CD Tir lir dūda dūda

Dūdmaišio melodijos

Serija „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“

Sudarytojas Arūnas Lunys
Garso režisierius Rimantas Motiejūnas
Redaktorė Renata Radavičiūtė
Parengta 2016 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašų sudijoje

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. – 1 CD.

Kompaktinėje plokštelėje „Tir lir dūda dūda“ pristatomi dūdmaišiu atliekami kūriniai: archyviniai įrašai, šių dienų dūdmaišininkų grojamos tradicinės šokių, dainų melodijos, dūdmaišiu bei kitais netradiciniais muzikos instrumentais atliekamos folkloro, postfolkloro, džiazo melodijos.
Leidinyja panaudota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto medžiaga: „Suvalkijos dainos ir muzika“ – Piemenukų melodija (2), dūdmaišininkas Jurgis Gudynas (Marijampolės apsk.); „Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909) – Dainos melodija (3), Juozas Voldemaras (Tverečiaus apyl.), dainos „Kukavo gegulė“ melodija (3), Juozas Voldemaras (dūdmaišis) ir Feliksas Krasauskas (smuikas) (Tverečiaus apyl.); „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos (1908–1942)“ – Kalėdinė giesmė (4), Juozas Voldemaras (Tverečiaus apyl.). Taip pat panaudoti Artūro Sinkevičiaus asmeniniai, grupės DONIS kompaktinės plokštelės „Kas tave šaukia“, Sirmanto Sakalausko jubiliejinio koncerto kompaktinės plokštelės ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašai.

Arūnas Lunys

Dūdmaišis – vienas populiariausių istorinių laikų muzikos instrumentų. Manoma, kad dūdmaišis iš Azijos į Europą atkeliavo maždaug prieš du tūkstančius metų. XIV–XVII a. juo grota karalių dvaruose ir miestuose, jis įėjo į ansamblių bei orkestrų sudėtį. Vėliau dūdmaišio populiarumas ėmė sparčiai mažėti ir XIX a. daugelyje Europos šalių jis – jau tik liaudies instrumentas.
Lietuvoje dūdmaišio vardą pirmą kartą randame XVI a. istoriniuose šaltiniuose. 1590 m. jį mini Jonas Bretkūnas Biblijos vertime, vėliau – Matas Pretorijus, aprašydamas XVII a. Prūsijos lietuvių gyvenimo įdomybes. XIX a. viduryje Liudvikas Adomas Jucevičius rašo, kad šventinėmis dienomis Švenčionių, Ašmenos apskrityse ir Gardino gubernijoje dūdmaišiu grojama smuklėse, o jo garsas primenąs linksmai nusiteikusios meškos maurojimą; Antanas Juška, apibūdindamas XIX a. antros pusės Veliuonos apylinkių vestuvių papročius, dažniausiai mini grojus dūdomis ir smuikais. Taigi tuo metu dūdmaišis žinotas didžiojoje Lietuvos dalyje.
XIX a. pab. – XX a. pr. dūdmaišiu grojama jau tik Rytų Lietuvoje. Pirmą kartą dūdmaišio konstrukciją aprašė Juozas Žiogas 1911 m. straipsnyje „Apie kulinę su ūku“. Jis nurodė, kad dūdmaišį sudaro kūlinė (maišas), pūtiklis, žaleika (melodinė birbynė) ir ūkas (burdoninis vamzdis). Šitokia dūda 1908 m. Eduardui Volteriui į fonografo volelius keletą dainų ir šokių melodijų įgrojo Juozas Voldemaras iš Dysnos k. (Tverečiaus prp.).
Dūdmaišis, kaip ir kiti liaudies instrumentai, turėjo daug vardų. Jis vadintas dūda, kūline dūda, kūline su ūku, Labanoro dūda, Vilniaus dūda, Alvito dūda. Pastarieji pavadinimai greičiausiai nurodo jo pagaminimo bei paplitimo vietoves.
Galima manyti, kad į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dūdmaišis pateko jau XIV–XV a. kartu su keliaujančiais muzikantais, meškininkais, aktoriais. Išpopuliarėjęs dvaruose ir miestuose, vėliau tapo vienu svarbiausių, o kai kur gal ir vieninteliu šokių liaudies muzikos instrumentu. Juo grota visas to meto repertuaras per vestuves, krikštynas ir kitas svarbias apeigas, bažnytines šventes. XVII a. antroje pusėje į liaudies kultūrą įsiliejęs ir kartu skambėjęs smuikas perėmė dūdmaišio melodijų stilistiką ir jį palengva išstūmė iš miestelių ir bažnytkaimių muzikavimo tradicijos. Anksčiausiai (galbūt jau XVIII a.) dūdmaišis išnyko Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje, kitur juo griežta iki XIX a. pabaigos. Praėjusio šimtmečio pradžioje dūdmaišis vis dar buvo aptinkamas Rytų Lietuvos giriose išsidėsčiusiose atkampiose vietovėse, juo dažniausiai grojo po kaimus keliaujantys elgetos.

Rūta Žarskienė

Turinys

1. Šokis „Duosiu Petrui pupų bliūdą“ (Ukmergės r.)
2. Piemenukų melodija (Marijampolės apsk.)
3. Dainos melodija (Tverečiaus apyl.)
4. Daina „Kukavo gegulė“ (Tverečiaus apyl.)
5. Kalėdinė giesmė (Tverečiaus apyl.)
6. Ratelis „Paduškėlė“ (Viduklė)
7. Senovinis valsas (Marijampolės apsk.)
8. Šokis „Lenkimų galiopas“ (Skuodo r.)
9. Šokis „Buvo dūda Vilniuj“ (Rokiškio r.)
10. Daina „Kregždutelė lakūnelė“ (Raseinių r.)
11. Daina „Jurgi, tėvas šaukia“ (Švenčionių r.)
12. Daina „Ar aš nesakiau“ (Šakių r.)
13. Daina „Kad sutemo, tai sutemo“ (Švenčionių r.)
14. Daina „Ten toli, pagiry“ (Adutiškis)
15. Ratelis „Vaikščioj povas po dvarą“ (Pagėgiai)
16. Valsas „Keturiažingsnis“ (Ignalinos r.)
17. Daina „Siratos giesmė“ (Vabalninkas)
18. Melodija dūdmaišiui, muz. Eugenijaus Čiplio
19. Daina „Tamsioji naktelė“ (Jurbarko r.)
20. Šokis „Kryžiokas“ (Rokiškio r.)
21. Daina „Augin tėvas du sūnelius“ (Raseinių r.)
22. Daina „Kelias kelalis“ (Švenčionių r.)
23. Daina „Kalė, kalė genelis“ (Varėnos r.)
24. Daina „Ūžia ąžuolėliai“ (Trakų r.)
25. „Dūda“, muz. Skirmanto Sasnausko, aranž. Vitos Rusaitytės
26. „Sūpuoklės“, muz. Skirmanto Sasnausko, aranž. Vitos Rusaitytės
27. Improvizacija dūdmaišiui

Jurgis Gudynas, Marijampolės apsk. (2)
Juozas Voldemaras, Tverečiaus apyl. (3, 4, 5)
Feliksas Krasauskas, Tverečiaus apyl. (4)
Vytautas Linkevičius, g. 1974 m., Vilnius (1, 6, 7, 8, 9)
Jonas Tumasonis Adominis, g. 1982 m., Zubelių k., Širvintų r. (10, 11)
Gvidas Kovėra, g. 1970 m., Kaunas (12, 13, 14)
Arūnas Lunys, g. 1961 m., Vilnius (15, 16, 17, 18)
Artūras Sinkevičius, g. 1980 m., Kaunas (19, 20, 21)
Dobilas Juška, g. 1958 m., Betygala (21)
Ignas Šatkauskas g. 1988 m., Vilnius (dūdmaišis), Adomas Gailius (džambė),
Inga Ulevičiūtė (cajonas) (22, 23)
Donatas Bielkauskas, g. 1977 m., Klaipėda (dūdmaišis), grupė „Donis“: Rasa Serra (vokalas),
Giedrius Balčiūnas (liutnia), Jevgenij Sege (akustinė gitara) (24)
Skirmantas Sasnauskas, g. 1961 m., Vilnius (dūdmaišis) (25, 26, 27),
Šiaulių miesto bigbendas ir kamerinis orkestras, dirigentas Jaroslavas Cechanovičius (25, 26)

© Arūnas Lunys
© Lietuvos nacionalinis kultūros centras