žaismingas. Jo žodžiai greitai ir nesunkiai pakeičiami, todėl šio tipo esama daug variantų („Katu katu katučiu“, „Ladu ladu ladutes“ ir kt.). Tik Žemaitijoje paplitę ratavimai („Ratu ratu ratuškelė“, „Ratu ratu ratu“): dainuojant „ratu ratu“, plojama vaikučio rankutėmis, sakant „vas vas vas“ – plasnojama, imituojant paukštelio sparnelius, o sakant „pliest“ – rankutės iškeliamos į viršų ir apsukamos dideliu ratu. Lietuvoje sutinkami žaidinimai, vaizduojantys pyragėlio kepimą („Kepu kepu kepalėlius“) – iš pradžių plojama vaiko rankutėmis, paskui jis supamas ir tarsi pyragėlis „pašaunamas į krosnį“ – metamas ant minkštos lovos.

Judesio atžvilgiu šiek tiek sudėtingesnis žaidinimas „Viru viru košę“ žinomas visoje Lietuvoje (žemaičių variantai – „Peleli peleli vėrė kuošelė“). Dainelę sudaro trys dalys: pirmoje vaiko delnelyje sukamas suaugusiojo arba mažylio pirštas – imituojamas košelės virimas, antroje, paspaudžiant kiekvieną vaikučio pirštuką, dalijama košelė, o trečioje suaugusiojo pirštais bėgama pažasties link ir kutenama.

Žaidinimų dainelėse dažnai kalbama apie valgį ir minimi senieji patiekalai: grūcukė, čiulkinys, šiupinėlis, pyragėliai ir kt. Apie skanius valgius ne tik kalbama, bet ir parodomas jų gaminimo procesas: košelė verdama, grūcukė grūdama, pyragėliai kepami ir pan. Judesiais imituojamas tekstuose apdainuojamas veiksmas.

Paaugusių mažylių (jau gebančių sėdėti) pramoga – žaidimai pasisodinus juos ant kelių, kojų ar pilvo. Šios grupės žaidinimai vadinami kykojimais, kėcavimais, jodinimais. Jojimą ar važiavimą atspindinčiuose tekstuose judesiai imituojami garsiažodžiais: „dzig dzig dzig“, „kic kic“, „dzag dzag“, „kicu kicu“, „kius kius“, „trak cak cak“, „hop tirlyti“ ir kt. Juose jojama „į Sedelę“, „į Kamajus“, „į Raseinius“ ir pan. Čia linksmai ir nuotaikingai veikia gyvulėliai: „Kėku kėku kėku / Meška veže šėkų, / Per Papiškio tiltų, / Du kubilus miltų, / Tiltas patrinkėja, / Miltai išbyrėja…“. Žaidinimuose „Kėku kėku“, „Kyku kyku“, „Uda uda“ vaikas supamas ant suaugusiojo pėdų arba ant kojos. Dzūkijoje sutinkamas kitoks „Kėku kėku“ žaidimo būdas: pakaitomis sugnybama suaugusiojo ir vaikučio plaštakos odelė ir „tiltas“ kilnojamas aukštyn žemyn, o pabaigoje rankos išskleidžiamos į šalis.

Šios dainelės ir dabar tebedainuojamos, todėl vis dar galima užfiksuoti naujų įdomių tekstų ir melodijos variantų.

Žaislai

Mažiausiesiems virš lopšio kabindavo paukštelius iš medžiagos, popieriaus, balanėlių, šiaudų ar kiaušinio lukšto. Išdžiovindavo žąsies stemplę, į vidų įberdavo žirnių, sunerdavo galus ir turėdavo barškutį, iš kiaulės kojos kauliuko – brūzgulį.

Paprastų žaislų paaugę vaikai pasidarydavo patys: iš bulvės ar buroko išpjaustydavo žmogeliukus, gyvūnėlius, iš įvairių žolynų – lėlytes, paukštelius. Žaista ir su aplinkos daiktais: pagaliukais, kaladėlėmis ar akmenukais. Iš žąsies krūtinkaulio vaikai pasidarydavo ožiuką, iš sparno kaulo – švilpynę, iš išdžiovintos šlapimo pūslės – sviedinį su žirniais viduje. Pagrindiniai mergaičių žaislai būdavo lėlės, siūtos iš skiaučių, prikimštos pakulų ar samanų ir aprengtos drabužėliais. Kartais mergaitės turėdavo ir žaislinių baldų – iš lentučių sukaltą lovelę, stalą, kėdę, spintą, ratelius lėlėms vežioti ar sūpynes joms sūpuoti.

Atskirą grupę sudarė įvairūs žmogaus arba vėjo srovės sukami malūnai ir panašiai veikiantys žaislai su judančiomis, dažnai kokį nors veiksmą atliekančiomis figūromis: lentpjoviai – prie stačiakampio rėmo pritvirtinti žmogeliukai su pjūklu tarp rankų, sportininkai – ant skersinio besivartantys žmogeliukai.

Nemaža dalis žaislų ugdė pirmuosius savarankiško darbo įgūdžius. Kad žaisdamas vaikas nepastebimai pasirengtų savarankiškai veiklai, tėvai padarydavo mažesnių, vaiko jėgoms pritaikytų darbo įrankių: grėblių, žagrių, akėčių, sėtuvių, lengvų spragiliukų, mažų dalgelių ir šakių, vėtyklių, staklelių, mestuvų ir pan.

Vienais žaislais vaikai žaisdavo lauke, kitais – patalpoje. Dalis žaislų būdavo sezoniniai. Žiemą lauke važinėdavosi rogutėmis. Pavasarį jiems įrengdavo sūpuokles. Vasarą mažesni vaikai važinėdavosi žaisliniais vežimėliais, didesni – dviratukais. Visoje Lietuvoje buvo paplitę kojūkai. Berniukai „medžiodavo“ arba „kariaudavo“ žaisliniais ginklais – laidynėmis, lankais, šautuvais. Vėjuotą dieną leisdavo aitvarus. Žaislai ir žaidimai skatino kūrybinę vaikų fantaziją, lavino protinius gebėjimus – tokie buvo keimeris, kryžiokėlis, kuriuos reikėjo tam tikra tvarka sunarstyti iš medinių detalių.

Visais laikais žmonių išmonė ir gebėjimas pasitelkti įvairiapuses ugdymo priemones skatino vaikų kūrybiškumą. Manome, kad šis filmas padės visuomenei ir ypač mažylius auginančioms šeimoms pažinti bei plačiau domėtis mūsų tautos liaudies kūryba, pedagogika, papročiais.

Dėkojame visiems filmo dalyviams ir talkininkams

Jūratė Šemetaitė, Vida Šatkauskienė