DVD Lietuvių tradicinės dainos, lietuvių instumentinė muzika, lietuvių šokių tradicija

Serija „Gyvoji tradicija“

Filmų kūrybinė grupė

Scenarijų autoriai:
Loreta Sungailienė / Lietuvių tradicinės dainos
Arūnas Lunys / Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika
Audronė Vakarinienė / Lietuvių šokio tradicija
Režisierė Daiva Bilinskienė
Operatorius statytojas Donatas Buklys
Operatoriai: Egidijus Baniūnas, Matas Baniūnas, Vytautas Musteikis, Vytautas Plytnikas
Garso režisieriai: Giedrius Aleknavičius, Algimantas A. Apanavičius, Viktor Arefjev, Vojtechas Čajkauskas, Audrius Penkaitis
Montažo režisierė Dovilė Marozaitė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstų redaktorė Danutė Skersytė
Vertėja Liliana Bugailiškytė
Tekstus skaitė: Giedrius Arbačiauskas, Daiva Bilinskienė, Regina Jakubauskaitė, Loreta Sungailienė
Konsultantė Vida Šatkauskienė
Vykdomasis prodiuseris Juozas Javaitis
Prodiuseris Saulius Liausa

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 3 DVD.

Turinys

LIETUVIŲ TRADICINĖS DAINOS

Aukštaičių dainos
Dzūkų dainos
Suvalkiečių dainos
Pamario krašto dainos
Žemaičių dainos

Trukmė 32 min.

LIETUVIŲ TRADICINĖ INSTRUMENTINĖ MUZIKA

Tradiciniai instrumentai ir jais atliekama muzika
Styginiai instrumentai
Mušamieji instrumentai
Pučiamieji instrumentai
Dumpliniai armonikos tipo instrumentai

Trukmė 23 min.

LIETUVIŲ ŠOKIO TRADICIJA

Ratas lietuvių šokio tradicijoje
Apeiginis judesys, žaidimas, šokis kalendorinėse šventėse
Šokis žmogaus gyvenimo ciklo apeigose
Tradiciniai šokiai šiandien

Trukmė 30 min.

Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamos ir leidžiamos serijos „Gyvoji tradicija“ DVD filmai apie lietuvių dainuojamąjį, instrumentinį ir choreografinį folklorą – patraukli pažintinė informacinė priemonė, skirta įvairių pomėgių šalies ir pasaulio visuomenei, besidominčiai lietuvių liaudies kūrybos tradicijomis. Pusvalandžio trukmės filmai tampa puikia galimybe įvertinti, įvardyti ir skleisti šimtmečius gludintų ir iki šių dienų išlikusių bei puoselėjamų tradicinių dainų, instrumentinių melodijų ir šokių grožį, įvairovę, gyvybingumą ir universalumą.

Pasirinkti skirtingi aspektai minėtoms tradicinės muzikos savybėms atskleisti. Pirmajame filme išryškinami regioniniai lietuvių tradicinių dainų bruožai, liaudies dainos ir žmogaus dvasinio gyvenimo sąsaja. Antrajame pasakojama apie tradicinius instrumentus, jų raidą ir jais atliekamą muziką, solinio ir grupinio muzikavimo specifiką. Trečiojo filmo apie lietuvių choreografinį folklorą medžiaga dėstoma kalendorinių metų švenčių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių ratais.

Tai tik keletas būdų ir formų prisiliesti prie turtingos ir įvairios mūsų tautos tradicinės muzikos klodų – filmuose parodyta nedidelė dalis to, ką esame išsaugoję, užrašę, ką iki šių dienų puoselėjame. Tai kartu ir trys skirtingi, vienas kitą papildantys požiūriai į lietuvių muzikinį folklorą, suteikiantys galimybę žiūrovui įsitraukti į tą besisukantį lietuvių gyvosios kultūros ir liaudies kūrybos tradicijų ratą.

LIETUVIŲ TRADICINĖS DAINOS

Daina – tai  tautos dvasios veidrodis, kuriame atsispindi iš kartos į kartą žodinės tradicijos būdu perduota išmintis, žmogiškosios vertybės, tautos kūrybinė išmonė.

Žinios apie lietuvių dainas mus pasiekė iš X amžiaus. Apie jas užsimenama Christburgo sutartyje, jas aprašo X–XVIII amžiaus dvasininkai, istorikai, lingvistai ir keliautojai: Johanas Kanaparijus, Janas Dlugošas, Aleksandras Gvanjinis, Motiejus Strijkovskis, Eghardas Vagneris, Teodoras Lepneris, Pilypas Ruigys, Johanas Gotfrydas Herderis. Pačios dainos pradėtos skelbti tik nuo XVIII amžiaus. Pirmuosius rinkinius parengę tautosakos rinkėjai ir tyrinėtojai – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Ferdinandas Nes–selmanas, Christianas Bartschas, Antanas ir Jonas Juškos, Zenonas Slaviūnas, Teodoras Brazys, Adolfas Sabaliauskas, Augustas Robertas Niemis, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti dainų skelbėjai – suprato ir vertino liaudies melodijų ir tradicinio dainavimo ypatingumą. Jį nesunku pajusti klausant archyvinių įrašų, Eduardo Volterio fonografo plokštelėse įamžinusių XIX a. pabaigos –XX a. pradžios dainų skambesį, ir nūdienos folkloro ansamblių atliekamų dainų.

Filme „Lietuvių tradicinės dainos“ atkreipiamas dėmesys į šiomis dienomis gyvuojančią senąją dainą ir jos atlikėjus, supažindinama su esminiais regioninių dainavimo tradicijų bruožais. Čia girdėti visų penkių Lietuvos kraštų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos (Sūduvos), Pamario (Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos), Žemaitijos – folkloro kolektyvų, pavienių dainininkų atliekamų dainų fragmentai.

Vis labiau retėjant vyriausiajai lietuvių liaudies dainininkų gretai, didesnio dėmesio sulaukia senosios pateikėjų kartos palikuonys ir tie kaimo folkloro ansambliai, kurie tęsia jų tradicijas, geba perteikti kuo autentiškesnį dainos pavidalą, žino ir išlaiko dainuojamojo folkloro prigimtinę paskirtį. Į filmą įtraukta tik keletas tokių tradicinę liaudies dainą puoselėjančių sambūrių. Tai „Šeduva“ iš Radviliškio rajono (Aukštaitija), Žiūrų, Marcinkonių folkloro ansambliai iš Varėnos rajono (Dzūkija), Brukų kaimo dainininkės iš Kalvarijos sav. (Suvalkija), „Ramočia“ iš Kelmės rajono (Žemaitija). Savitas pamario krašto dainas atliko jaunesnės kartos Klaipėdos, Nidos ir Šilutės folkloro ansambliai. Miestų folkloro ansambliai, drąsiai stojantys greta vyresniosios kartos, tampa tvirtu įrodymu, jog lietuvių liaudies dainavimo tradicijos tęsiamos, saugomos ir perduodamos.

Nenuilstančių etninės kultūros puoselėtojų, folkloro ansamblių vadovų, liaudies dainų atlikėjų ir folkloro mylėtojų – šeduvietės Emilijos Brajinskienės, etnomuzikologės, sutartinių tyrinėtojos Daivos Vyčinienės, dzūkės Veronikos Povilionienės, suvalkietės Onos Radzevičiūtės, žemaitės Janinos Bukantaitės – išsakytos mintys, pastebėjimai apie dainas ir jų atlikimą padeda tapyti įvairiaspalvį Lietuvos regionų dainavimo tradicijų paveikslą. Jame – aukštaičių daugiabalsis bendruomeninis dainavimas, archajiškasis sutartinių skambėjimas, dzūkų vienbalsumas ir greta jo gyvuojančios  daugiabalsio bei heterofoninio dainavimo formos, suvalkiečių dainos konkretumas ir aiškumas, pamario dainų mąslumas bei dermių ypatumai ir žemaitiškai išlinguojamų dainų grožis.

Iki šių dienų perduota ir išsaugota liaudies daina mena tuos laikus, kada ji buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, apeigų, papročių ir švenčių dalyvė. Dainų pateikėjai ne kartą yra sakę, jog „gyvenimas be dainos būtų kaip viralas be druskos“, „dainuoti buvo įprasta, navatna būtų buvę nedainuoti“. Tad ir dainuota ištisus metus – ir dirbant, ir ilsintis, ir vargelį vargstant, ir džiaugsmu dalijantis.

Nuo seno tikėta, jog daina ne tik darbus lengvina, bet ir jų sėkmę garantuoja. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Pavasarį – arimo, vasarą – šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, linų rovimo, rudenį ir žiemą – kūlimo, verpimo, audimo dainos. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens – ganymo dainos, malimo – ištisus metus. Kalendorinių švenčių ratas sukamas taip pat su daina. Žiemą dainuotos advento–Kalėdų, Užgavėnių, gavėnios dainos ir giesmės, pavasario–vasaros laikotarpiu – sūpuoklių  dainos, Velykų lalavimai, Jurginių, rugių lankymo ir Joninių dainos bei sutartinės. Išsamiai pristatyti senąsias lietuvių darbo ir kalendorines dainas reiktų atskiru audiovizualiniu leidiniu, tad šiame filme skamba tik keletas minėtų dainų fragmentų: rytų dzūkų rugių lankymo giesmė „To to to“, Sekminių oliavimas, atliekamas virpinant gerklę, dzūkų rugiapjūtės dainos „Vai tu kregždela“, „Vai tu eglala“, šienapjūtės valiavimai (aukštaitiškasis „Man dalgełė kieto plieno“ ir žemaitiškasis „Valioj, dalgeli“), advento–Kalėdų daina „Vai ir atvažavo“, sūpuoklinės dainos melodija atliekama Jurginių daina „Jurgi, Jurgi“. Išskirtinis dėmesys lietuvių dainuojamajame folklore tenka senosioms polifoninėms giesmėms – sutartinėms, kurių užrašyta įvairių formų, stilių ir atlikimo būdų. Filme išgirsite ir pamatysite trejines sutartines – atitariamą ir šokamą „keturiose“.

Be dainos neapsiėjo ir  pagrindiniai žmogaus, šeimos gyvenimo momentai: gimimas, jaunystė, branda, vedybos, gyvenimas šeimoje, mirtis. Lietuvių liaudies dainų skrynia turtinga vaikų, jaunimo–meilės, vestuvių, šeimos ir kitų apeiginių bei lyrinių dainų. Jos mėgstamos dainuojamosios tautosakos pateikėjų ir nūdienos folkloro ansamblių, tad tokių dainų fragmentai skamba visų Lietuvos muzikinių dialektų vaizdo pristatymuose.

Lietuvių liaudies dainų ornamentika labai įvairi – liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliais vingeliais. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, nežymūs garso stiprumo svyravimai – visa tai melodijai suteikia emocinio kolorito. Vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ar karingai. Kai kurios apeiginės dainos išringuojamos tiksliai ir santūriai, o kitos – šūksmingai, pratisai. Lyrinės ir vėlyvesnės kilmės dainos jausmingesnės, jose nemažai dainingumo.

Dainų ritmikai ir balso formavimui didelę įtaką daro etnografinio regiono, vietos dialektas, teksto artikuliacija. Antai aukštaičiai savo dainas ramiai, tolygiai išringuoja, akcentuodami savitai tariamus balsius. Aukštaičių dainos skamba gana aukštomis tonacijomis, vedančiųjų balsai dažniausiai šviesūs, malonaus tembro. Šiaurės rytų Aukštaitijoje išlikusios vokalinės sutartinės giedamos jau kiek kitaip – pratisas dainavimas, išdainuojamų balsių „paspaudimas“ padeda sustiprinti specifinį sekundinių sąskambių šiurkštumą. Skirtingų melodijų, balsų „susimušimas“, savitas garsažodžių žaismas – tai archajiški sutartinių bruožai, kuriuos giedodamos stengiasi pajusti ir išryškinti moterys – sutartinių tradicijos gaivintojos ir tęsėjos.

Šiaurės vidurio Lietuvoje gyvenantys aukštaičiai, panašiai kaip ir etniniai žemaičiai, dainuoja kiek žemesnėmis tonacijomis, dainininkų tembrai tamsesni. Šiaurinių žemaičių dainavimo stilistika pasižymi neskubriu dainavimu, vangia artikuliacija, gausiais glissando. Vidurio ir pietų žemaičiams būdinga spontaniška, neretai sinkopuota dainų ritmika, aktyvesnė išdainuojamo teksto artikuliacija. Reikia pastebėti, jog ritminis nelygumas atspinti tiek žemaitiškos dainos išraiškos tipą, tiek šnekamosios kalbos dialekto ypatybes. Pats žemaitiškasis dainavimas, anot J. Bukantaitės, panašus į giedojimą, kuomet daina vedama žemai, o pritariantieji balsai „užšaukia“ ir žemiau, ir aukščiau. Taip sustiprinamas dainos skambesys, galia.

Dzūkų dainavimas dvejopas. Lauko darbų dainos ir pavasario–vasaros laikotarpio kalendorinės dainos atliekamos „dideliu balsu“, pratisai šaukiant, kartais net specialiai įtempiant kalbos padargus – taip dainuojant garsas toliau sklinda, o daina darbų ir kitų apeigų maginę galią stiprina, sėkmę garantuoja. Lauko dainos melodija gausiai improvizuojama, tačiau ritmas, palyginti su sudėtingesne žemaičių dainų ritmika, yra kur kas lygesnis, aiškesnis. Dzūkų dainos garsas yra dinamiškas, išraiškingas, dikcija pabrėžta, balsiai išdainuojami gana plokščiai. Viduje, troboje, atliekamos darbo, žiemos kalendoriaus bei šeimos ciklo ir kitos dainos yra ramesnio pobūdžio.

Suvalkiečių dainavimas išsiskiria aiškumu, konkretumu, tiksliai išlaikomu ritmu, net tada, kai jis kintantis. Dažnos sinkopės ir neįprasti, dažnai net įmantrūs balsių patęsimai susiję su tarmiškos kalbos dinamika. Tiek apeigines, tiek lyrines dainas sūduviai atlieka ramia, išlaikyta maniera, saikingai papuošdami melodiją variantais, melizmomis. Panašiai dainuoja ir pamario krašto žmonės, pajutę mąslią Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto dainų nuotaiką, ir jai atliepia santūriu dainavimu.

Tikimės, jog pažintis su lietuvių regioninėmis dainavimo tradicijomis bus maloni ir naudinga folkloro srities naujokams, o tiems, kurie jau ne pirmus metus tas tradicijas puoselėja, šis filmas – tai dar viena liaudies dainos įamžinimo galimybė ir paskatinimas ieškoti naujų, patrauklių dainuojamojo folkloro sklaidos formų.

Loreta Sungailienė

LIETUVIŲ TRADICINĖ INSTRUMENTINĖ MUZIKA

Lietuvių liaudies tradicinės muzikos instrumentai – baltų materialinės ir dvasinės kultūros paminklai. Jų gamybos, gyvavimo tradicijos, jais atliekama muzika yra vertinga mūsų tautos kultūros paveldo dalis. Apie Lietuvoje naudotus liaudies muzikos instrumentus rašytiniuose šaltiniuose XVI a. jau užsiminė Juzefas Koženiovskis, Olaus Magnus, Aleksandras Gvanjinis, Motiejus Strijkovskis, XVII–XIX a. – Teodoras Lepneris, Motiejus Pretorijus, Povilas Ruigys, Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmanas, Fridrichas Gotholdas, Christianas Bartschas, Francas Tecneris. Pirmosios studijos apie lietuvių instrumentus pasirodė Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Liudviko Jucevičiaus XIX a. rašytuose veikaluose. XX a. instrumentus tyrinėjo, išsamiai aprašė Adolfas Sabaliauskas, Juozas Žilevičius, Zenonas Slaviūnas ir kt.

Pagal garso šaltinį ir išgavimo būdus tradiciniai instrumentai skirstomi į styginius, pučiamuosius, saviskambius, mušamuosius.

Seniausias styginis lietuvių instrumentas – kanklės. Legendos ir padavimai teigia, kad vaidilos, pritardami kanklėmis, apdainuodavo karo žygius, kankliuodavo aukodami pagoniškiems dievams. Kankliavimas – tai savotiška meditacija, apsisaugojimas nuo mirties, ligų, nelaimės atitolinimas. Kad jos geriau skambėtų, medis kertamas tada, kai mirdavo artimas žmogus. Kankles darydavosi patys muzikantai, o jomis skambindavo vyrai. Šiaurės rytų Aukštaitijoje penkiastygėmis kanklėmis buvo atliekama tik šiam regionui būdinga sekundų sąskambiais pasižyminti polifoninė muzika – instrumentinės sutartinės. Vakarų aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių kanklės skyrėsi savo forma ir apdaila, o jomis  kankliuodavo įvairias šokių ir dainų melodijas. Styginio boselio vaidmenį atliko senoji pūslinė ar basedla. Lietuviai pamėgo ir cimbolus, kuriuos atvežė klajojantys muzikantai. Jais grota visuose regionuose, o ilgiausiai šis instrumentas ir juo atliekama muzika išsilaikė Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Smuikas nuo seno lietuvių tituluojamas „muzikos karaliumi“, juo grieždavo šokių, dainų melodijas.

Derinant styginių instrumentų skambesį, galimybes, jų atliekamas funkcijas (smuikas, cimbolai – melodiniai instrumentai, kanklės – harmoniją išryškinantis instrumentas, basedla, būgnas – bosas ir ritmo pagrindas), Lietuvoje susiformavo senosios styginių kapelos, turėjusios regioninių skirtumų: Aukštaitijoje kapelą sudarė 1–2 smuikai, kanklės, basedla; Žemaitijoje – 1–3 smuikai, basedla, kanklės, cimbolai; Dzūkijoje griežta 1–2 smuikais, cimbolais, basedla; Suvalkijoje mėgta 1–3 kanklių, smuiko, cimbolų ir būgno sudėtis.

Pučiamieji muzikos instrumentai – pati didžiausia ir įvairiausia instrumentų grupė. Pagal konstrukciją, garso išgavimo būdą jie skirstomi į švilpiamuosius, liežuvėlinius ir pūstukinius instrumentus.

Senaisiais skudučiais, ragais ir daudytėmis buvo pučiama  tik šiaurės rytų Aukštaitijoje ir tik šiems instrumentams skirtą repertuarą – instrumentines sutartines. Jais grodavo 4–5 vyrų (kartais ir moterų) grupė. Vienu skudučiu ar ragu išgaunamas vienas garsas, kuris kartojamas pagal tam tikrą ritmo formulę. Tokiu principu pučiami keli ragai ar skudučiai sukurdavo savitą polifoninį muzikinį audinį. Ragais ar skudučiais atliekamos sutartinės „Untytė“, „Intakas“, „Katė“ skambėdavo einant dirbti lauko darbus ar grįžtant iš jų, talkose, šventadieniais, o prireikus pranešdavo apie pavojų.

Piemenų pamėgti molinukai, įvairūs švilpukai – gyvulių ganymo palydovai. Lamzdelis – lanksčiausias muzikos instrumentas. Juo piemenys raliuodavo, riduodavo melodijas, taip ramindami gyvulius, o mėgdžiodami paukštelius, tirliuodavo. Be šio instrumento neapsieidavo naktigonės, jaunimo pasilinksminimai ir net vestuvės. Birbynė – nors ir ne toks paslankus, bet garsus, skambus instrumentas, kuriuo būdavo birbiamos net šokių, dainų melodijos. Švilpa, dar vadinama vamzdžiu, vamzdeliu, – solinis instrumentas, kuriuo muzikantas laisvai improvizuodavo išgirstas ar išgalvotas melodijas. Būtinas kerdžiaus darbo įrankis ir piemenų vado atributas – trimitas arba ožragis. Jais pūsdamas, perspėdavo kaimo bendruomenę, kad reikia gyvulius išleisti ganytis ar juos sutikti grįžtančius namo.

Manoma, kad dūdmaišis buvo paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau XX a. pabaigoje tik  Rytų Lietuvoje buvo galima girdėti gyvai grojančius senuosius dūdmaišininkus. Jais pūsta pasilinksminimuose, smuklėse, turgadieniuose, vestuvėse.

Būgnas ir mažasis būgnelis – nepamainomi ritminiai instrumentai, kuriais pritardavo smuikui, cimbolams ar kitiems melodiniams instrumentams.

Saviskambiai instrumentai – skrabalai, tabalai, terkšlės, tarškynės, kleketai – buvo  naudojami buityje, papročių kontekste, bet muzikantai sugalvodavo juos pritaikyti ir muzikuodami.

Lietuvos muzikantai neliko abejingi dumpliniams instrumentams: iš Vokietijos atkeliavusioms koncertinai, bandonijai, kurias pamėgo žemaičiai, vokiškoms armonikoms – jomis mielai grojo dzūkai ir suvalkiečiai. Peterburgo armonika, pasiekusi mus iš Rusijos, įsitvirtino aukštaičiuose. Dumplinių instrumentų paplitimas lėmė vėlyvųjų tradicinių kapelų formavimąsi: Žemaitijoje imta griežti 1–2 smuikais, bandonija ar koncertina, basedla ir būgnu; Dzūkijoje – smuiku, vokiška armonika, būgnu; suvalkiečių kapelą sudarė 1–2 smuikai, vokiška armonika, būgnas, basedla; Aukštaitijoje kartu buvo grojama smuiku, Peterburgo armonika, basedla ir mažuoju būgneliu. Na, o lūpinę armonikėlę mėgo ir vaikai, ir suaugę.

Filme „Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika“  pristatomi populiariausi lietuvių liaudies muzikos instrumentai, kuriais groja vyresnieji tradiciniai kaimo ir jaunesnės kartos muzikantai. Ir vieni, ir kiti kūrybingai puoselėja lietuvių instrumentinio muzikavimo tradicijas.  Jas tęsia Lietuvos tradicinės kapelos, folkloro ansambliai, jaunieji tradicinės muzikos atlikėjai ugdomi liaudies kūrybos renginiuose, konkursuose. Visa tai džiugina ir teikia vilties, jog liaudies instrumentinės muzikos tradicija gyvuos ir turtės.

Arūnas Lunys

LIETUVIŲ ŠOKIO TRADICIJA

Filmo apie lietuvių šokio tradiciją medžiaga dėstoma kalendorinių metų švenčių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių ratais, per šokį atspindint sampratą, kad nuolat pasikartojantys gamtos ir žmonių gyvenimo ciklai susipina ir tarsi atkartoja vienas kitą.

Kaip sukasi dangaus kūnai ir pats dangus, įsukti pirmojo Judintojo, visas mus supantis gamtos pasaulis, taip ir mūsų pačių žmogiškasis gyvenimas sukasi amžinu laiko ratu. Ratu juda saulė, naktis keičia dieną, po apmirusios žiemos kasmet sugrįžta gyvybe trykštanti vasara, o žmogaus gyvenime mirtis paruošia naujos gyvybės atsiradimą.

Senovės lietuviams ratas simbolizavo sudievintą saulę, amžinai besisukančio pasaulio tvarką ir darną. Ratu nuo seno šoko ir žmogus, tikėjęs, kad judesys, dinamika, šokis geriausia apsaugos priemonė nuo visų gyvenimo negandų.

Šokis, kartais tik apeiginis judesys, lydėjo žmogų nuo pat jo gimimo iki mirties: įprasmino kalendorinį metų ratą, sureikšmino ne tik atėjimą į šį pasaulį, bet ir kitus svarbius žmogaus gyvenimo etapus – vaikystę, iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, vedybinį virsmą į naują, šeimyninio gyvenimo kokybę, net ir paskutinę kelionę anapus.

Gyvavusi ilgus amžius, o šiuo metu beveik beišnykstanti apeiginė liaudies choreografija domina ne tik tyrėjus, mokslininkus, menininkus, bet savaip ir kiekvieną mūsų. Gerokai pavėlavome – dauguma liaudies šokių formų, netekusių pirminės prigimtinės funkcijos, jau begyvuoja tik garbaus amžiaus žmonių atmintyje. Laikydami mūsų tautos choreografinio paveldo vientisumą ir pilnumą vertybe, šiandien po šapelį renkame ir tarsi mozaiką dėliojame negausias žinias, prisiminimų nuotrupas. Remdamiesi universalia apeigos logika ir privalomų ritualo elementų seka, bandome kruopščiai rekonstruoti buvusius liaudies šokio pavidalus.

Filmo tėkmėje sukdami nuolat vienas su kitu besipinančius kalendorinių švenčių ir pagrindinių šeimos gyvenimo įvykių ratus, ne visuomet galėjome rasti dar tebegyvuojančių ar kaimo žmonių autentiškai atkuriamų liaudies choreografijos formų. Kai kurie apeigas lydėję judesiai, žaidimai ar šokiai rekonstruoti. Stokojant duomenų, labiau stengtasi išreikšti jų simbolines prasmes, atspindėti vietą ir paskirtį senosiose lietuvių apeigose, nei atkurti realius, galėjusius egzistuoti judesius.

Kalendorinių švenčių ratą pradedame sukti nuo žiemos laikotarpio švenčių – advento–Kalėdų, Trijų karalių, Užgavėnių. Šiuo laisviausiu žemdirbio gyvenime laiku jaunimas daug žaisdavo. Tačiau advento–Kalėdų žaidimai turi ne pramoginio pobūdžio, o sakralinę paskirtį, nes susiję su kultu, apeiga, magija. Jie buvo žaidžiami tik apibrėžtu metų laiku. Čia vyrauja meilės, piršlybų, vedybų tematika. Senųjų laikų  žmogaus supratimu, erotiniai ritualai ir žaidimai turėjo lemti gamtos atgimimą, gyvulių ir žmonių vaisingumą, taip pat žemės derlingumą. Antra vertus, žiemos laisvalaikiu žmonės dažniausiai keldavo vestuves, tad žaidžiant jaunimo jausmai ir mintys sukosi daugiausia apie šeimos sukūrimą. Žaidimai buvo tarsi žaidybinis ceremoningas supiršimas.

Kalėdų rateliai ir žaidimai, kurie išoriškai gali atrodyti labai paprasti, pilni linksmybės, azartiško rungtyniavimo, savo simbolikoje slepia gilias prasmes ir amžinas filosofines temas: gyvenimas ir mirtis, dabartis ir ateitis, savo ir svetimo pasaulių sąveika, sugebėjimas įveikti lūžį, virsmą.

Tačiau apeiginių žaidimų paskirtis neatskiriama ir  nuo natūralios žmonių linksmybės, pokštų, malonumo. O jų tikrai daug būta per kitas žiemos šventes – Tris karalius ir Užgavėnes. Persirengėlių vaidinimai ir šokiai, prasidėję nuo Kalėdų, tęsdavosi per visą mėsiedo laikotarpį ir pasibaigdavo per Užgavėnes. „Šyvio šokdintojų“ per Tris karalius persirengėlių grupės personažai buvę vieni archajiškiausių metų laiko kaitos po žiemos saulėgrąžos maginių veikėjų. Ypač linksmai ir triukšmingai stengtasi praleisti Užgavėnių dieną. Tai šmaikščių išdaigų ir juokų metas. Apeiginis važinėjimas rogėmis, rogutėmis, arklių lenktynės, šokinėjimas aukštyn, voliojimasis, žemės trypimas ir persirengėlių šokiai šią dieną tapdavo privalomu elementu.

Pavasario sutikimo apeigų paskirtis – pajusti ryšį su atgimstančia gamta. Būdingiausi,  kartojami visą laikotarpį, kol atgims ir suvešės gamta, veiksmai – supimasis, vertimasis kūlio, voliojimasis, šokimas aukštyn, „šokimas lenton“. „Šokimas lenton“ – tai veiksmas, savotiškai apimantis ir supimąsi, ir šokimą aukštyn.  Jis turi dainuojamą muzikinį pritarimą, kurio ritmas paklūsta judesio dinamikai. Gamtos žadinimo veiksmai – ne pramoga. Jie taip pat turėjo maginę prasmę: manyta, kad tai gali lemti sėkmingą linų augimą. Linams sudygus, šokti lenton buvo griežtai draudžiama, nes tikėta, kad tuo jiems galima pakenkti.

Judėjimas ratu, prasidėjęs nuo Užgavėnių, kai aplink laukus važinėta rogėmis, dažniausiai tris kartus, buvo tarsi bendros funkcijos veiksmų komplekso pradžia. Kitas šių veiksmų etapas – laukų lankymas, irgi apeinant tris kartus – prasidėdavo nuo Jurginių ir tęsdavosi iki Joninių. Moterys, giedodamos paruginėmis vadintas rugių lankymo giesmes ir sutartines, eidavo aplink lauką viena paskui kitą, sukdavosi ratu aplink save.

Na, o Joninių rytą net „…saulė būna apsupta vainikų ratais. Tie vainikai apie saulę sukasi sukasi, bėga…“  Taip pat suka ir suka ratelius kupoliaudami, aplink vartus, kupolę, aukurą, medį, pasėlių lauką, Joninių laužą ir švenčiantys žmonės. Ne tik eina ratais, sukasi poromis, buria, vainikus vandenin leidžia, bet ir, atradę  paparčio žiedą, „viską žino, visų žmonių kalbas supranta, net jų mintis išskaito“.

Po Joninių visos šventės buvo skirtos derliaus nuėmimui. Apie liepos pabaigą pradedama pjūtis. Ūkininkai rugius pjaudavo su talka. Baigus rugius pjauti ir sustačius juos į gubas, iškilminga talkininkų procesija eidavo pas šeimininką į namus. Jam įteikdavo iš rugių varpų supintą pabaigtuvių vainiką – su oracijomis, giesmėmis ir muzika. Šeimininkas kviesdavo talkininkus vaišių. Veiksmuose po vakarienės išsiskiria apeiga, kuomet, visiems stovint ratu, šeimininkas šlakstydavo žmones ir pirkios sienas, kampus šventintu vandeniu. Po šio iškilmingo veiksmo talkininkai ilgai šokdavo ir kartais išsiskirstydavo tik apyaušry.

Pasibaigus vasarai, vis labiau trumpėjant dienai ir apmirštant gamtai, ir žmogaus mintys, jausmai krypo į mirusiųjų minėjimą, pačios mirties filosofinį apibendrinimą. Artėjant Vėlinėms, stengtasi simboliškai išgyventi mirties / atgimimo antitezę, ratu atliekamais veiksmais įprasminti amžino judėjimo, reinkarnacijos arba nepertraukiamos sielų kelionės ratu idėją. Apeiginis ratas buvo svarbus ir net būtinas per mirusiųjų minėjimo šventes, Vėlines, laidotuves, šermenis.

Ir žmogaus gyvenimo ratas nenumaldomai teigia, kad yra mirtis, bet ir gimimas, o nenumirus senam, negims ir nauja. Apie tai iškalbingai liudija ir lietuvių gimimo ir mirties ritualų žaidimų bei šokių panašumas, primenantis mums, kad gimimas ir mirtis pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą buvo suprantami kitaip – ne tik kaip antipodas, bet ir kaip tam tikra analogija. Lietuviai ir gimtuves, ir šermenis švęsdavo su valgiais, gėrimais, su žaidynėmis ir šokiais. Apeiginis linksmumas buvo tipiškas pagoniškos apeigų sistemos reiškinys, senovinio ritualo dalis. Juokui buvo priskiriama ypatinga magiška jėga, padedanti atgimti.

Gimimo apeigose vėl vieni svarbiausių yra rato formos veiksmai ir šokiai. Jie buvo skiriami tiek gimdyvei, tiek naujagimiui, turėję lemti kūdikio gyvybės ir tolesnio gyvenimo apsaugą.

Noras apeigomis ir ritualais nulemti gyvenimo sėkmę ir apsaugą nuo negandų ženklus jau nuo pat žmogaus vaikystės. Net ir nekaltos vaikystės pramogos ir žaidimai turėjo vaikams nesuvokiamą prasminį krūvį. Daugelis vaikų žaidimų pradedami išskaičiavimu, t.y. paskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ir pan. Skaičiuotės kupinos lemtingų, nesuprantamų žodžių. Juos tariant, susidaro įspūdis, tarsi būtų tikrai buriama.

Žaidimas – tipiškas būdas įvesti vaiką į suaugusiųjų pasaulį. Todėl su apeigomis susijusių žaidimų buvo gausu  jaunimo pasilinksminimuose, suėjimuose, iniciacijose, „įrašant į mergas ir bernus“. Šie žaidimai – tai ir tradicijos sankcionuota vaikinų ir merginų bendravimo forma, kuomet pasirinkimas, gaudymasis, „medžiojimas“ ir kiti žaidybiniai veiksmai sudarydavo patogių progų pareikšti savo prielankumą, dėmesį. Jaunimui žaidžiant kad ir tuos pačius vaikų žaidimus, pastarieji įgydavo tam tikrą erotinį atspalvį.

Vaikams ir paaugliams neleisdavo šokti vakaruškose, kol jie nebūdavo priimti į jaunimo bendriją su tam tikromis apeigomis. Iniciacijų apeigose didelis dėmesys buvo skiriamas jaunimo fizinio, dvasinio bei protinio subrendimo patikrinimui. Net ir paprastas šokis, kai tapdavo pirmuoju viešu jaunuolio šokiu, būdavo nelengvas išbandymas. Kai kur atidžiau žiūrėta, ar gražiai šoka, kitur populiaresni buvo jėgos ar vikrumo, sumanumo išbandymo šokiai, pavyzdžiui, su lazdomis. Dažna išbandomųjų žaidimų ir šokių pabaiga būdavo dar ir  „fantų išpirkimas“, reikalaujantis įveikti naują užduotį.

Bene daugiausia ritualo įprasmintų veiksmų, apeiginių šokių buvo per vestuves. Jų liekanos iki šiol gyvuoja šiuolaikinėse vestuvėse. Dar tebešokamas jaunųjų šokis, neretai šokdinama jaunoji, pamergės arba svočia, piršlys. Anksčiau šių šokių ir maginių veiksmų buvę nepalyginamai daugiau – tai jaunosios vedimo ratu apeigos, „išvedimai šokti“ po atskyrimo, po sukeltuvių, po marčpiečio, jaunųjų suvedimas į porą „pirmuoju šokiu“,  jaunosios atspėjimo, išpirkimo, apdovanojimo, marčios priėmimo į naują giminę šokiai, skirtingų pulkų priešpriešos šokiai, pagrindinių veikėjų šokdinimas ir t.t. Juos pradėti ir šokti galėjo tik ritualo nustatyti asmenys.

Anksčiau šokis, judesys buvo ne tik apeigų dalis, bet ir apeigos ekvivalentas. Kintant žmonių pasaulėžiūrai, nykstant apeigoms ir nelikus sąlygų tradicijoms gyvuoti pastovioje žmonių bendruomenėje, daugelio jų prasmė ir paskirtis, simboliškai užkoduota judesiuose, choreografiniuose piešiniuose, tekste, muzikoje, tapo nebesvarbios, nors patys šokiai tebegyvavo iš bendros žmonių elgsenos inercijos. Ryškus lūžis lietuviško šokio raidoje įvyko XIX a.viduryje, kai Lietuvoje sparčiai pradėjo plisti šokiai ir muzika iš Vakarų Europos ir slavų tautų. Naujieji šokiai įsibrovė net į apeigas, nustelbdami buvusias etninės choreografijos formas, pakeisdami ritualinę nuotaiką, paspartindami apeigos virtimą pramoga. Kuo arčiau į mūsų laikus, tuo labiau  įvairėja, tobulėja, vystosi liaudies šokio, tapusio grynai pramogos dalyku, formos, judesiai, figūros, žingsniai.

Filmas supažindina ir su įvairiomis liaudies choreografijos formomis bei šokiais, kurie pasiekė mūsų dienas ir tebėra su malonumu šokami tiek seno, tiek jauno ar net mažo. Liaudies choreografija gyvuoja folkloro ansamblių programose, įvairiose, net asmeninėse žmonių šventėse, vakaronėse, festivaliuose, šokis išlieka viena labiausiai mėgstamų ir populiarių malonumo, pramogos rūšių žmogaus gyvenime, teikiančia ir estetinį pasitenkinimą, ir bendravimo džiaugsmą. Kiekvienas čia atranda save: neįgudusiam malonu, kad tai nesudėtinga ir kiekvienam prieinama, išmanantį užburia judesio simbolika, rimtis, neįmantrus, bet skoningas ir natūralus figūrų supynimas, gyvas šokio judesys, pagavi žaismė, nuoširdumas, kūrybos, improvizacijos galimybė.

Audronė Vakarinienė

Filmuose panaudota Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kūrybos vaizdo archyvo medžiaga, Lietuvos televizijos filmų „Rūta žalioji“, „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ir Vilniaus etninės kultūros centro archyvo medžiagos fragmentai, Balio Buračo nuotraukos.

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008