Liaudies dailės paroda „Iš šerdies“ – katalogas

Sudarytoja Jūratė Kluonė
Dailininkas Gintaras Znamierovskis
Kalbos redaktorė Renata Radavičiūtė
Vertėja į anglų kalbą Gabriella Žičkienė
Nuotraukų autoriai Flavijus Piliponis, Gintaras Znamierovskis

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras. 2024. – 195 p.

ISBN 978-609-8166-26-2

Turinys

Liaudies dailės paroda IŠ ŠERDIES … 4
Folk art exhibition FROM THE CORE … 6
Vaizdinė dailė … 9
Skulptūra … 10
Tapyba … 34
Grafika … 50
Karpiniai … 60
Kryždirbystė … 73
Taikomoji dailė … 79
Audiniai … 80
Juostos … 94
Delmonai … 106
Kepurės … 110
Mezginiai … 114
Puodininkystė … 124
Drožiniai … 130
Pynimas … 140
Žaislai … 144
Paprotinė dailė … 157
Kaukės … 158
Margučiai … 162
Sodai … 172
Verbos … 188

Liaudies dailės paroda IŠ ŠERDIES

Dainų šventės linkėjimas – kad giria žaliuotų – kalba apie esminę tautos išlikimo erdvę, namų ir prieglobsčio esmę – didelį mišką, maitinantį sielos ir kūno Gyvatą. Girios ekosistemose sugyvena skirtingos tvarinijos rūšys: plėšrieji, kraugeriai ir romieji turi savo vietą, o jų įvairovė ir tarpusavio ryšiai garantuoja girios išgyvenimą. Nuo seniausių laikų baltų gentys gerbė girias ir medžius kaip dievų buveines, dvasių namus ir baltų sielos saugotojus. Mūsų protėviai, kaip ir visų kultūrų, senųjų civilizacijų žmonės, perdavė patį seniausią Pasaulio medžio pirmavaizdį, kad ir mes, šiuolaikiniai žmonės, turėtume ašį, vertikalę, vidinį centrą, pagrindą, padedantį išsilaikyti ir nepražūti dabarties grėsmių akivaizdoje. Pasaulio medžio šaknys – požemio pasaulis, praeitis ir anapusybė. Medžio kamienas – žemė, tikrovė, dabartis ir regimybė. Laja – dangus, ateitis, jai nokinami vaisiai. Visas Pasaulio medžio dalis jungia šerdis, esanti kamieno centre, ploniausia prie kelmo ir laipsniškai storėjanti šakų link, vėl plonėjanti viršūnėje. Šerdis puri, pažeidžiama, apsupta ją spaudžiančios augančios medienos, kaip medžio stuburo kanalas, kuriuo vyksta medžiagų, vandens apykaita. Šerdimi juda ir genetinė informacija, atmintis ir išmintis. Šerdis – stuburas, o tos pačios šaknies žodis Širdis – gyvūno ar žmogaus variklis. Jas abi jungia nuolatinis judrumas, garantuojantis kitimą, augimą, gyvybę. Pažeisk šerdį ar širdį, žus abu – ir medis, ir žmogus. Neišsaugojus Šerdies, prasideda griūtis.

Parodą pavadinome „Iš šerdies“, nurodydami kryptį, kur glausti ausį, norint išgirsti, kas ataidi iš požemių, iš anapus, iš Protėvių žemės, ką kalba mūsų kraujas, kokius vaizdus, mitus, pirmavaizdžius atsinešame iš praeities į mūsų pakitusią, bet vis dar gyvą mitologinę sąmonę. Geriausia žinių iš ten pernešėja – meninė kūryba. Jos „kraujotaka“ atiteka svarbiausios žinutės, simboliai ir ženklai. Kitaip nei profesionalusis menas, labiau orientuotas į nūdieną, paremtas mokslo žiniomis ir kreipiantis savo antenas į globalaus pasaulio bangų gaudymą, tautodailė yra čiabuvių, dailės mėgėjų ar tiesiog žmonių grynoji saviraiška – staiga prasidedanti, aistringai kupanti, besikeičianti, galinti nutrūkti, orientuota į vietos žemę, gyvenamą aplinką ir savą bendruomenę. Tautodailė paremta atpažįstamais kodais, ženklų sistemomis, formomis, savitumu, autentiška pirmykšte patirtimi, kurią iš karto atpažįsta genties, bendruomenės žmonės ir priima kaip savą.

Paroda suteikia galimybę apžvelgti, pasitikrinti ir patyrinėti, kaip gyvena, keičiasi, vystosi tradicijos. Su kokiais iššūkiais susiduria liaudies dailė, kokia jos situacija dabar – vizualinės taršos, interneto, televizijos, dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų potvynio laikais, kokias diagnozes jai būtų galima nustatyti, ar ji išlaikė esmines savybes, bruožus, prasmes, ką per laiką įgijo ar prarado, kur vystėsi, o kur degradavo.

Kaip atskaitos tašką pasitelkėme XIX–XX a. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus liaudies meno rinkinio eksponatus, privačiose kolekcijose saugomus kūrinius, leidžiančius pamatyti ir įvertinti, kokia liaudies dailė buvo anksčiau, kokios bendrosios savybės išliko ir kokie skirtumai pasireiškė žvelgiant į dabarties laikus.

Norėdami surasti, atrinkti ir parodoje pristatyti dabarties kūrybą aplankėme rajonines, regionines Lietuvos liaudies dailės parodas, konkursines „Aukso vainiko“ parodas, kūrėjų dirbtuves. Bandėme įvertinti liaudies dailės reiškinį tarsi prašalaičio, nieko nežinančio apie nusistovėjusias sampratas ir įprastus kanonus, akimis. Galvodami, kas šiuolaikiniam žiūrovui būtų įdomu, kas sukeltų didžiausią nuostabą, siekėme kūrinių kolekcijos išsamumo, tačiau turėdami ribotą parodos ekspozicijos erdvę, vadovavomės tradicijos pajautos, savitos ir autentiškos kūrybos paieškos, meniškumo, meistriškumo, atlikimo kokybės kriterijais.

Šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės liaudies dailės paroda „Iš šerdies“ pristato geriausių visos Lietuvos šiuolaikinių tautodailininkų kūrinius, įkvėptus liaudies dailės tradicijos. Ekspozicijoje išvysime ne tik žinomų, aktyviai tautodailės parodose, mugėse dalyvaujančių meistrų kūrinių, bet ir uždariau, nuošaliau gyvenančių, retai matomų kūrėjų vienišių darbų. Parodoje eksponuojamos įvairios liaudies dailės rūšys: vaizdinė dailė – tapyba, skulptūra, grafika, karpiniai, taikomoji dailė – audiniai, tekstilė, tautinio kostiumo elementai, keramika, kalvystė, medžio dirbiniai, iš vytelių ir šiaudų pinti daiktai, paprotinė dailė – verbos, sodai, kaukės, margučiai. Tarp eksponatų rasime ne tik įprastų, tradicinių įvairių sričių kūrinių, bet ir šiuolaikinių modifikacijų, leidžiančių spėti, kaip liaudies kūryba keisis ateityje, ir galbūt tapsiančių naujų tradicijų ištakomis. Juk šiuolaikinių kūrėjų gyvenimo aplinka visiškai skiriasi nuo XIX ar XX a., dabar jie labai įvairių profesijų atstovai, gyvena ne tik kaimuose, bet ir miestuose, miesteliuose, tad neišvengiamai dabartis ir jos siūlomos formos, technologijos daro įtaką kūrybai. Kūrybinių strategijų įvairovė leidžia tyrinėti, kas ataidi iš tradicijos šerdies, iš pirmapradės gelmės, o ką padiktuoja šiandiena.

Jau dabar galima drąsiai teigti, kad vaizdinė dailė labiausiai su sijusi su vaizduote, fantazija, išmone, leidžiančia įvairiai ir laisvai vaizduoti gyvenimą, religijos įvykius, atkreipia dėmesį į ryšį su savimi, gamta, kultūra ir pasauliu. Ši dailės sritis bene geriausiai išryškina, atspindi vidines dvasines, emocines kūrėjų būsenas.

Taikomoji dailė vysto amatų tradicijas ir technologijas. Ją praktikuojantys meistrai labiau įsiklauso į paveldėtą tradiciją, bando ją rekonstruoti, prikelti net ir ten, kur ji gęsta. Tuo tarpu paprotinė dailė labiausiai vilioja kruopščiuosius, atskleisdama terapinę kūrybinio proceso galimybę.

Svarbiausia parodos žinia kalba apie vidinę laisvę kurti, gerbti ir mylėti savo aplinką, namus, gamtą. Tradicijos vertingos ir prasmingos tuomet, kai yra suprastos ir branginamos, kai kuriama iš vidinio poreikio, o ne dėl išorinių veiksnių ar noro įtikti.

Mūsų Pasaulio medis auga prie vandenų. Vandens erdvė parodoje atskleidžiama per nendres, tarsi pirmykštėje girioje keliautume paežeriais ir pamariais. Paslaptingos girios atmosfera, laukymių prie vandenų įspūdis kuriamas pasitelkiant javų, linų, rugių lauką, marių ar ežero krantą primenančius architektūrinius sprendinius.

Judėdami tarp „miškelių“, „guotų“, „salų“, parodos lankytojai atras liaudies dailės tradicijų tęstinumą, pastebės kitimą ir įvairovę, nustebs išvydę gausą ir pajus visą atominę energiją, sukoncentruotą po Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus skliautais. Parodoje eksponuojama 410 autorių, per 1500 kūrinių. Pasaulio medžio šlamėjimas liudija gyvastį, nesustabdomą energiją, neišnaikinamą meilę tradicijoms, nuolatinį mūsų protėvių buvimą kartu per medžio Šerdį, nes turintieji išlavintą kūrybos dovaną tampa žiniuoniais, žinianešiais, Tautos sielos sergėtojais.

Aušra Jasiukevičiūtė

Parodos rengėjas
Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Partneriai
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Taikomosios dailės ir dizaino muziejus
Lietuvos tautodailininkų sąjungos regioniniai skyriai
Parodos krybinė grupė
Kuratorė Aušra Jasiukevičiūtė
Sudarytojos Jūratė Kluonė, Solveiga Petkevičienė, Asta Valiukevičienė
Architektės Laura Kuršvietytė, Jūratė Volkavičiūtė
Šviesų dailininkas Milvydas Kezys
Techniniai koordinatoriai Eglė Jagminė, Mažvydas Truklickas
Konsultantės Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė, Ramutė Rachlevičiūtė, Vida Šatkauskienė