Paminklai, ikonografija, papročiai, meistrai

Iš serijos „Gyvoji tradicija“

Rėmėjas UNESCO / Japonijos patikos fondas

Sudarytoja ir tekstų autorė dr. Alė Počiulpaitė

Redaktorė Zita Karkielytė

Fotografai Ramūnas Virkutis, Vytautas Balčytis, Giedrė Vengrytė, Alė Počiulpaitė ir kt.

Grafinio ir kompiuterinio vaizdo kūrėjas Egidijus Vaškevičius

Operatoriai Matas Baniūnas, Egidijus Baniūnas, Vytautas Musteikis

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005. – 1 CD.

ISBN 9986-529-4

Turinys

Kryžių charakteristika

Ikonografija

Kryžių paplitimas

Medinių paminklų sankaupos

Gyvasis kryždirbystės paveldas

Papročiai, apeigos

Kryždirbiai

Elektroninė knyga „Kryždirbystė Lietuvoje“ supažindina su kryžiais, koplytėlėmis, naujoviškų formų mediniais paminklais, juose esančiomis skulptūrėlėmis, paplitimo ypatybėmis, papro­čiais bei daugiau kaip trimis dešimtimis meistrų. Siekiama atskleisti kuo platesnį šio ypatingo lietuvių liaudies meno bei kultūros reiškinio vaizdą.

Kryždirbystė pristatoma informaciniais tekstais, nuotraukomis (apie 500), filmuota medžiaga. Publikuojami sodybose, kapinėse ir kitur stovintys kryžiai, koplytėlės, kitokių formų mediniai paminklai. Tik leidinio ikonografijos skyrius yra papildytas muziejuose esančių eksponatų nuotraukomis – jos padeda pažinti populiariausių skulptūrėlių siužetų vaizdavimo tipus ir ypatybes.

Leidinyje siekta parodyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių senosios ir dabartinės kryždirbystės pavyzdžių, kuriuose atsispindi kryždirbystės tradicijos bei raida. Bandyta, kiek leido natūroje esanti medžiaga, išryškinti regioninius kryždirbystės bruožus.

Leidinys skirtas etnologams, pedagogams, kultūros darbuoto­jams, kryždirbiams – visiems, kurių veikla reikalauja šios srities pažinimo. Tikimasi, kad leidinys pasitarnaus ir propaguojant kryždirbystės tradicijas visuomenėje, pagilins jų pažinimą, taps atsvara plintančiam kičui.

Lietuvių kryždirbystės tradicijų unikalumas, jų gyvybingumas, didelė kūrinių meninė vertė yra pripažinta pasauliniu mastu –  2001 m. lietuvių kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO skelbiamą Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Kadriliai
Jonkeliai
Kadrilinių šokių įvairovė

Sudarytoja Audronė Vakarinienė
Operatoriai: Vytautas Musteikis, Valentinas Valickas, Rimas Kavaliauskas, Algis Šipyla, Dalia Urbanavičienė, Varsa Liutkutė, Zbignevas Pomecka, Matas Baniūnas, Donatas Buklys, Rimantas Šopis,     Jonas Tumasonis Adominis ir kt.
Montažo režisierius Jonas Tumasonis Adominis
Redaktorė Renata Radavičiūtė

Filmuota 1971–2016 m.

Pateikėjus kalbino Arūnas Gedmantas, Gintaras Aleksiūnas

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. –  3 DVD ir knygelė.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro trijų vaizdadiskių (DVD) metodiniame leidinyje „Kadriliniai šokiai“ visaverčiai atspindėta įdomiausia, sudėtingiausia, kartu ir patraukliausia lietuvių šokio tradicijos dalis. Tai pirma tokios didelės apimties kadrilinių šokių publikacija: joje nugulė bemaž šimtas kadrilių, jonkelių ir kitų kadrilinių šokių.

Kadriliniai šokiai – tai keturių ar daugiau porų daugiaposmiai šokiai, kuriems būdinga savita per visą šokį nesikeičianti sustojimo priešpriešiais tvarka, keitimasis vietomis ir sukinys. Viena vertus, juose nuolat kartojasi kelios refreninės figūros, kurias turi pakartoti visos šokančios poros, kita vertus, kadrilinių šokių forma, figūrų sudėliojimas gali ganėtinai laisvai kisti pagal vedlio norą ir fantaziją, kas lemia didelę variantų gausą įvairiuose kraštuose, net gretimuose kaimuose ar vietovėse. Daugiau kaip prieš pusantro šimto metų atkeliavę į Lietuvą, parsinešę Europos mados ženklus, čia jie suklestėjo kitas šalis lenkiančia įvairove. Populiariausia šių šokių atmaina Lietuvoje – kadrilis, nedaug atsilieka tik Žemaitijoje paplitęs jonkelis, šokti ir trumpesni, paprastesni       kadriliniai šokiai – galiopas, šeinas, lancajiedas, anglėzas, šocas, šustas ir kt. Visi jie patrauklūs dėl figūrų gausos, įvairovės, jų supynimo išmonės, charakteringų judesių, laikysenos, nuotaikos, lankstaus ir judraus, improvizacinio, kūrybiško porų dalyvavimo, bendravimo poroje ir su kitomis poromis, šokėjų autentiškumo.

Natūralaus masinio kadrilinių šokių gyvavimo laikas baigėsi prieš keletą dešimtmečių. Neretai jau prieškario rinkėjai prie šokio aprašo pridėdavę pastabą „dabar jau nebešoka“. Tačiau pavieniai reiškiniai pasiekė mūsų dienas. Laiku sukrusta jų ieškoti, gaivinti, perimti ir puoselėti. Pastaraisiais dešimtmečiais kadriliniai šokiai pradėti filmuoti, tik, gaila, tai jau buvo laikas, kai gyvoji jų atlikimo tradicija vos ruseno. Seniausi įrašai – keli dar 1971 m. filmuoti begarsiai kadriliai, jonkeliai, kiti kadriliniai šokiai. Didžiausia ir vertingiausia archyvinių įrašų dalis nufilmuota paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros specialistų pastangomis.

Į leidinį sudėti visi prieinami archyviniai įrašai, net jei jų kokybė dėl senumo, netobulos filmavimo technikos ar saugojimo laikmenų prasta. Juose įamžinti natūralios tradicijos atstovai – kaimo žmonės. Tai svarbu, nes kadrilinių šokių savitumą sudaro ir patys gyvą raštą primenantys šokiai, ir jų atlikimas, išraiškinga kiekvieno šokančiojo kūno kalba, vaidyba, improvizavimas. Dauguma kadrilinių šokių atliekami pasipuikuojant, prieš kitus pasirodant. Kai kuriuose improvizacija ypač pabrėžiama, ji sudaro dalies figūrų esmę. Būtent dėl atlikimo autentiškumo Lietuvoje šokami kadriliniai šokiai ir yra unikalūs, išskirtiniai.

Archyviniai įrašai geriausiai išryškina kadrilio šokimo ypatybes. Tenka apgailestauti, kad jonkelio ir kitų kadrilinių šokių užfiksuoti tik keli pavieniai pavyzdžiai. Į leidinį sudėti ne tik archyvuose randami nufilmuoti kadriliai, bet ir visi to paties kadrilio vaizdo įrašai (Kalvių, Marcinkonių, Ringailių kaimų, Salako), daryti skirtingu laiku. Tai leidžia stebėti, kaip šokimą veikia šokėjų amžius, kiti išorės veiksniai. Štai Kalvių kaimo žmonių šokamas kadrilis filmuotas daugiau nei dešimties metų laikotarpiu net kelis kartus, skirtingo šokėjų skaičiaus, įvairiais rakursais, skirtingoje aplinkoje – ir kieme gimtajam kaime, ir mažam trobos kambarėlyje, ir repeticijų salėje, ir scenoje. Kiekvienas kitas kadrilio atlikimas byloja apie kūrybišką, improvizacinį, individualų šokimo būdą nenusižengiant tradicijai. Įdomios ir šio kaimo šokėjų, stebėjusių nufilmuotą jų pačių šokimą, reakcijos. Žiūrėdami ankstyvuosius įrašus jie džiaugėsi savo sugebėjimu šokti smagiai – įvairiai trepsint, susikabinant, apsisukant, su energingais pašūkavimais ir pašvilpavimais. Tai, pasak jų, yra tikrasis šokimas. Visai kitaip jie stebėjo paskutinį įrašą, kurį vadovė komentavo tarsi teisindamasi: „Jau neleidžia sveikata…“. Kiti šokėjai tik numojo ranka, taip be žodžių parodydami, kad šokimas jau nebe tas, „be perkūno“.

Šokių tradicijos tyrinėtojų ir viso folklorinio judėjimo paskatinti nepamiršti dar jaunystėje iš tėvų išmoktų šokių, visais įmanomais būdais juos gaivinti,         kadrilį ir šiandien šoka keli kaimo žmonių kolektyvai. Jų vaizdo įrašai įtraukti į leidinį. Deja, autentiškai kaimo žmonių atliekamo jonkelio jau nėra galimybės pamatyti.

Kaimo žmonių šokamų kadrilinių šokių archyviniai įrašai sudaro beveik trečdalį leidinio ir yra vertingiausia jo dalis. Didesnę dalį publikuojamų šokių atlieka nūdienos folkloro ansamblių šokėjai. To paties kadrilio archyvinis įrašas ir folkloro ansamblių dalyvių iš jų ar kaip nors kitaip išmokto to paties kadrilio variantas sudėti greta. Šie sugretinimai tikrai iškalbingi: tenka pripažinti, kad mus taip žavėjęs kiekvieno šokėjo individualumu ir improvizacijomis, puošyba, laisva žingsnių, susikabinimų, judesių kaita kadrilių atlikimas pamažu vienodėja, paprastėja; laisvas choreografinės ir muzikinės formos ryšys, būdingas būtent kadriliniams šokiams ar atskiroms jų dalims, poliritmika, dėsningas figūrų vėlavimas vejantis muziką keičiamas griežtu ir visada vienodu muzikos ir judesio derinimu. Pagaliau vis mažiau džiugesio ir pasimėgavimo, nuosaikaus pasididžiavimo tuo, ką daro, sklinda iš šokėjų. Tuo tarpu leidinyje tarmiškai sodriai, vaizdingai išsakyti kaimo žmonių pastebėjimai, pasakojimai iškalbingai byloja apie labai svarbias šokio atlikimo tradicijos ypatybes. „Jei šokt – tai smagiai šokt, o ne taip, kad eina kaip pelų maišas – tai kas iš to? O turi perkūnu eiti!“, – vienu balsu tvirtina pateikėjai. Tas smagumas – tai šokėjų vidinė energija, viduje nenustygstantis temperamentas, kuris išorėje pasireiškia smarkesniu treptelėjimu, patrepsėjimu, kojų raitymu, pritūpimu, rankos mostu, visokiais „mandravojimais“, konkuravimu, meilinimusi, koketavimu, šūktelėjimais, ūkčiojimais, smarkesniu sukiniu vietoje, žibančiomis šokančiųjų akimis.

Leidinio struktūrą padiktavo pati kadrilinių šokių tradicija Lietuvoje. Jai gausiausiai atstovauja kadriliai – jiems ir skirta pirmoji leidinio plokštelė. Mažiau ir tik Žemaitijoje paplitę jonkeliai sugulė į antrąją, o kuklesnio skaičiaus, tačiau įvairove patraukiantys kiti kadriliniai šokiai sudėti į trečiąją. Šioje plokštelėje skelbiami ir du atskiro aptarimo reikalaujantys Klaipėdos kraštui atstovaujantys kadriliniai šokiai – vadinamieji keturkinkiai. Šio krašto gyvoji kadrilinių šokių tradicija nutrūkusi labai seniai ir šokiai atkurti pagal svetimšalio choreografo vokiečių kalba darytus aprašus, tad dėl jų autentiškumo nesame tikri, negalime net įsivaizduoti galimų pakitimų. Tačiau šio krašto paveldo puoselėtojai, dedantys daug pastangų jam atkurti, šiuos šokius šoka, tad leiskime jiems gyvuoti. Trečioje plokštelėje pateikiamas ir labai vertingas, specialiai sumontuotas priedas, atspindintis kadrilinių šokių atlikimo ypatumus ir raišką. Šis priedas – tai galimybė analizuoti, detaliau pasiaiškinti, įvardyti ir vizualiai pademonstruoti kadrilinių šokių variantų, stiliaus, puošybos ir manieros įvairovę. Tikimės, jog vizualizuoti pateikėjų komentarai taps postūmiu kiekvienam, suprantančiam, kad šokio judesių atlikimą dar reikia „nuspalvinti“ puošmenomis, improvizacijomis, vaidybos elementais.

Nepaprastai iškalbingos ir žodinės pateikėjų pastabos: „Geriausi šokėjai tarsi konkuruodavo vienas su kitu, kas „mandriau“ sušoks, geriau ištrepsės, paraitys kojas. Anksčiau tai būdavo taip, kad vienas kitam nenusileisdavo – tu moki, ir aš turiu mokėti, jeigu ne taip, kaip tu – bent panašiai, bet aš vis tiek turiu trepsėt! Taip ir šoko: vienas pradeda trepsėt, tai, žiūrėk, tuoj kitas užtrepsės, tas pabaigė – tai trečias. Patrepsėjimus išmokdavo vieni iš tėvų, kiti – iš kitų šokėjų, treti net namuose specialiai mokydavosi trepsėjimo. Tačiau pasitaikydavo ir tokių, kurie šokdami „mandravoti“, trepsėti nemokėdavo. Katras menkai šoka – tas neištrepsės“. Taigi „mandravojimas“ ir trepsėjimas yra mokėjimo gerai šokti bruožas. Šį gebėjimą vertindavo ir merginos, sakydavo: „Pažiūrėkit, kaip tas ar anas trepsi! Va čia tai bernas!“.

Geras šokėjas, pasak Kalvių–Lieponių ansamblio vadovės Marijos Algės Armalienės, yra tas, kuris užveda šokiui, duoda pradžią, niekada nesispyrioja ir parodo viską, ką gali, ką moka. Geras šokėjas vyras turi mokėti vedžioti moterį, smagiai ir lengvai ją pasukti. Gerą šokėją moterį ji apibūdina taip: „Kad ir koks šokėjas ją paimtų, su kiekvienu ji sutinka šokti. Paimi gerą šokėją – nereikia su ja stulpavoti, eina kaip vėjas – ar į dešinę, ar kur besuktum, ten ir eina“. Gebėjimas šokti lengvai – gero šokimo ypatybė, privali tiek vyrams, tiek moterims: „Su juo ar ja šoki – tai nė nejauti. Taip, kaip nėra – toks lengvas, lengva!“. M. A. Armalienės teigimu, kadrilis įveda jaunimą į linksmybę, į tą vakarėlio smagumą. Šokti mokėjo bemaž kiekvienas: „Jei nemokėtų, tai jau jis ne bernas“.

Tikimės, kad šis leidinys bus naudingas folkloro ir kitų šokio žanrų ansamblių vadovams, tradicinių šokių mėgėjams, tyrinėtojams, pagaliau kaip metodinė priemonė tiks įvairioms mokymo bei auklėjimo įstaigoms, leis papildyti repertuarą dar nematytais, niekur nešoktais kadriliniais šokiais, palyginti jau šokamų, paplitusių variantų atlikimą su kaimo žmonių ar labiau tradicinių šokimo ypatybių paisančių šokėjų atlikimu.

Siekdami kiekvienam besidominčiajam parodyti neišsemiamas tradicijomis paremtas šokio interpretavimo galimybes, padėti atrasti savo individualų šokimo būdą, parinkome įvairaus amžiaus ir patirties šokėjus bei gretinome keletą kartų tų pačių arba kitų šokėjų atliekamą tą patį šokį. Kartu tikimės paskatinsią visus tradicinių šokių entuziastus patirti dar didesnį ar atrasti iš naujo kadrilinių šokių teikiamą malonumą, kūrybos džiaugsmą, asmeninę saviraišką, kad kuo tradiciškiau šokti kadrilį, jonkelį ar šeiną kiekvienam būtų garbės, prestižo reikalas.

Dėkojame įrašuose dalyvavusiems kolektyvams, etnochoreologei Daliai Urbanavičienei už vertingas pastabas, svarbias įžvalgas ir LMTA Etnomuzikologijos katedros archyvui už galimybę publikuoti jų archyvinius įrašus.

Audronė Vakarinienė

Turinys

I DVD

Kadriliai

Šoka kaimo žmonės

1. Kalvių–Lieponių kadrilis (Trakų r.)
2. Panočių kadrilis (Varėnos r.)
3. Akruglas Kabelių kadrilis (Varėnos r.)
4. Žydauckas Kabelių kadrilis (Varėnos r.)
5. Jotainių kadrilis (Panevėžio r.)
6. Kryžavas kadrilis (Pasvalio r., Joniškėlio apyl.)
7. Kadrilis (Kėdainių r.)
8. Marcinkonių kadrilis (Varėnos r.)
9. Kadrilis (Varėnos r.)
10. Ringailių kadrilis (Kaišiadorių r.)
11. Salako kadrilis (Zarasų r.)
12. Tauckūnų kadrilis (Kaišiadorių r.)
13. Biekšių kadrilis (Varėnos r.)
14. Pajieslio kadrilis (Kėdainių r.)
15. Paprastas (Kriokšlio) kadrilis (Varėnos r.)
16. Musninkų kadrilis (Širvintų r.)
17. Mištūnų kadrilis (Šalčininkų r.)
18. Palonų kadrilis (Radviliškio r.)

Šoka kaimo žmonės ir folkloro ansamblių šokėjai

19. Kiemienų kadrilis (Pasvalio r.)
20. Rudnios kadrilis (Varėnos r.)
21. Baltas kadrilis (Šalčininkų r., Žižmų k.)
22. Dainių kadrilis (Kaišiadorių r.)
23. Dargužių kadrilis (Varėnos r.)

Šoka folkloro ansamblių šokėjai

24. Grinkiškio kadrilis (Radviliškio r.)
25. Kalniškių kadrilis (Kaišiadorių r.)
26. Jurbarko mažasis ir didysis kadriliai (Jurbarko r.)
27. Kalvių kadrilis (Kaišiadorių r.)
28. Aukštaičių (Švenčionių) kadrilis (Ignalinos r., Daugėliškio apyl., Ivangėnų k.)

29. Žydauckas kadrilis (Varėnos r., Puvočių k.)
30. Milių kadrilis (Mažeikių r., Krakių apyl.)
31. Žemaičių (Kvėdarnos) kadrilis (Šilalės r.)
32. Dzūkų (Marcinkonių) kadrilis (Varėnos r.)
33. Leliūnų kadrilis (Utenos r.)
34. Svilių kadrilis (Biržų r., Vabalninko apyl.)
35. Sevelionių kadrilis (Kaišiadorių r.)
36. Užlieknės kadrilis (Mažeikių r.)

II DVD

Jonkeliai

Šoka kaimo žmonės

1. Kertinis jonkelis I (Skuodo r.)
2. Našlinis jonkelis I (Skuodo r.)
3. Našlinis jonkelis II (Plungės r., Žemaičių Kalvarija)

Pateikėjas moko folkloro ansamblio šokėjus

4. Suktinis ir landomasis jonkeliai (Palangos sav.)
5. Našlinis (Pospasiotosis) jonkelis (Palangos sav.)
6. Palangos lendamasis jonkelis (Palangos sav.)

Šoka folkloro ansamblių šokėjai

7. Čiornasis jonkelis I (Plungės r., Žemaičių Kalvarija (iki 1989 m. Varduva))
8. Čiornas jonkelis II (Mažeikių r., Tirkšlių apyl.)
9. Čiornas jonkelis III (Skuodo r., Barstyčiai)
10. Čiornasis jonkelis IV (Mažeikių r., Tirkšlių apyl.)
11. Daužtinis jonkelis I (Plungės r., Platelių apyl.)
12. Daužtinis jonkelis II (Skuodo r., Ylakiai)
13. Daužtinis jonkelis III (Kretingos r., Laukžemio k.)
14. Lendamasis jonkelis I (Kretingos r., Rūdaičių k.)
15. Lendamasis jonkelis II (Skuodo r., Mosėdis)
16. Lindinis jonkelis (Skuodo r., Šačių apyl.)
17. Suktinis jonkelis I (Kretingos r., Lazdininkų apyl.)
18. Suktinis jonkelis II (Kretingos r., Rūdaičių k.)
19. Sukamasis jonkelis (Skuodo r., Mosėdis)
20. Kertinis jonkelis II (Plungės r., Žemaičių Kalvarija (iki 1989 m. Varduva))
21. Našlinis jonkelis II (Mažeikių r., Balėnos k.)
22. Puikusis jonkelis (Skuodo r., Pašilės apyl.)
23. Penkinis jonkelis (Rietavo sen.)
24. Jonkelis su apėjimu (Skuodo r., Lenkimai)
25. Jonkelis su spacieravojimu (Skuodo r., Šačių apyl.)
26. Jonkelis su pasikeitimu (Telšių r., Nevarėnų sen.)
27. Blezdinginis jonkelis (Skuodo r., Mosėdis)

III DVD

Kadrilinių šokių įvairovė

Šoka kaimo žmonės

1. Galiopas (Kretingos r.)
2. Šeinas I (Telšių r., Luokė)
3. Bradesių lancajiedas (Zarasų r., Bradesių k.)

Šoka folkloro ansamblių šokėjai

4. Šilalės galiopas (Šilalės r., Gvaldai)
5. Rūdaičių galiopas (Kretingos r.)
6. Inpilties galiopas (Kretingos r., Naujosios Inpilties k.)
7. Laukžemio galiopas (Kretingos r.)
8. Priekulės galiopas (Klaipėdos r.)
9. Šeinas II (Kelmės r.)
10. Šeinis (Šiaulių r., Gruzdžiai)
11. Lancajiedas (Zarasų r., Avilių k.)
12. Šeštinis (Šustas) (Prienų r., Lelionių apyl.)
13. Šustaras (Vilkaviškio r., Paežerių apyl.)
14. „Marcelė pana“ (Rietavo sen.)
15. „Vagis“ (Marcelė pana) (Raseinių r., Nemakščiai)
16. „Bulius“ (Kelmės r.)
17. „Dujalis“ (Šilalės r., Kvėdarna)
18. „Siuntė Marę į Žagarę“ (Skuodo r., Šačių apyl.)
19. „Ėjo gudas per kiemaitį“ (Šakių r., Plokščiai)
20. „Oi gegute, gegute“ (Pakruojo r., Pašvitinio apyl.)
21. „Keturios“ (Panevėžio r., Naujamiesčio apyl.)
22. Mėmelio keturkinkis (Iš Rytų Prūsijos liaudies šokių leidinio „Der Tanzkreis. Alte und neue volkstümliche Tänze aus Ostpreußen“. – 1933, Leipzig
23. Insterburgo keturkinkis (Iš Rytų Prūsijos liaudies šokių leidinio „Der Tanzkreis. Alte und neue volkstümliche Tänze aus Ostpreußen“. – 1933, Leipzig
24. Krakoviakas (Biržų r., Papilio apyl.)
25. „Papiljonas“ (Biržų r., Madeikų k.)
26. „Šerelė“ (Lazdijų r., Noragėlių apyl.)
27. „Žvaigždutė“ (Mažeikių r., Krakių apyl.)
28. Dieveniškių suktinis (Šalčininkų r.)

Atlikėjai

Vilniaus miesto etninės kultūros bendrijos folkloro ansamblis RADASTA
Vadovė Audronė Vakarinienė

Šoka: Rita Maliukevičiūtė, Jonas Kajėnas, Birutė Bružienė, Saulius Bružas, Aldona Bareikienė, Saulius Barauskas, Birutė Bodriakova, Romas Klenavičius, Lijana Greibutė, Vytautas Rimša, Almonė Rakauskienė, Arvydas Rakauskas, Audronė Švedarauskienė, Giedrius Švedarauskas, Kęstutis Aleckūnas, Jūratė Vinogradova, Audra Salučkaitė, Jonas Srėbalius

Lietuvos edukologijos universiteto folkloro ansamblis PORINGĖ
Vadovai Audronė Vakarinienė, Vladas Černiauskas

Šoka: Martyna Gedvilaitė, Vytenis Šemeta, Dominyka Kriščiūnaitė, Karolis Mika, Agnė Skinulytė, Kęstutis Kriaučionis, Daiva Pilukienė, Jonas Tamošiūnas, Raminta Kriščiūnaitė, Joris Puidokas, Lauksmina Kriščiūnaitė, Algirdas Šemeta, Jonas Tumasonis Adominis, Ieva Petruškaitė, Daumantas Čepulis, Asta Žuraulytė, Saulius Matulevičius, Elena Bučelytė, Adomas Gasperaitis, Laura Druteikytė, Justas Šukštulis, Auksė Lekešytė, Milena Kasparaitytė, Andrius Juodpusis, Renata Ustilaitė, Aurelijus Narbutas, Austėja Vakarinaitė, Marius Guščia, Meda Surkevičiūtė, Aušrinė Dambrauskaitė, Andrius Rabačiauskas, Greta Misevičiūtė, Augustas Černiauskas, Ugnė Naikutė, Šarūnas Paškevičius, Jurgita Eismantaitė, Martynas Vakarinas, Ieva Siaškaitė, Vytautas Rakauskas, Gintarė Nefaitė, Kornelijus Puluikis, Monika Navickaitė, Emilija Natkevičiūtė

Vilniaus kultūros centro folkloro ansamblis JORĖ
Vadovė Rūta Montrimaitė-Aleksiūnienė

Šoka: Saulius ir Vilija Liutkevičiai, Arvydas Baranauskas, Lina Ramanauskaitė, Rimantas Svarauskas, Jurga Voverienė, Audronė Žilinskienė, Gintaras Aleksiūnas, Artūras Puskunigis, Danguolė Račkauskaitė, Valdemaras Ruzas, Salvinija Deksnienė, Valdas Bieliauskas, Eglė Krasuckienė, a. a. Gintautas Gabalis, Snieguolė Gabalienė, Ovidijus Gabrėnas, Audronė Gabrėnienė, Sigita Naikelytė ir kt.

Vilniaus m. folkloro ansamblis NALŠIA
Vadovė Audronė Vakarinienė

Šoka: Eligijus Ryškus, Eglė Mankevičienė, Jonas Kazlauskas, Stefa Trakšelienė, Saulius Gatelis, Aldona Rinkevičienė, Jolanta Černiauskienė, Tadas Navsutis, Vytautas Dabriška, Dalia Belousovienė, Vytautas Petruška, Asta Valskienė, Jonas Rekus, Rasa Visockienė, Vytautas Vaitkevičius, Rita Saulienė, Danutė Karpejienė, Kęstutis Petrašiūnas, Laima Kuzmienė

Palangos kultūros centro folkloro ansamblis MĖGUVA

Vadovė Zita Baniulaitytė

Šoka: Petras Kazlauskas, Modesta Abaravičiūtė, Aurimas Žalandauskas, Rūta Vaičiutė, Gintaras Antanaitis, Jurga Simonaitytė, Jonas Beinorius, Dainora Ramanauskienė, Juozas Baublys, Giedrė Miežetienė, Algirdas Miežetis, Monika Baguckienė, Virginija Antušienė, Daiva Ščeponavičiūtė, Rolanda Puteikienė, Nijolė Bukienė

Vilniaus m. folkloro ansamblis DIJŪTA
Vadovė Rūta Žarskienė

Šoka: Renata Bareikienė, Jonas Mardosa, Loreta Vilkienė, Arūnas Vilkas, Regimantas Pranaitis, Nijolė Baltrūnienė, Audrius Bridžius, Elona Ilgiuvienė, Dovilė Rimantaitė-Svetikienė, Arūnas Dambrauskas, Daiva Kirvelienė, Dainora Ardzijauskienė, Arūnas Krištaponis, Ramunė Minderienė, Kęstutis Briedis

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis RATILIO
Vadovės Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiutė

Šoka: Algirdas Matevičius, Marija Smailytė, Laura Remeikaitė, Lukas Bagdonavičius, Modesta Pakalnytė, Andrius Petrašiūnas, Goda Sungailaitė, Augminas Petronis, Jūratė Šutaitė, Jonas Kniuras, Julija Vilkaitė, Agnė Vilkaitė, Paulius Narušis, Adelė Vaiginytė, Vilius Marma, Lina Šimėnaitė ir kt.

Jaunimo folkloro ansamblis SPIEČIUS
Vadovė Lauksmina Kriščiūnaitė

Šoka: Martyna Gedvilaitė, Vytenis Šemeta, Lauksmina Kriščiūnaitė, Karolis Mika, Raminta Kriščiūnaitė, Algirdas Šemeta

Varėnos kultūros centro Marcinkonių filialo folkloro ansamblis
Vadovė Rimutė Avižėnienė

Šoka: Stanislovas Česnulevičius, Agota Pugačiauskienė, Petras Tamulevičius, Ramunė Jazukevičienė, Vytautas Kašėta, Juzefa Česnulevičienė, Vincas Miškinis, Jonė Cerebijienė, Rožytė Pačkauskienė, Sigita Bajoriūnienė, Stasė Tamulevičienė, Zita Kibirkštienė ir kt.

Kaišiadorių r. Žiežmarių kultūros centro Ringailių folkloro ansamblis
Vadovė Aldona Kamantauskienė

Šoka: Aleksas Noreika, Domicelė Noreikienė, Albinas Gustas, Janina Sodaitienė, Bronius Pašvenskas, Anelė Vaiciukevičienė, Juozas Staliulionis, Janina Kaluževičienė, Marytė Grabauskienė ir kt.

Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblis VERPETA
Vadovė Valerija Jankauskienė

Šoka: Vytautas Čėsna, Genutė Baltuškienė, Robertas Ramunis, Angelė Konstantinavičienė, Vidas Tatarūnas, Violeta Tatarūnienė, Regina Baublienė, Arūnas Sadaitis

Kauno r. Domeikavos gimnazijos vaikų folkloro ansamblis SERBENTĖLĖ
Vadovė Daiva Bradauskienė

Šoka: Deimantė Pogauskaitė, Tomas Tamulaitis, Nerija Janickaitė, Tadas Kasparas, Inesa Česaitytė, Darius Arlauskas, Eglė Butkutė, Dovydas Kinderys, Sigita Česnauskaitė, Kęstutis Banys, Edita Rakliavičiūtė, Remigijus Zaksas, Sandra Kukutytė, Vaiva Vaikutytė, Vytautas Martinaitis ir kt.

Biržų kultūros centro Pabiržės folkloro ansamblis ŽEMYNA
Vadovė Aušra Butkauskienė

Šoka: Lina Jurelevičienė, Jaunius Jurelevičius, Kristina Mažeikienė, Gražvydas Venskus, Gintaras Butkevičius, Roma Butkevičienė, Romas Šlikas, Jolanta Pelanienė

Telšių kultūros centro folkloro ansamblis INSULA
Vadovė Milda Ričkutė

Šoka: Alvydas Alimas, Loreta Šarkaitė, Zita Sabaliauskaitė, Gintaras Vaitkaitis, Regina Sabaliauskaitė, Marius Smilgevičius, Natalija Dacienė, Algimantas Mickus, Rūta Gailiūtė, Ernestas Bukantas ir kt.

Vilniaus m. VšĮ etnomuzikos ansamblis VILNIAUS ŪLA

Vadovė Janina Bukantaitė

Šoka: Algirdas Matijoška, Eglė Skulsčiūtė, Birutė Kavaliauskienė, Stanislovas Kavaliauskas, Violeta Kuzmaitė, Jonas Volungevičius, Irena Juškienė, Kęstutis Rinkevičius, Daiva Narbutienė, Sigitas Narbutas, Nijolė Širmulienė, Juozas Jašinskas ir kt.

Vilniaus folkloro ansamblis JIEVARAS
Vadovas Evaldas Vyčinas

Šoka: Jonas Kazlauskas, Daina Jasinskienė-Gapšytė, Rimas Miškinis, Žydruolė Miškinienė, Vytautas Jurkus, Julė Kunigėlienė, Remigijus Vakarinas, Danutė Ramanauskienė, Egidijus Malinauskas, Aušra Gribulytė, Stasys Grincevičius, Aldona Eidukonytė, Irena Giruckienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos fakulteto folkloro ansamblis KUPOLĖ
Vadovė Daiva Bradauskienė

Šoka: Antanas Laurinkevičius, Vanda Pečiukienė, Mečys Palšauskas, Jadvyga Venskienė

Kelmės folkloro ansamblis KNITUVA
Vadovas Valdas Rutkūnas

Archyviniuose įrašuose šoko:

Trakų r. Kalvių–Lieponių k. folkloro ansamblis (vadovė Marija Algė Armalienė): Juozas Kazlauskas, Bronė Kazlauskienė, Vincas Bazys, Antanina Bazienė, Bronė Krivickienė, Marija Staknienė, Jonas Staknys, Juozas Gliebus, Adelė Česnulevičienė, Jonas Vičkačka, Antanina Maisevičienė, Juozas Čenkus, Stasys Staknys, Marija Čenkienė, Veronika Lebednykienė, Juozas Lebednykas ir kt.,

Varėnos r. Kabelių k. etnografinis ansamblis Sąjūdis (vadovė Emilija Liegutė),

Zarasų r. Salako etnografinis ansamblis (vadovė Elena Bukelskienė),

Kaišiadorių r. Dainių k. etnografinis ansamblis (vadovė Valerija Degutienė),

Kaišiadorių r. Tauckūnų k. folkloro ansamblis (vadovas Šarūnas Sidaras),

Varėnos ligoninės folkloro ansamblis Pucinas (vadovė J. Vėlyvienė),

Varėnos r. Panočių k. šokėjai (vadovė Vaclava Nenartavičienė): Bronė Valackienė, Bronius Navickas, Zosė Navickienė, Algis Valacka,

Aldona Rutkauskienė, Marijonas Kasparavičius, Teofilė Kasparavičienė, Albertas Bankauskas, Ona Taraškevičienė, Antanas Vaitonis, Marija Skavičienė, Algis Paulaitis,

Varėnos r. Rudnios k. moterys: Antosė Juknevičienė, Alena Jurgelevičienė, Čanienė, Kaziukevičienė,

Pasvalio r. Kiemėnų k. šokėjai: Pranciška Steponavičienė, Anelė Bitinienė, Kazys Maskoliūnas, Benediktas Veldanskas,

Plungės r. Žemaičių Kalvarijos šokėjai: Emilija Dargienė, Silvestras Dargis, Antanas Antanavičius, Monika Mickienė, Aleksandras Gintvainis, Aleksandra Gintvainienė, Adomas Pargaliauskas, Eugenija Bertašienė,

Telšių r. Luokės folkloro ansamblis Šatrija,

Panevėžio r. Jotainių, Varėnos r. Biekšių k., Kėdainių r. Pajieslio, Varėnos r. Kriokšlio k., Širvintų r. Musninkų, Šalčininkų r. Mištūnų k., Radviliškio r.

Palonų k., Šalčininkų r. Žižmų k., Varėnos r. Dargužių k. šokėjai.

© Audronė Vakarinienė, 2016

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016

Išsamioje etnomuzikologės dr. Gailos Kirdienės parengtoje rinktinėje pirmą kartą skelbiami tradicinio smuikavimo vaizdo įrašai iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos. Pristatomas gausus ir įvairus tradicinis repertuaras smuikui, skirtingi smuikavimo stiliai ir jų raida. Įrašai daryti nuo 1988 metų. 48 liaudies smuikininkai pagriežė 140 kūrinių: įvairių tradicinių šokių, maršų ir dainų. Atkreiptas dėmesys ir į smuikavimą šokėjams, gana daug nufilmuota styginių ansamblių.

Antologija gali būti ir išsamus mokslinių tradicinio smuikavimo regioninių ypatumų tyrimų šaltinis, ir puiki jaunųjų kartų tradicinės smuiko muzikos atlikėjų ugdymo(si) priemonė, įkvepianti juos smuikuoti tradiciškai ir stilingai.

A new DVD Anthology of Lithuanian Folk Fiddle Music was published as a part of the collection of various publications Living Tradition (Lith. Gyvoji tradicija) by Lithuanian Folk Culture Centre. The anthology, compiled by ethnomusicologist Gaila Kirdienė, for the first time presents a comprehensive collection of video recordings of traditional folk fiddling from the main Lithuanian ethnographical regions: Aukštaitija in the centre and northeast, Dzūkija in the southeast, Suvalkija (Sudovia) in the south and Žemaitija (Samogitia) in the west. It presents plentiful and different traditional fiddle repertoire, various fiddling styles and their development. Forty-eight folk musicians perform 140 compositions: various traditional dances, marches and songs. Recordings are done since 1988. Attention is also paid to the fiddling for dancers; there are quite a lot of recordings of stringed ensembles.

This anthology can be a source of full-scale scientific exploration of the regional peculiarities of traditional fiddling and a helpful vehicle for younger performers of traditional fiddle (violin) music, inspiring them to play in way of traditional stylistics.

Vaikų ugdymo tradicijos šimtmečiais keliavo iš kartos į kartą ir pasiekė mūsų dienas. Ir anksčiau, ir dabar šeimai bei visuomenei svarbu, kad vaikai augtų sveiki, harmoningi žmonės. Psichologai teigia, kad asmenybės pagrindus suformuoja iki septynerių metų sukaupta vaiko emocinė patirtis, vertybinės nuostatos, santykiai su artimaisiais. Ypač svarbus mamos ir tėčio ryšys su mažyliu, laiduojantis vaiko psichinį saugumą ir darną. Papročiai, lopšinės, žaidinimai, kita paveldėta mūsų tautos patirtis ir šiandien gali padėti suaugusiesiems bendrauti su vaikučiu, jį raminti, migdyti, žaisti, kartu skiepyti saugumo jausmą, ugdyti įvairias savybes: lavinti kalbą, klausą, ritmo pojūtį, koordinaciją, dėmesį ir t. t. Deja, šiandien reta jauna šeima yra susipažinusi su vis dar gyvybingomis ugdymo tradicijomis. Kita vertus, stebimi ir prigimtinei kultūrai gaivinti palankūs procesai – daugelis jaunų šeimų norėtų, kad jų vaikučiai būtų ugdomi „ekologiškai“, t. y. pasitelkiant subtilias, kūrybiškas, dvasinį pasaulį plečiančias priemones.

Filmas suskirstytas į penkias dalis: laukimas, gimimas, migdymas, žaidinimas, žaislai. Jame atskleidžiama senųjų vaikų ugdymo priemonių įvairovė, prigimtinė aplinka ir tradicijų taikymo galimybės šiuolaikiniame gyvenime. Filme dalyvauja skirtingų Lietuvos regionų įvairių folkloro sričių žinovės pateikėjos: aukštaitė iš Šeduvos Emilija Brajinskienė, žemaitės Valerija Mizinienė ir Janina Bubilienė iš Sedos, suvalkietė iš Plutiškių Janina Šermukšnienė, dzūkės – vieciūniškė Vladislava Petrulionienė, druskininkietės Stasė Silvestravičiūtė, Joana Tamulevičienė, Marija Liaukevičienė, mištūniškė Paulina Laučinskienė, taip pat Kupiškio krašto etninės kultūros puoselėtoja Alma Pustovaitienė bei jaunos šeimos, vaikų ugdymą siejančios su liaudies kūryba.

Laukimas

Iki XX a. vidurio apie naujos gyvybės atsiradimą atvirai nebuvo kalbama. Apie besilaukiančią moterį kaime sakyta: „sunkumoj“, „padėty vaikščioja“, „stora“, „ta jau pašalo kojas“, „pritvinkusi“, „pečius tuoj grius“ ir pan. Toji būsena papročiuose palydima tam tikrais tikėjimais, draudimais. Tikėta, kad laukiamo vaikelio išvaizda, būdas, charakterio bruožai ir polinkiai priklausys nuo motinos elgesio: jeigu ji sumeluos, tai vaikas bus melagis, jei kam nors uždroš ranka ar rykšte – vaikas bus mušeika, žiaurus, jei apkalbės ką, tai vaikas bus liežuvautojas. Perspėta nesusižeisti, nes vaikas gims su randais, mokyta itin gerai elgtis, laikytis ramybės, niekuo nesistebėti, patarta vengti žiūrėti į negražius dalykus, blogus, nesveikus žmones, kad vaikas į juos neatsigimtų. Tikintis išvengti gimdymo komplikacijų, virkštelės apsisukimo kūdikiui aplink kaklą, mamai buvo draudžiama rankas kelti į viršų, siūlais apsivynioti kaklą ir t. t. Bijodamos susilaukti dvynukų, seniau moterys nevalgė dvilypių varpų, agurkų ar riešutų, vengė nešti dvi kultuves.

Besilaukiančioji buvo gerbiama. Jai apsilankius, moterys stengdavosi neišleisti iš namų tuščiomis, būtinai ką nors įduodavo – pyrago, duonos, sūrio ir pan. Būsimai motinai atėjus ko nors pasiskolinti, nedrįsdavo jai atsakyti – kitaip galėjo užpulti pelės ir sukapoti drabužius.

Iš nėščiosios išvaizdos spėta apie būsimo vaikelio lytį: jei jos veidas gražus – bus berniukas, jei nublukęs – mergaitė, kai vaisiaus padėtis esti aukštesnė, pilvas labiau pasidavęs į priekį, laukta mergaitės, jei moteris apvalesnė – berniuko.

Lytį, tikėta, galėjo nulemti ir tam tikros pradėjimo aplinkybės, maginės priemonės: jei vyras karštesnis – tai gims mergaitė, jei moteris – berniukas, jei šeima nori susilaukti berniuko, tai vyrui esą reikia už diržo kirvį užsikišti.

Pateikėjų liudijimu, gimus pirmam vaikeliui, galima numatyti, kiek šeima susilauks palikuonių: „Kai gimdo pirmutinį vaiką, tai ant bambutės būna tokie kieti spuogeliai. Moteris gimdė, o „bobutė” pribuvėja parodė ir pasakė: „Va bus aštuoni”. Ir buvo aštuoni vaikai“ (Šalčininkų r. Mištūnai)

Gimimas

Apeiginiuose gimtuvių tekstuose naujagimis vadinamas svečiu, nebuvėliu, nurodoma, kad jis atvyko iš toli, iš už tolimų kalnų, jūrų marių, nežinomų kraštų ir pan.

Anksčiau Lietuvoje moterys vaikus gimdė namuose. Kai „apsirgdavo“ ar, kaip sakyta, „pečiui sugriuvus“, kviesdavo pribuvėją – „babą“, „babūnę“, kuri „gaudė“ vaikus ir prižiūrėjo gimdyvę. Paprastai tai buvo pasitikėjimą pelniusios, neturtingos, vyresnio amžiaus moterys, pačios pagimdžiusios ir išauginusios nemažą būrį vaikų, šį gebėjimą paveldėjusios dažniausiai iš savo motinų ir močiučių. Per gimdymą prie moters paprastai tik bobutė ir būdavo, kartais dalyvavo artimiausia gimdyvės giminaitė – motina, sesuo, anyta, o sunkaus gimdymo atveju ir vyras. Pribuvėja kūdikį priimti ruošdavosi iš anksto: vasarą prisirinkdavo ir prisidžiovindavo įvairių žolelių, kurių arbatomis girdydavo gimdyvę prieš gimdymą ir po jo, kad nenukraujuotų. Keletą savaičių po gimdymo pribuvėja slaugydavo gimdyvę ir kūdikį, padėdavo jį maudyti. Bobutei būdavo atsidėkojama pinigais, audeklu, maistu ar pan.

Kad gimdymas būtų lengvesnis, stengtasi kuo mažiau viešai apie jį kalbėti, kad vaikelis lengviau ateitų į šį pasaulį, manyta, reikia atrišti visus mazgus, atsegti sagas, paleisti plaukus, atidaryti duris: „Prieš gimdymą, jei sijonas surištas, atriša – kad Dievas greičiau atrištų“ (Šalčininkų r., Mištūnai). Priimti gimusį vaiką „babos“ stengėsi ant daugianyčio audinio – tuomet bus protingas.

„Namelius“ (placentą) suvyniodavo į vystyklą, ir tėvas užkasdavo arti namų: berniuko po medžiu, kad aukštas, stiprus kaip medis augtų, mergaitės – darželyje, arčiau tvorelės, nes ji išeis (E.Brajinskienė). „Jei mergaitė gimė, tai „patalus“ (placentą) pakast palei slenkstį, tada greit ištekės. Būdavo, kad „namus“ nešė viršun ant lubų pastogėn ir padėdavo toje vietoje, kur stalas stovi, todėl, kad bute išaugtų vaikai ir būtų laimingi“ (Šalčininkų r., Mištūnai).

Gimusį kūdikį maudydavo medinėje geldoje, prieš tai būtinai jį peržegnoję. Pirmą kartą prausdami dėdavo druskos – kūdikis būsiąs stipresnis. Pirmojo prausimo vandenį išpildavo arčiau slenksčio – tada vaikai namus saugo. Nuprausę mergaitę, vandenį pildavo darže, arti namų, ant aguonų, žiemos metu – toje vietoje, kur aguonas sėdavo, esą tuomet jos gyvenimas bus labai sėkmingas, ji žydės kaip aguona (E.Brajinskienė).

Išmaudytą, suvystytą vaikelį bobutė nedelsiant paduodavo motinai maitinti – kad vaikas ir motina vienas kitą mylėtų. Laikytasi taisyklės pirma pamaitinti iš dešinės krūties (pamaitinus iš kairės, vaikas būsiąs kairiarankis). Pamaitinus kviesdavo tėvą. Kai tėvas pasidžiaugdavo, kūdikį guldydavo ant pagalvės, lovos arba į lopšį, tik ne ant stalo, nes jis galįs numirti. Lopšį pašventindavo, dėdavo džiovintų pinavijos žiedų, raudoną siūlą – kad bloga akis nenužiūrėtų.

Mažylį vystė į lininius vystyklus, vyniojo valiniu (ilga standžia juosta). Galvytę dengdavo kepurėle ir labai saugodavo momenėlį, manydami, kad jis turi būti šiltai. Taip vystydavo iki trijų mėnesių, vėliau dieną – iki pusės, o naktį – visą, kad sapnuodamas neskėsčiotų rankytėmis, esą dėl to jis dažniau pabunda ir verkia. Kai mažylis paaugdavo, jam pasiūdavo ilgus marškinėlius.

Koks vaikas bus užaugęs, spėdavo ir pagal gimimo laiką: per jauną mėnulį gimę žmonės ilgai nepasensta ir visada būna smagūs, per pilnatį – apvalūs, delčią – sudžiuvę, pikti. Trečiadienį ir šeštadienį gimusios mergaitės būna geros šeimininkės, o berniukai – gabūs, sekmadienį gimusieji – tinginiai, pirmadienį – neryžtingi, ketvirtadienį – apgavikai, penktadienį – susiraukę. Metų lakai taip pat turėjo reikšmės vaiko charakteriui: pavasarį atsiradę būna linksmi, žvalūs, vasarą – darbininkai, rudenį – santūrūs, žiemą – savarankiški.

Vaikui gimus, tėvas sodindavo medį: pirmam sūnui – ąžuolą, antram – uosį, trečiam – klevą, ketvirtam – beržą, dukrai – liepą.

Anksčiau svetimiems vaiko nerodydavo iki krikšto. Ir po krikšto saugodavosi labai giriančių ar turinčių vadinamąsias blogas akis. Motina laikydavo špygą kišenėj arba sukryžiuodavo rankas ir kojas, mažylį apvilkdavo išvirkščiais baltinukais.

Mažylius itin saugojo iki metukų, manydami, kad šiuo laikotarpiu jų būtis yra labai nestabili – tarsi ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Siekiant išvengti galimų nelaimių, buvo pasitelkiama įvairių priemonių (tikėjimų, draudimų): neleido žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, nekirpo plaukų ir nagučių, saugojo nuo mėnulio šviesos – kad „neapžibėtų“, esą vaikas naktimis vaikščios (bus lunatikas). Nukirptų plaukų neleista išmesti lauke – reikėjo juos sudeginti, kitaip skaudės galvą.

Kai nudžiūdavo virkštelė, jos neišmesdavo. Vaikui paaugus, duodavo jam mazgelį atrišti. Jei atrišdavo – bus gabus, sumanus.

Motinos kūdikius žindydavo tiek kartų, kiek vaikas norėdavo, paprastai metus, kartais ir ilgiau – kad vaikas būtų stiprus. Kitur sakydavo, kad maitinti krūtimi reikia tik iki metų, nes vaikas bus per daug prisirišęs prie mamos, nesavarankiškas. Atjunkytą mažylį drausdavo iš naujo pradėti maitinti, kad nebūtų atžindas – neįgytų vadinamųjų blogų akių (į ką toks žmogus pažiūri, viskam gali pakenkti, sunaikinti ar susargdinti). Manyta, kad nutraukti žindymą geriausia per pilnatį arba priešpilnį, tuomet vaiko gyvenimas bus visa ko pilnas. Paskutinį kartą pažindytas vaikelis buvo peržegnojamas, bandoma nuspėti ateitį: dėdavo pinigų, plaktuką, knygą ir stebėdavo, ką jis pirma paims. Jei ims pinigus, tai bus turtingas, jei plaktuką – stalius, jei knygą – mokytas.

Čiulptuką – vadintą žinda, tūte, tuška, kumštuku – atstojo pakramtyta ir į drobinę palutę surišta duona su cukrumi. Buvo ir iš avikailio padarytų čiulptukų: nuskusdavo avikailio lopinėlį, susiūdavo ir duodavo vaikui.

Mažyliai pradėdavo vaikščioti skirtingai, priklausomai nuo vaiko stiprumo. Kai vaikas žengia pirmą žingsnį, „rek kryžiška „parpjauti“ kuojės – parpjauni ton puntį, kad kuojės nebūt surištas“. Vaikučiui pradėjus stovėti „tievs liob padėrbti iš žilvitių tuokį kretilą (stovynę) – įstatys vaką, i ons liob eti“ (J.Bubilienė). Jei tėvai turėdavo laiko, paimdavo rankšluostį, perjuosdavo vaikučio krūtinytę, suimdavo už nugaros ir vedžiodavo. Iš pirmo vaiko žingsnio taip pat spėjo jo ateitį: jei pirma žengia dešine koja, tai bus tvirto charakterio, geranoriškas, jei kaire – piktas ir užsispyręs.

Kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti, reikia jį nuolat kalbinti. Pateikėjų patirtis rodo, kad negalima mėgdžioti neteisingai, savo kalba šnekančio vaiko, reikia su juo kalbėti taisyklingai, tuomet ir jis taip kalbės. Jei pirmasis vaiko ištartas žodis „tėtis“, tai kitas šeimos vaikas bus sūnus, jei „mama“ – dukra.

Vaikui išsigandus ir pradėjus mikčioti, geriausias vaistas – baltųjų pinavijų šaknų arbata.

Jei vaikas užsiverkė, jam skauda pilvuką ar miego nori, nereikia jo barti, drausminti, atvirkščiai – svarbu pamyluoti, priglausti, panešioti, pasupuoti ir jis greičiau nurims. Pasak E.Brajinskienės, didžiausi vaistai – motinos rankos.

Šeimose vaikus auklėdavo visi – nuoširdumu ir meile, gražiais tarpusavio elgesio pavyzdžiais, pagarba seneliams. Prie vaikų tėvai vengdavo bartis ar pyktis, nes vaikai užaugsią nervingi, nesutariantys su aplinkiniais. Tėvo žodis būdavo griežtas ir nepakeičiamas. Motina, kad ir gailėdama vaikelio, vyrui neprieštaraudavo. Kol vaikučiai būdavo maži, juos daugiau mokė močiutės, kai paaugdavo – tėvai. Vaikus auklėdavo ir darbais. Jei vaikas užsispirdavo ar nusikalsdavo, taikytos bausmės – „ožį“ reikėję išvaryti. Jei vaikas rėkdavo, virsdavo aukštielninkas, paimdavo ir beržo rykštelę, kartais net trišakiu galu. Be beržinės košės, pasak pateikėjų, nė vienas vaikas neužaugo.

Šeimose vaikų buvo tiek, kiek Dievas duodavo. Naujo šeimos nario atsiradimą tėvai vaikams aiškino įvairiai. Vienas populiariausių – gandras (starkus, bacėnas, busilas) atnešė. Tai susiję su mitine pasaulėžiūra, tikėjimais, kad vaikus gandrai parneša iš tolimos, amžinai žaliuojančios šalies – Dausų… Kitas aiškinimas – vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi ežere, eketėje, radusi marių putose. Tai taip pat atspindi mitinius vaizdinius apie vandenį, kaip gyvybės pradmenį, žmogaus radimosi vietą. Rytų Aukštaitijoje užfiksuotas įdomus posakis, kurį moterys vartojo, kad vaikai nesuprastų, jog kalbama apie gimimą: „ant Pūkėno namo žvaigždė sužibo“.

Migdymas

Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti miegui. Jei vaikelis neramus, verkia, blaškosi, o jį nekantri mama dar išbars – bus negerai, nes, pasak E.Brajinskienės, vaikai miegoti bijo: jiems atrodo, kad neatsikels, numirs. Kai prieš miegą vaikelis bus tinkamai nuteiktas, tai ir išmiegos gerai, ir atsikėlęs bus linksmas, žvalus.

Vaikus migdydavo lopšiuose. Iki XX a. I pusės Lietuvoje gyvavo trijų tipų pakabinamieji lopšiai: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pinti iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukalti iš lentelių. Juos keturiomis virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos. Ėmus lentomis užkalti lubų sijas ir kambariuose atsiradus lentinėms grindims, paplito dviejų tipų pastatomieji lopšiai (vygės): medinės staklelės su įkabinta medine dėže ar lentinė dėžė su pavažomis. Kartais lentiniai lopšiai buvo puošiami įvairiausiais raižiniais.

Tradicinėje aplinkoje paprastai kūdikį supdavo motina, tačiau dienos metu lopšį palinguodavo bet kuris laisvesnis šeimos narys. Gimęs vaikelis į jį buvo guldomas tik po kelių dienų. Lopšys būdavo pakabinamas šalia motinos lovos. Prie jo būdavo pritaisoma speciali virvinė kilpa, kad būtų galima jį judinti koja. Taip mama turėjo laisvas rankas dirbti: megzti, siūti ar ką nors kita daryti. Supama buvo aukštyn žemyn, nes taip lingavo palubiuose pritvirtintos karties (lingės) liaunasis galas, prie kurio virvėmis buvo pririštas lopšys. Po metų ar anksčiau, priklausomai nuo vaikučio ūgio, jį guldydavo į vygę, kurią galima buvo supti į šonus.

Mažylio supimo naudingumas seniau žmonėms nekėlė abejonių. Liudijimų apie tam tikrą jo maginį poveikį, veiksmingumą randama ir pasakose, kuriose vaikelio susilaukti geidžiantys žmonės dažniausiai savo tikslo pasiekia atlikdami supimo veiksmus. Žmonės supa kultuvę ir taip sulaukia stipraus sūnaus, juostoje uogą supę seneliai – mergaitės.

Etnografinėje medžiagoje aptinkama įvairių su kūdikio migdymu siejamų tikėjimų: visoje Lietuvoje buvo sakoma, kad negalima supti tuščio lopšio, nes paskui į jį paguldytas vaikas neužmigs; kad vaikas geriau miegotų, reikia pirma lopšyje katę pasupti, tada kūdikio nereiksią ilgai supti, jis greit užmigsiąs; saulei leidžiantis vengta vaiką migdyti, o nusileidus drausta vystyklus palikti lauke – jis nemiegos; per lopšį nebuvo galima jokio daikto perduoti, nes kūdikis neaugs; skersai per lopšį drausta ir sveikintis, nes vaikas gali mirti ir pan.

Itin svarbios, funkcionalios ir jaukios migdymo priemonės yra lopšinės, atskleidžiančios intymų mamos ir kūdikio pasaulį. Laikytasi įsitikinimo, kad vaikas turi girdėti lopšines ir augti sūpuojamas, kitaip būsiąs be gailesčio, nejautrus, kietaširdis žmogus. Apie tokius visoje Lietuvoje sakyta: „turbūt mamos lopšinės negirdėjęs“ arba „matyt, nesuptas užaugo“. Lopšines kurdavo motinos, auklės ir vyresni šeimos nariai. Jas išsaugojo daugelis pasaulio tautų. Paveldo tyrinėtojai pažymi, kad senosios lopšinės turi daug archajiškas tokių dainų ištakas atskleidžiančių ypatybių. Senąsias lopšines būtų galima priskirti apeiginei kūrybai, nes pasikartojantys, supimo judesį imituojantys priedainiai „liūlia“, „lylia“ kadaise galėjo turėti ir maginę paskirtį – skatinti augimą, prišaukti miegą (seniau iki krikšto ir kūdikio vardu nevadino, dažniausiai „leliuku“, „lėlyte“, o miegą vaikų kalba taip pat įvardydavo „liūlia“, sakydavo „eisim liūliuko“). Kai kurių lopšinių tekstuose yra išlikę senųjų tikėjimų reliktų, mitologinių personažų: pelelė, zuikis, kiškelis, katelė, baubas – tai su anapusiniu pasauliu susijusios būtybės.

Dauguma dainininkių, pateikėjų sako dainuodavusios vieną ar dvi lopšines, kartodamos jas daug kartų, kol mažylis užmigdavęs.

Lopšinėms būdingas žodžių bei melodijos paprastumas, improvizacija. Visuose regionuose žinomi tekstai, kuriuose į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių vardais, mažybiniais žodžiais „mažutis“, „drabnutis“, „dukrelė“, „meilutis sūnelis“. Taip pat jose atsiskleidžia mamos svajonės bei lūkesčiai. Pateikėjos pasakoja, kad ir savų žodžių pridėdavusios, nes gražiausi žodžiai buvo skiriami mažyliams.

Kai kurios lopšinės išlaikė reliktinę vaiko apsaugos paskirtį, apsauginės magijos elementus. Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje sutinkami lopšinių variantai su mirties linkėjimo motyvu: „Čiūčia liūlia šitą, duos dievulis kitą, šitą užaugysiu, kitą numarysiu“. Panašių atitikmenų yra slavų, latvių, estų lopšinėse. Manoma, kad toks paradoksalus linkėjimas – tai mėginimas apgauti vaikui pakenkti galinčias piktąsias jėgas.

Žemaitijos šiaurėje, prie Latvijos sienos, paplitusios lopšinės apie pelelę, nešančią saldų miegelį. Šių lopšinių tekstai labai seni, atspindintys tikėjimą, kad žmogaus siela gali pasirodyti pelytės, paukščio ir kitais pavidalais.

Pietrytinėje Lietuvos dalyje sutinkamos lopšinės su refrenais „lylia lylia“, „ūcia lylia“ artimos sūpuoklinių dainų melodijoms, kurios siejamos su pavasario augmenijos augimo skatinimu. Šių lopšinių tekstai neretai ir plėtoja vaikelio augimo tematiką.

Suvalkijoje esama magines žodžių formules (užkalbėjimus, būrimus) primenančių lopšinių tekstų. Jos išreiškia sakančiojo valią, sustiprinamą liepiamąja nuosaka, veiksmažodžių, garsažodžių pakartojimu, pvz., „užmik užmik, mažyte“. Magines formules primena ir lopšinėse du kartus kartojami refrenai: „a-a a-a“, „liūlia liūlia“, „lylia, lylia“.

Lopšinių melodijoms būdingas vienbalsumas, atlikimo monotoniškumas, labai svarbios pauzės – atsikvėpimai. Dainuojant būtina jausti supimo ritmą.

Taigi pagrindinis lopšinės tikslas – nuraminti, užmigdyti. Neabejotina ir ugdomoji lopšinių paskirtis. Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, visų pirma į motinos ir kūdikio ryšį: juk mamos balsas geriausiai pažįstamas vaikui (tyrimai rodo, kad vaisius girdi ir aplinkinių balsus). Psichologai pastebi, kad lopšinių kuriama darna turi raminamąjį poveikį, skatina vaiko psichikos stabilumą. Dainuojant lopšines pasąmonėje įsirašo pirminė teigiama būsena, kuri įtvirtina asmenybės saugumą ir pasitikėjimą savimi. Kartu sukuriamas archetipinis laukas, per kurį perimama daugybė tolesnį gyvenimą veikiančių kultūrinių dalykų. Būtent mama, dainuodama lopšines, padeda vaikui „susiderinti“ su šiuo pasauliu ir jam atsiverti.

Žaidinimas

Ir šiandien beveik kiekvienas mūsų žino žaidimą su vaiko pirštukais „Viru viru košę…“. Panašių užsiėmimų su mažyliais buvo ir yra įvairių. Prigimtinėje aplinkoje šie kūrinėliai vadinami mylavimais, katutėmis, ladutėmis, kykavimais, kėcavimais, jodinimais ir pan. Kalbininkai juos įvardijo bendru terminu – žaidinimai. Tai nesudėtingi, trumpi kūrinėliai, turintys žaidimo ir dainos bruožų. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad vaikas dar žaidžia nesavarankiškai, o yra žaidinamas vyresniųjų. Dainuodami arba sekdami trumpą tekstą, suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan. Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukelti giedrą nuotaiką, lavinti dėmesį, mankštinti, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį. Vieni kūrinėliai dainuojami, kiti pasakojami, treti ir dainuojami, ir pasakojami.

Dažniausiai šiose dainelėse, kaip trumpose pasakėlėse, veikia paukšteliai – šarkelės, varnelės, gyvulėliai – katytės, pelytės, meškos, oželiai. Kartais ir patys mažieji tampa veikėjais: joja ant žirgelių į turgelį barankėlių pirkti, grūda, verda košelę, kepa bandeles ir pan. Visa tai stengiamasi išsakyti vaikui suprantama kalba. Žaidinimuose atskleidžiamas tarsi vaiko akimis matomas pasaulis. Šios dainelės skirtos išmokyti kūdikį pačių paprasčiausių veiksmų, kalbos, jomis palydimi pirmieji mažylio judesiai.

Mylavimai žinomi visoje Lietuvoje. Juos dainuojant vaikas priglaudžiamas, pasūpuojamas į šalis ir taip nuraminamas. Vienų mylavimų tekstai trumpučiai, sakomi tik „mylu mylu“ žodeliai, kitų – labiau išplėtoti.

Vadinamieji juokinimai (pateikėjų terminas) skirti vaikučiams pralinksminti, prajuokinti, nukreipti jų dėmesį, jei nerimsta. Šie kūrinėliai šiandien laikytini savotiškais masažėliais – juos atliekant masažuojamas, aktyvinamas vaiko pilvas, nugara, kojos, rankos, kaklas. Pavyzdžiui: „Meška ein per kiminus“ – ranka tapšnojamas ar pirštais įspaudžiamas vaikučio užpakaliukas ir nugarytė, „Džyru vyru duok pipirų“ – pasiguldžius vaikutį ant nugarytės, delno šonu braukoma skersai kakliuko, kojyčių, rankyčių, imituojant pjovimą.

Žaidinimai, kuriuos sąlyginai galima įvardyti sūpavimais (kūdikis sūpuojamas ant rankų, kartais pamėtėjamas į priekį arba ant suaugusiojo peties) ir mankštelėmis, nepasižymi gausumu. Daugiausiai jų pateikė E.Brajinskienė iš Šeduvos. Savitas žaidinimo variantas „Šinku šinku bačkų“ – keletą kartų dainuojant vaikas sūpuojamas į šalis (viena suaugusiojo ranka laikoma tarp mažylio kojyčių, o kita apglėbia nugarytę per petukus). Pasak E.Brajinskienės, norint, kad vaikučio rankos ir kojos būtų stiprios, reikia pasitelkti „bovijimą“ – mankštelę: „Tyku tyku, tyku tyku, pilns mišks baravykų“ – paėmus už vaiko rankučių jos traukiamos ir stumiamos, o sakant „Išrovio baravyko“ – vaikutis patraukiamas už rankučių, imituojant grybo rovimą.

Žaidžiant katutes, ladutes, ratavimus, plojama mažylio rankutėmis. Žaidinimo „Gydū gydū kateles“ tekstas nesudėtingas, žaismingas. Jo žodžiai greitai ir nesunkiai pakeičiami, todėl šio tipo esama daug variantų („Katu katu katučiu“, „Ladu ladu ladutes“ ir kt.). Tik Žemaitijoje paplitę ratavimai („Ratu ratu ratuškelė“, „Ratu ratu ratu“): dainuojant „ratu ratu“, plojama vaikučio rankutėmis, sakant „vas vas vas“ – plasnojama, imituojant paukštelio sparnelius, o sakant „pliest“ – rankutės iškeliamos į viršų ir apsukamos dideliu ratu. Lietuvoje sutinkami žaidinimai, vaizduojantys pyragėlio kepimą („Kepu kepu kepalėlius“) – iš pradžių plojama vaiko rankutėmis, paskui jis supamas ir tarsi pyragėlis „pašaunamas į krosnį“ – metamas ant minkštos lovos.

Judesio atžvilgiu šiek tiek sudėtingesnis žaidinimas „Viru viru košę“ žinomas visoje Lietuvoje (žemaičių variantai – „Peleli peleli vėrė kuošelė“). Dainelę sudaro trys dalys: pirmoje vaiko delnelyje sukamas suaugusiojo arba mažylio pirštas – imituojamas košelės virimas, antroje, paspaudžiant kiekvieną vaikučio pirštuką, dalijama košelė, o trečioje suaugusiojo pirštais bėgama pažasties link ir kutenama.

Žaidinimų dainelėse dažnai kalbama apie valgį ir minimi senieji patiekalai: grūcukė, čiulkinys, šiupinėlis, pyragėliai ir kt. Apie skanius valgius ne tik kalbama, bet ir parodomas jų gaminimo procesas: košelė verdama, grūcukė grūdama, pyragėliai kepami ir pan. Judesiais imituojamas tekstuose apdainuojamas veiksmas.

Paaugusių mažylių (jau gebančių sėdėti) pramoga – žaidimai pasisodinus juos ant kelių, kojų ar pilvo. Šios grupės žaidinimai vadinami kykojimais, kėcavimais, jodinimais. Jojimą ar važiavimą atspindinčiuose tekstuose judesiai imituojami garsiažodžiais: „dzig dzig dzig“, „kic kic“, „dzag dzag“, „kicu kicu“, „kius kius“, „trak cak cak“, „hop tirlyti“ ir kt. Juose jojama „į Sedelę“, „į Kamajus“, „į Raseinius“ ir pan. Čia linksmai ir nuotaikingai veikia gyvulėliai: „Kėku kėku kėku / Meška veže šėkų, / Per Papiškio tiltų, / Du kubilus miltų, / Tiltas patrinkėja, / Miltai išbyrėja…“. Žaidinimuose „Kėku kėku“, „Kyku kyku“, „Uda uda“ vaikas supamas ant suaugusiojo pėdų arba ant kojos. Dzūkijoje sutinkamas kitoks „Kėku kėku“ žaidimo būdas: pakaitomis sugnybama suaugusiojo ir vaikučio plaštakos odelė ir „tiltas“ kilnojamas aukštyn žemyn, o pabaigoje rankos išskleidžiamos į šalis.

Šios dainelės ir dabar tebedainuojamos, todėl vis dar galima užfiksuoti naujų įdomių tekstų ir melodijos variantų.

Žaislai

Mažiausiesiems virš lopšio kabindavo paukštelius iš medžiagos, popieriaus, balanėlių, šiaudų ar kiaušinio lukšto. Išdžiovindavo žąsies stemplę, į vidų įberdavo žirnių, sunerdavo galus ir turėdavo barškutį, iš kiaulės kojos kauliuko – brūzgulį.

Paprastų žaislų paaugę vaikai pasidarydavo patys: iš bulvės ar buroko išpjaustydavo žmogeliukus, gyvūnėlius, iš įvairių žolynų – lėlytes, paukštelius. Žaista ir su aplinkos daiktais: pagaliukais, kaladėlėmis ar akmenukais. Iš žąsies krūtinkaulio vaikai pasidarydavo ožiuką, iš sparno kaulo – švilpynę, iš išdžiovintos šlapimo pūslės – sviedinį su žirniais viduje. Pagrindiniai mergaičių žaislai būdavo lėlės, siūtos iš skiaučių, prikimštos pakulų ar samanų ir aprengtos drabužėliais. Kartais mergaitės turėdavo ir žaislinių baldų – iš lentučių sukaltą lovelę, stalą, kėdę, spintą, ratelius lėlėms vežioti ar sūpynes joms sūpuoti.

Atskirą grupę sudarė įvairūs žmogaus arba vėjo srovės sukami malūnai ir panašiai veikiantys žaislai su judančiomis, dažnai kokį nors veiksmą atliekančiomis figūromis: lentpjoviai – prie stačiakampio rėmo pritvirtinti žmogeliukai su pjūklu tarp rankų, sportininkai – ant skersinio besivartantys žmogeliukai.

Nemaža dalis žaislų ugdė pirmuosius savarankiško darbo įgūdžius. Kad žaisdamas vaikas nepastebimai pasirengtų savarankiškai veiklai, tėvai padarydavo mažesnių, vaiko jėgoms pritaikytų darbo įrankių: grėblių, žagrių, akėčių, sėtuvių, lengvų spragiliukų, mažų dalgelių ir šakių, vėtyklių, staklelių, mestuvų ir pan.

Vienais žaislais vaikai žaisdavo lauke, kitais – patalpoje. Dalis žaislų būdavo sezoniniai. Žiemą lauke važinėdavosi rogutėmis. Pavasarį jiems įrengdavo sūpuokles. Vasarą mažesni vaikai važinėdavosi žaisliniais vežimėliais, didesni – dviratukais. Visoje Lietuvoje buvo paplitę kojūkai. Berniukai „medžiodavo“ arba „kariaudavo“ žaisliniais ginklais – laidynėmis, lankais, šautuvais. Vėjuotą dieną leisdavo aitvarus. Žaislai ir žaidimai skatino kūrybinę vaikų fantaziją, lavino protinius gebėjimus – tokie buvo keimeris, kryžiokėlis, kuriuos reikėjo tam tikra tvarka sunarstyti iš medinių detalių.

Visais laikais žmonių išmonė ir gebėjimas pasitelkti įvairiapuses ugdymo priemones skatino vaikų kūrybiškumą. Manome, kad šis filmas padės visuomenei ir ypač mažylius auginančioms šeimoms pažinti bei plačiau domėtis mūsų tautos liaudies kūryba, pedagogika, papročiais.

Dėkojame visiems filmo dalyviams ir talkininkams

Jūratė Šemetaitė, Vida Šatkauskienė

Filme „Lietuvių tradicinės vestuvės“ pristatomas XIX a. pab. – XX a. pr. vestuvių apeigų kompleksas. Jo siužetuose susipina nuotakos perėjimo į ištekėjusių moterų luomą apeigos, tikėjimai, maginiai veiksmai, stiprinantys šeimą, nulemiantys jos gerovę, vaisingumą. Filme rodomi jaunosios atsisveikinimo su jaunystės simboliu rūtų darželiu, rūtų vainiko pynimo, jaunosios sodinimo ant duonkubilio, jaunikio ir jo pulko sutikimo, vainikėlio įteikimo, jaunosios atsisveikinimo su gimtaisiais namais, svetimo pulko peikimo ir išsipirkimo, dovanojimo, svočios vaišių, nuometavimo, guldytuvių ir keltuvių papročiai.

Prasmingiausias vestuvių apeigas, remdamiesi autentiškais pateikėjų prisiminimais, rašytiniais šaltiniais, tradicinių vestuvių tautosaka, išryškindami svarbiausius jungtuvių simbolius, atributus, vestuvių veikėjus, atkūrė geriausi Lietuvos folkloro kolektyvai. Siužetai nufilmuoti įvairiuose Lietuvos regionuose ir sudėlioti paeiliui, kad jais galėtų pasiremti šiuolaikinis jaunimas, apsisprendęs savo vestuves švęsti pagal lietuviškas tradicijas.

Atsižvelgdami į pakitusią šiuolaikinės visuomenės sanklodą ir poreikius, siekdami pagelbėti jaunuomenei, pateikiame trumpą vestuvių aprašą.

Sužadėtuvės

Sužadėtuvės vyksta nenustatytu metu, gerokai prieš jungtuves, merginos namuose. Jų metu aptariamas santuokos laikas, artimiau susipažįstama su giminėmis. Sužadėtiniai vienas kitam ant kairės rankos piršto užmauna žiedą. Tam tinka lygūs vestuviniai žiedai. Galimas variantas, kai tik sužadėtinis užmauna sužadėtinei žiedelį su akute. Mergina ta proga įteikia vaikinui atminimo dovanėlę – dažniausiai pirštines, šaliką ar marškinius.

Jungtuvių dienos išvakarės

Jungtuvių išvakarės vadintos pintuvėmis, vakarynomis, mergvakariu, bernvakariu (pastarieji reti). Tai atsisveikinimo su jaunystės draugais vakaras. Pagrindinės apeigos – vainikėlio jaunajai pynimas, jos apdovanojimas. Ant stalo dedamas kepalėlis duonos, druskos. Draugės viena per kitą perduoda rūtų šakeles, o vyriausioji pamergė pina vainikėlį. Nupynus vainiką užgroja muzika. Tėvas paima dukrą už rankos ir apveda ratu (apie kambarį). Tada jaunoji šoka atsisveikinimo šokį su visais vaikinais. Dažnai šokius pradeda jaunosios (jei bernvakaris – jaunojo) tėvai.

Būsimoji jaunamartė (jaunikis) sodinama prie stalo, susirinkusieji teikia jai dovanas, linki meilės, laimės, sėkmės. Kiekvienas įteikęs dovaną atsilaužia duonos (pyrago), padažo į druską ir suvalgo, kad palinkėjimai pildytųsi. Likusią duoną pasidalija jaunosios draugės, kad greitai, sėkmingai ištekėtų.

Jungtuvės

Jaunasis pas jaunąją atvyksta su savo palyda. Jis pasitinkamas su tariamu priešiškumu. Prie užkeltų vartų jaunojo palyda sulaikoma ir pakamantinėjama:

– Kas jūs esate?

– Svečiai nebuvėliai.

– Ar daug čia jūsų?

– Kiek saulėje spindulių, jūroje smiltelių, ant medžio lapelių, tiek čia mūsų brolelių.

– Kokiu keliu atjojote?

– Linų žiedu tiestu, rūtomis barstytu.

– Ar surinkote tas rūtas?

– Rinkti surinkome, tik vienos neradome, norėtume čia paieškoti ir prie mūsų diemedėlio pasodinti, ir t.t.

Jaunosios namuose vyriausiasis pabrolys, nusilenkęs jaunajai, kreipiasi į vyriausiąją pamergę, kad priimtų rūtų vainikėlį ir prisegtų mergelei. Vyriausioji pamergė prisega jaunajai vainikėlį, o ant lėkštelės padeda baltų kaspinėlių su rūtomis – jaunikiui, piršliui ir pabroliams. Vyriausiasis pabrolys išdalija, o pamergės prisega prie kairio švarko atlapo.

Po šių apeigų jaunasis su savo palydovais išeina į kiemą, o jaunoji atsisveikina su savo tėvais, giminėmis.

Į jungtuves jaunieji ir palydos vyksta atskirai, o grįžta visi drauge. Jų laukia užtvaros – žalumynais, gėlėmis puošti vartai, kartais kelias užtveriamas juosta, medine kartele, gėlių vainikais. Prie užtvarų statomas stalelis, butelis vyno ir taurelės. Taip bendruomenė išreiškia pagarbą vestuvininkams. Prie vartų vestuvininkai pakamantinėjami, pasveikinami. Jaunųjų palyda padėkoja už sveikinimus ir saldainiais bei kitais gardumynais išsiperka kelią.

Parvykusius jaunuosius prie namų slenksčio su duona, druska ir vandeniu pasitinka jų tėvai. Slenkstis, per kurį žengs jaunieji, klojamas kailiniais, jaunieji apiberiami grūdais, simbolizuojančiais turtingą ir laimingą gyvenimą.

Plačiai paplitęs paprotys – netikrų vestuvių inscenizacija ir vietų už stalo išpirka. Vestuvininkai-persirengėliai iš užstalės išprašomi dovanomis. Žemaitijoje piršlys gudrumu užima vietas jauniesiems – pakviečia atskirai pakalbėti, pasivaišinti, o persirengėliams atsistojus meta į jų vietas skrybėlę ir tuomet niekas negali jų užimti. Aukštaitijoje, Dzūkijoje, norint atsisėsti prie stalo, reikia išpirkti „sodą“ – virš stalo pakabintą išpuoštą eglutę, kadagį ar šiaudinį reketį. Išpirka ir persirengėliai sietini su senuoju tikėjimu, kad taip suklaidinamos piktosios dvasios, norinčias pakenkti jauniesiems.

Apdovanoti jaunųjų artimiausi giminės, kaimynai kviečiami pavardėmis. Stalo gale stovintis piršlys beldžia lazda į lubas, kreipdamasis į kiekvieną: „Paprašysiu prie švento stalo jaunosios krikšto tėvą apdovanoti jaunuosius – jei ne auksu sidabru, tai nors meiliu žodeliu“ ir pan.

Kviečiamasis prieina prie stalo, pasveikina jaunuosius, įteikia dovaną. Maršalka ar vyriausiasis pabrolys jam pripila stikliuką vyno ir duoda atsilaužti duonos (pyrago).

Jaunųjų guldytuvėms lovą kloja svočia ar anyta jaunosios atsivežta patalyne.

Jaunųjų keltuvės – pati triukšmingiausia vestuvių apeiga. Svečiai groja grūstuvais, samčiais, puodais ir pan. Vėliau prie jų prisideda tikrieji muzikantai, grodami maršą.

Atnešusiems nusiprausti vandens jaunamartė dovanoją juostą ar rankšluostį, o jaunasis į indą su vandeniu meta monetą.

Atvedus jaunuosius prie stalo, svečius vaišina svočia. Svarbiausias martpiečio patiekalas – karvojus. Svočia ant stalo pastato butelį vyno su įmerkta rūtų šakele – tai reiškia, kad jaunoji tinkama marti.

Dar vienas svarbus paprotys – marčios šokinimas. Piršlys pakviečia jaunąją šokti. Kelis kartus apsisukus, jaunamartė jį apjuosia rankšluosčiu. Po to jaunąją šokina vyriausiasis ir kiti pabroliai. Jaunoji kiekvienam rankšluosčiu nušluosto veidą ir užkabina ant kaklo. Marčios šokinimas reiškia, kad jaunoji jau priimta į vyro giminę.

Piršlio korimas – baigiamasis vestuvių momentas. Jaunosios palyda ima prikaišioti piršliui, kam jų mergelę apgavęs, aukso kalnus, pieno upes pažadėjęs, bet žodžio netesėjęs. Reikalaujama sušaukti teismą ir skirti aukščiausią bausmę – pakarti. Inscenizuojamas teismo posėdis. Teisėjas skaito dekretą. Moterys visaip stengiasi išvaduoti sargybos saugomą piršlį. Paskelbus teismo nuosprendį prisistato budeliai ir veda piršlį pakarti. Piršlys prašosi pareikšti paskutinę savo valią, atsisveikinti su giminėmis. Perskaitęs testamentą, nuteistasis veržiasi atsisveikinti su moterimis ir pamergėmis. Jaunajai užkabinus piršliui ant kaklo rankšluostį, jis nuo bausmės atleidžiamas. Vietoje piršlio kariama jį vaizduojanti iškamša. Po to bandoma iškilmingai ją laidoti po namo langais, šulinyje, malkinėje, bet šeimininkai kaskart išsiperka valgiais ir gėrimais. Galiausiai pakaruoklis sudeginamas.

Pakorus piršlį – metas skirstytis namo. Šeimininkei atnešus kopūstienės su lupenomis virtomis bulvėmis ar po stalu pakūrus šieno, bulvienojų ir pan., svečiams duodama suprasti, kad laikas namo.

Sugrąžtai

Pirmą po jungtuvių sekmadienį jaunavedžiai apsilanko uošvijoje. Kitą sekmadienį susitinkama jaunojo tėvų namuose. Jaunųjų tėvai, kiti šeimos nariai atsivežtiniais saldžiais gėrimais ir pyragais sutvirtina savo bičiulystę. Jaunavedžiai dar pagraudenami dėl prarastų jaunų, laisvų dienelių…

Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos bei Žemaitijos šokiai

Metodinio žaidimų, ratelių ir šokių rinkinio „Šoks broliukai šokinį“ (Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2001) priedas.

Sudarytoja Audronė Vakarinienė.

Vilnus: Lietuvos liaudies kultūros centras 2011. – 4 DVD.

Šie keturi vaizdadiskiai (DVD) – tai dar viena metodinio žaidimų, ratelių ir šokių rinkinio „Šoks broliukai šokinį“, kurį sudaro knyga ir kompaktinė plokštelė, dalis.

Rinkinyje publikuoti šokiai plačiai vartojami jau kelerius metus. Stebint jų sklaidą paaiškėjo, kad šokio pedagogai, folkloro ansamblių šokėjai ne visada supranta pateiktų šokių aprašus, nėra pakankamai įgudę išmokti šokį pagal žodinį apibūdinimą. Be to, knygoje neįmanoma atspindėti daugelio su šokio atlikimo maniera, charakteringumu susijusių dalykų, šokio išraiškos detalių. Supratus, kad tik vizuali šokių pateikimo forma visaverčiai atspindėtų autentišką šokimo tradiciją ir užtikrintų tolesnį gyvavimą, užsibrėžta nufilmuoti teisingai, gražiai, stilingai šokamus rinkinyje pateiktus Lietuvos regionų šokius.

„Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti“, – byloja liaudies išmintis. Ši tiesa neabejotinai pasitvirtina mokantis tradicinių liaudies šokių, gilinantis į jų atlikimo specifiką, siekiant išryškinti ir perteikti unikalią lietuviškąją šokio manierą, ieškant individualios šokėjo raiškos galimybių.

Nufilmuota daugybė skirtingo amžiaus – nuo vaiko, jaunuolio iki brandaus – įvairių Lietuvos vietovių charakteringiausių šokėjų. Tuo siekta parodyti neišsemiamas šokio interpretavimo galimybes, iškelti ne žingsnių ir figūrų gausą ar jų išmoningą supynimą, o atlikimo autentiškumą – kaip ypatingą vertybę, šiandien sparčiai nykstančią, todėl ypač saugotiną. Kartu rūpėjo paskatinti šokėjus nebijoti improvizuoti, rinktis jiems labiausiai patinkančius, nebūtinai su knygoje publikuotais sutampančius šokio variantus. Dažnai šokėjai net nežino, kad gali tai sau leisti, o jeigu leistų – kur yra galimybių varijuoti ir improvizuoti neperžengiant tradicijos rėmų ribos. Kūrybiškai pažvelgti į šokį skatina ir keletas knygoje ne pagal nusistovėjusią schemą pateiktų šokių, kurių vaizdingi aprašymai skatina fantaziją. Tad galima tikėtis originalių interpretacijų, įdomesnių rekonstrukcijų.

Kiekvienas Lietuvos regionas pristatomas atskiru DVD, kuriame pateikiama nuo keliolikos iki keliasdešimt tam regionui būdingiausių šokių. Tai pirma tokios didelės apimties publikacija, pristatanti visų Lietuvos kraštų tradicinių šokių retrospektyvą. Filmuotų šokių kiekis (95 vnt.), atlikimo ir kruopščiai atrinktų šokėjų autentiškumas – išskirtinės šio leidinio ypatybės.

Tikimės, kad leidinys išjudins liaudies šokio entuziastus įvairiuose Lietuvos kampeliuose, skatins gaivinti ir tęsti regionų etninės kultūros paveldo tradicijas, bus naudingas ne tik folklorininkams, šokių ansamblių vadovams, bet ir, kaip metodinė priemonė, įvairioms mokymo bei auklėjimo įstaigoms.

Audronė Vakarinienė

This set of four DVDs has been released as an accompaniment to the collection of methodical games, roundels and dances “Šoks broliukai šokinį“ (Brothers will dance). It presents 95 dances of all Lithuanian regions danced authentically, in refined manner and correct style.

An old saying goes – „it is better one time to see, than ten times to hear“. This old truth certainly proves itself when one tries to learn traditional Lithuanian dances by going deep into their performing specifics, seeking to highlight and convey the unique manner of the Lithuanian dance, searching for individual forms of the dancer‘s expression.

A variety of dancers of different age – from a child, a juvenile to a senior – coming from diverse places in Lithuania, distinguishing for particular dancing character, have been filmed. The idea was to present unlimited possibilities of dance interpretation, to emphasise the special value of the authenticity of performing instead of hoisting the affluence of moves and figures and their ingenious twine.

Each of the four Lithuanian regions is presented in a separate DVD, each comprising a number of most characteristic dances of the region ranging from 17 to 39. It is the first publication of such extent, presenting the full retrospect of traditional dances of the Lithuanian regions.

Audronė Vakarinien
Translated by Liliana Bugailiškytė

Turinys

1 DVD
Aukštaitija
1. Didysis
2. Dūda
3. Giružė
4. Kačerga
5. Ką tu Teci
6. Krakoviakas (Krakuviakas)
7. Kryžiavonė
8. Kuchanuška
9. Lezginka
10. Matrioškos (Makliokas, Makliuotas)
11. Mėnesėlis
12. Oželis
13. Padichataras
14. Fudikatas (Apidikateris)
15. Papiljonas
16. Pjaunikėlis
17. Vengierka

2 DVD
Suvalkija
1. Marčpiečio aplinkinis
2. Saldinukas
3. Šyvis
4. Šocas (Šucas)
5. Šocas
6. Aleksandras
7. Antanas
8. Ciceliukė Marceliukė
9. Dribkus
10. Ėjo gudas per kiemaitį
11. Kubilas
12. Lelinderis
13. Pabėgėlis
14. Pakrėstinis
15. Pipiras
16. Polka (Lukšių)
17. Šleiva kreiva karvė (Lezginka)
18. Taukačikas

3 DVD
Dzūkija
1. Čerkesas
2. Delnų polka
3. Grūstas
4. Karobuška
5. Lazdinka
6. Marcinkauskas
7. Melnykas I
8. Melnykas II
9. Mikita I
10. Mikita II
11. Motinėlė Jūrė
12. Olimpa (Olimpija)
13. Polka dribsiukas
14. Rezginka
15. Suktinukas
16. Šerelė
17. Šuldi ruldi
18. Tai miežiai, tai grikiai (Mazurpolkė)
19. Tancius
20. Vietinukas (Ant vietos, Suktinis ant vieno daikto)

4 DVD    
Žemaitija
1. Anės polka
2. Blezdingelė (Lestingis)
3. Čitijanka (Kitajanka)
4. Dujalis
5. Duje
6. Dustepas
7. Galiops (Kvėdarnos)
8. Gyvatas
9. Kalvelis (Kuchanuška)
10. Karobuška
11. Krakoviakas (Grikuviaku)
12. Kristijaniuška
13. Kurpių šokis
14. Labryt labryt, panyte
15. Latiša
16. Lelinderis
17. Marcelės valsas
18. Meška
19. Muštinis–priemuštinis
20. Olinderis
21. Padiržadas
22. Patrepsienis
23. Počtaljonas
24. Pukietka
25. Siuntė Marę į Žagarę
26. Skrodelis
27. Skruzdėlė
28. Subota I
29. Subota II
30. Šeinis I
31. Šeinis II
32. Šiaučiukas
33. Šliapoks
34. Šok, mergeli (Greičpolkis)
35. Ulanas
36. Vagis (Marcelė pana)
37. Vengierka
38. Vilties valsas
39. Žydas

Filmuota 2002–2009 m.
Operatoriai / Camera: Matas Baniūnas, Donatas Buklys
Montažo režisierius / Editor Jonas Adominis Tumasonis
Sudarytoja / Author Audronė Vakarinienė
Dailininkė / Designer Audronė Lasinskienė
Redaktorė / Editor Renata Radavičiūtė
Vertėja / Translator Lilijana Bugailiškytė
Išleido Lietuvos liaudies kultūros centras

Atlikėjai

Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblis „Verpeta“ (vadovai Valerija Jankauskienė, Vilmantas Kratavičius).
Šokėjai solistai: Vytautas Čėsna, Genutė Baltuškienė, Angelė Konstantinavičienė, Vidas Tatarūnas, Violeta Tatarūnienė, Justinas Dobilas, Regina Baublienė;

Vilniaus pedagoginio universiteto folkloro ansamblis „Poringė“ (vadovai Audronė Vakarinienė, Vladas Černiauskas).
Šokėjai solistai: Martyna Gedvilaitė, Vytenis Šemeta, Dominyka Kriščiūnaitė, Karolis Mika, Agnė Skinulytė, Kęstutis Kriaučionis, Daiva Pilukienė, Algirdas Šemeta, Jonas Adominis Tumasonis, Ieva Petruškaitė, Daumantas Čepulis, Asta Žuraulytė, Saulius Matulevičius;

Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Kaukutis“ (vadovės Birutė Viršilaitė, Asta Račinskaitė).
Šokėjai solistai: Viktorija Besčastnaitė, Dovydas Sliesoraitis, Sigita Lydekaitytė, Matas Grigaliūnas;

Kauno r. Domeikavos gimnazijos vaikų folkloro ansamblis „Serbentėlė“ (vadovė Daiva Bradauskienė).
Šokėjai solistai: Deimantė Pogauskaitė, Tomas Tamulaitis, Nerija Janickaitė, Tadas Kasparas;

Vilniaus miesto etninės kultūros bendrija „Radasta“ (vadovai Audronė Vakarinienė, Saulius Bružas).
Šokėjai solistai: Rita Maliukevičiūtė, Jonas Kajėnas, Aldona Bareikienė, Jonas Srėbalius, Birutė Bodriakova, Romas Klenavičius, Lijana Greibutė, Saulius Bružas, Almonė Rakauskienė, Kęstutis Aleckūnas, Audronė Švedarauskienė;

Vilniaus miškų urėdijos folkloro ansamblis „Nalšia“ (vadovė Audronė Vakarinienė).
Šokėjai solistai: Eligijus Ryškus, Asta Žuraulytė, Jonas Kazlauskas, Stefa Trakšelienė, Saulius Gatelis, Aldona Rinkevičienė, Jolanta Černiauskienė, Tadas Navsutis, Eglė Mankevičienė;

Palangos kultūros centro folkloro ansamblis „Mėguva“ (vadovės Zita Baniulaitytė, Diana Šeduikienė).
Šokėjai solistai: Modesta Abaravičiūtė, Aurimas Žalandauskas, Rūta Vaičiutė, Gintaras Antanaitis, Jurga Simonaitytė;

Telšių kultūros centro folkloro ansamblis „Insula“.
Šokėjai solistai: Alvydas Alimas, Loreta Šarkaitė;

Vilniaus m. VšĮ Taurakalnio kultūros centro folkloro ansamblis „Jorė“ (vadovai Rūta ir Gintaras Aleksiūnai);

Folkloro grupė „Saugės“ (vadovė Loreta Sungailienė).

Serija „Gyvoji tradicija“

Filmų kūrybinė grupė

Scenarijų autoriai:
Loreta Sungailienė / Lietuvių tradicinės dainos
Arūnas Lunys / Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika
Audronė Vakarinienė / Lietuvių šokio tradicija
Režisierė Daiva Bilinskienė
Operatorius statytojas Donatas Buklys
Operatoriai: Egidijus Baniūnas, Matas Baniūnas, Vytautas Musteikis, Vytautas Plytnikas
Garso režisieriai: Giedrius Aleknavičius, Algimantas A. Apanavičius, Viktor Arefjev, Vojtechas Čajkauskas, Audrius Penkaitis
Montažo režisierė Dovilė Marozaitė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstų redaktorė Danutė Skersytė
Vertėja Liliana Bugailiškytė
Tekstus skaitė: Giedrius Arbačiauskas, Daiva Bilinskienė, Regina Jakubauskaitė, Loreta Sungailienė
Konsultantė Vida Šatkauskienė
Vykdomasis prodiuseris Juozas Javaitis
Prodiuseris Saulius Liausa

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 3 DVD.

Turinys

LIETUVIŲ TRADICINĖS DAINOS

Aukštaičių dainos
Dzūkų dainos
Suvalkiečių dainos
Pamario krašto dainos
Žemaičių dainos

Trukmė 32 min.

LIETUVIŲ TRADICINĖ INSTRUMENTINĖ MUZIKA

Tradiciniai instrumentai ir jais atliekama muzika
Styginiai instrumentai
Mušamieji instrumentai
Pučiamieji instrumentai
Dumpliniai armonikos tipo instrumentai

Trukmė 23 min.

LIETUVIŲ ŠOKIO TRADICIJA

Ratas lietuvių šokio tradicijoje
Apeiginis judesys, žaidimas, šokis kalendorinėse šventėse
Šokis žmogaus gyvenimo ciklo apeigose
Tradiciniai šokiai šiandien

Trukmė 30 min.

Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamos ir leidžiamos serijos „Gyvoji tradicija“ DVD filmai apie lietuvių dainuojamąjį, instrumentinį ir choreografinį folklorą – patraukli pažintinė informacinė priemonė, skirta įvairių pomėgių šalies ir pasaulio visuomenei, besidominčiai lietuvių liaudies kūrybos tradicijomis. Pusvalandžio trukmės filmai tampa puikia galimybe įvertinti, įvardyti ir skleisti šimtmečius gludintų ir iki šių dienų išlikusių bei puoselėjamų tradicinių dainų, instrumentinių melodijų ir šokių grožį, įvairovę, gyvybingumą ir universalumą.

Pasirinkti skirtingi aspektai minėtoms tradicinės muzikos savybėms atskleisti. Pirmajame filme išryškinami regioniniai lietuvių tradicinių dainų bruožai, liaudies dainos ir žmogaus dvasinio gyvenimo sąsaja. Antrajame pasakojama apie tradicinius instrumentus, jų raidą ir jais atliekamą muziką, solinio ir grupinio muzikavimo specifiką. Trečiojo filmo apie lietuvių choreografinį folklorą medžiaga dėstoma kalendorinių metų švenčių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių ratais.

Tai tik keletas būdų ir formų prisiliesti prie turtingos ir įvairios mūsų tautos tradicinės muzikos klodų – filmuose parodyta nedidelė dalis to, ką esame išsaugoję, užrašę, ką iki šių dienų puoselėjame. Tai kartu ir trys skirtingi, vienas kitą papildantys požiūriai į lietuvių muzikinį folklorą, suteikiantys galimybę žiūrovui įsitraukti į tą besisukantį lietuvių gyvosios kultūros ir liaudies kūrybos tradicijų ratą.

LIETUVIŲ TRADICINĖS DAINOS

Daina – tai  tautos dvasios veidrodis, kuriame atsispindi iš kartos į kartą žodinės tradicijos būdu perduota išmintis, žmogiškosios vertybės, tautos kūrybinė išmonė.

Žinios apie lietuvių dainas mus pasiekė iš X amžiaus. Apie jas užsimenama Christburgo sutartyje, jas aprašo X–XVIII amžiaus dvasininkai, istorikai, lingvistai ir keliautojai: Johanas Kanaparijus, Janas Dlugošas, Aleksandras Gvanjinis, Motiejus Strijkovskis, Eghardas Vagneris, Teodoras Lepneris, Pilypas Ruigys, Johanas Gotfrydas Herderis. Pačios dainos pradėtos skelbti tik nuo XVIII amžiaus. Pirmuosius rinkinius parengę tautosakos rinkėjai ir tyrinėtojai – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Ferdinandas Nes–selmanas, Christianas Bartschas, Antanas ir Jonas Juškos, Zenonas Slaviūnas, Teodoras Brazys, Adolfas Sabaliauskas, Augustas Robertas Niemis, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti dainų skelbėjai – suprato ir vertino liaudies melodijų ir tradicinio dainavimo ypatingumą. Jį nesunku pajusti klausant archyvinių įrašų, Eduardo Volterio fonografo plokštelėse įamžinusių XIX a. pabaigos –XX a. pradžios dainų skambesį, ir nūdienos folkloro ansamblių atliekamų dainų.

Filme „Lietuvių tradicinės dainos“ atkreipiamas dėmesys į šiomis dienomis gyvuojančią senąją dainą ir jos atlikėjus, supažindinama su esminiais regioninių dainavimo tradicijų bruožais. Čia girdėti visų penkių Lietuvos kraštų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos (Sūduvos), Pamario (Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos), Žemaitijos – folkloro kolektyvų, pavienių dainininkų atliekamų dainų fragmentai.

Vis labiau retėjant vyriausiajai lietuvių liaudies dainininkų gretai, didesnio dėmesio sulaukia senosios pateikėjų kartos palikuonys ir tie kaimo folkloro ansambliai, kurie tęsia jų tradicijas, geba perteikti kuo autentiškesnį dainos pavidalą, žino ir išlaiko dainuojamojo folkloro prigimtinę paskirtį. Į filmą įtraukta tik keletas tokių tradicinę liaudies dainą puoselėjančių sambūrių. Tai „Šeduva“ iš Radviliškio rajono (Aukštaitija), Žiūrų, Marcinkonių folkloro ansambliai iš Varėnos rajono (Dzūkija), Brukų kaimo dainininkės iš Kalvarijos sav. (Suvalkija), „Ramočia“ iš Kelmės rajono (Žemaitija). Savitas pamario krašto dainas atliko jaunesnės kartos Klaipėdos, Nidos ir Šilutės folkloro ansambliai. Miestų folkloro ansambliai, drąsiai stojantys greta vyresniosios kartos, tampa tvirtu įrodymu, jog lietuvių liaudies dainavimo tradicijos tęsiamos, saugomos ir perduodamos.

Nenuilstančių etninės kultūros puoselėtojų, folkloro ansamblių vadovų, liaudies dainų atlikėjų ir folkloro mylėtojų – šeduvietės Emilijos Brajinskienės, etnomuzikologės, sutartinių tyrinėtojos Daivos Vyčinienės, dzūkės Veronikos Povilionienės, suvalkietės Onos Radzevičiūtės, žemaitės Janinos Bukantaitės – išsakytos mintys, pastebėjimai apie dainas ir jų atlikimą padeda tapyti įvairiaspalvį Lietuvos regionų dainavimo tradicijų paveikslą. Jame – aukštaičių daugiabalsis bendruomeninis dainavimas, archajiškasis sutartinių skambėjimas, dzūkų vienbalsumas ir greta jo gyvuojančios  daugiabalsio bei heterofoninio dainavimo formos, suvalkiečių dainos konkretumas ir aiškumas, pamario dainų mąslumas bei dermių ypatumai ir žemaitiškai išlinguojamų dainų grožis.

Iki šių dienų perduota ir išsaugota liaudies daina mena tuos laikus, kada ji buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, apeigų, papročių ir švenčių dalyvė. Dainų pateikėjai ne kartą yra sakę, jog „gyvenimas be dainos būtų kaip viralas be druskos“, „dainuoti buvo įprasta, navatna būtų buvę nedainuoti“. Tad ir dainuota ištisus metus – ir dirbant, ir ilsintis, ir vargelį vargstant, ir džiaugsmu dalijantis.

Nuo seno tikėta, jog daina ne tik darbus lengvina, bet ir jų sėkmę garantuoja. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Pavasarį – arimo, vasarą – šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, linų rovimo, rudenį ir žiemą – kūlimo, verpimo, audimo dainos. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens – ganymo dainos, malimo – ištisus metus. Kalendorinių švenčių ratas sukamas taip pat su daina. Žiemą dainuotos advento–Kalėdų, Užgavėnių, gavėnios dainos ir giesmės, pavasario–vasaros laikotarpiu – sūpuoklių  dainos, Velykų lalavimai, Jurginių, rugių lankymo ir Joninių dainos bei sutartinės. Išsamiai pristatyti senąsias lietuvių darbo ir kalendorines dainas reiktų atskiru audiovizualiniu leidiniu, tad šiame filme skamba tik keletas minėtų dainų fragmentų: rytų dzūkų rugių lankymo giesmė „To to to“, Sekminių oliavimas, atliekamas virpinant gerklę, dzūkų rugiapjūtės dainos „Vai tu kregždela“, „Vai tu eglala“, šienapjūtės valiavimai (aukštaitiškasis „Man dalgełė kieto plieno“ ir žemaitiškasis „Valioj, dalgeli“), advento–Kalėdų daina „Vai ir atvažavo“, sūpuoklinės dainos melodija atliekama Jurginių daina „Jurgi, Jurgi“. Išskirtinis dėmesys lietuvių dainuojamajame folklore tenka senosioms polifoninėms giesmėms – sutartinėms, kurių užrašyta įvairių formų, stilių ir atlikimo būdų. Filme išgirsite ir pamatysite trejines sutartines – atitariamą ir šokamą „keturiose“.

Be dainos neapsiėjo ir  pagrindiniai žmogaus, šeimos gyvenimo momentai: gimimas, jaunystė, branda, vedybos, gyvenimas šeimoje, mirtis. Lietuvių liaudies dainų skrynia turtinga vaikų, jaunimo–meilės, vestuvių, šeimos ir kitų apeiginių bei lyrinių dainų. Jos mėgstamos dainuojamosios tautosakos pateikėjų ir nūdienos folkloro ansamblių, tad tokių dainų fragmentai skamba visų Lietuvos muzikinių dialektų vaizdo pristatymuose.

Lietuvių liaudies dainų ornamentika labai įvairi – liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliais vingeliais. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, nežymūs garso stiprumo svyravimai – visa tai melodijai suteikia emocinio kolorito. Vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ar karingai. Kai kurios apeiginės dainos išringuojamos tiksliai ir santūriai, o kitos – šūksmingai, pratisai. Lyrinės ir vėlyvesnės kilmės dainos jausmingesnės, jose nemažai dainingumo.

Dainų ritmikai ir balso formavimui didelę įtaką daro etnografinio regiono, vietos dialektas, teksto artikuliacija. Antai aukštaičiai savo dainas ramiai, tolygiai išringuoja, akcentuodami savitai tariamus balsius. Aukštaičių dainos skamba gana aukštomis tonacijomis, vedančiųjų balsai dažniausiai šviesūs, malonaus tembro. Šiaurės rytų Aukštaitijoje išlikusios vokalinės sutartinės giedamos jau kiek kitaip – pratisas dainavimas, išdainuojamų balsių „paspaudimas“ padeda sustiprinti specifinį sekundinių sąskambių šiurkštumą. Skirtingų melodijų, balsų „susimušimas“, savitas garsažodžių žaismas – tai archajiški sutartinių bruožai, kuriuos giedodamos stengiasi pajusti ir išryškinti moterys – sutartinių tradicijos gaivintojos ir tęsėjos.

Šiaurės vidurio Lietuvoje gyvenantys aukštaičiai, panašiai kaip ir etniniai žemaičiai, dainuoja kiek žemesnėmis tonacijomis, dainininkų tembrai tamsesni. Šiaurinių žemaičių dainavimo stilistika pasižymi neskubriu dainavimu, vangia artikuliacija, gausiais glissando. Vidurio ir pietų žemaičiams būdinga spontaniška, neretai sinkopuota dainų ritmika, aktyvesnė išdainuojamo teksto artikuliacija. Reikia pastebėti, jog ritminis nelygumas atspinti tiek žemaitiškos dainos išraiškos tipą, tiek šnekamosios kalbos dialekto ypatybes. Pats žemaitiškasis dainavimas, anot J. Bukantaitės, panašus į giedojimą, kuomet daina vedama žemai, o pritariantieji balsai „užšaukia“ ir žemiau, ir aukščiau. Taip sustiprinamas dainos skambesys, galia.

Dzūkų dainavimas dvejopas. Lauko darbų dainos ir pavasario–vasaros laikotarpio kalendorinės dainos atliekamos „dideliu balsu“, pratisai šaukiant, kartais net specialiai įtempiant kalbos padargus – taip dainuojant garsas toliau sklinda, o daina darbų ir kitų apeigų maginę galią stiprina, sėkmę garantuoja. Lauko dainos melodija gausiai improvizuojama, tačiau ritmas, palyginti su sudėtingesne žemaičių dainų ritmika, yra kur kas lygesnis, aiškesnis. Dzūkų dainos garsas yra dinamiškas, išraiškingas, dikcija pabrėžta, balsiai išdainuojami gana plokščiai. Viduje, troboje, atliekamos darbo, žiemos kalendoriaus bei šeimos ciklo ir kitos dainos yra ramesnio pobūdžio.

Suvalkiečių dainavimas išsiskiria aiškumu, konkretumu, tiksliai išlaikomu ritmu, net tada, kai jis kintantis. Dažnos sinkopės ir neįprasti, dažnai net įmantrūs balsių patęsimai susiję su tarmiškos kalbos dinamika. Tiek apeigines, tiek lyrines dainas sūduviai atlieka ramia, išlaikyta maniera, saikingai papuošdami melodiją variantais, melizmomis. Panašiai dainuoja ir pamario krašto žmonės, pajutę mąslią Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto dainų nuotaiką, ir jai atliepia santūriu dainavimu.

Tikimės, jog pažintis su lietuvių regioninėmis dainavimo tradicijomis bus maloni ir naudinga folkloro srities naujokams, o tiems, kurie jau ne pirmus metus tas tradicijas puoselėja, šis filmas – tai dar viena liaudies dainos įamžinimo galimybė ir paskatinimas ieškoti naujų, patrauklių dainuojamojo folkloro sklaidos formų.

Loreta Sungailienė

LIETUVIŲ TRADICINĖ INSTRUMENTINĖ MUZIKA

Lietuvių liaudies tradicinės muzikos instrumentai – baltų materialinės ir dvasinės kultūros paminklai. Jų gamybos, gyvavimo tradicijos, jais atliekama muzika yra vertinga mūsų tautos kultūros paveldo dalis. Apie Lietuvoje naudotus liaudies muzikos instrumentus rašytiniuose šaltiniuose XVI a. jau užsiminė Juzefas Koženiovskis, Olaus Magnus, Aleksandras Gvanjinis, Motiejus Strijkovskis, XVII–XIX a. – Teodoras Lepneris, Motiejus Pretorijus, Povilas Ruigys, Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmanas, Fridrichas Gotholdas, Christianas Bartschas, Francas Tecneris. Pirmosios studijos apie lietuvių instrumentus pasirodė Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Liudviko Jucevičiaus XIX a. rašytuose veikaluose. XX a. instrumentus tyrinėjo, išsamiai aprašė Adolfas Sabaliauskas, Juozas Žilevičius, Zenonas Slaviūnas ir kt.

Pagal garso šaltinį ir išgavimo būdus tradiciniai instrumentai skirstomi į styginius, pučiamuosius, saviskambius, mušamuosius.

Seniausias styginis lietuvių instrumentas – kanklės. Legendos ir padavimai teigia, kad vaidilos, pritardami kanklėmis, apdainuodavo karo žygius, kankliuodavo aukodami pagoniškiems dievams. Kankliavimas – tai savotiška meditacija, apsisaugojimas nuo mirties, ligų, nelaimės atitolinimas. Kad jos geriau skambėtų, medis kertamas tada, kai mirdavo artimas žmogus. Kankles darydavosi patys muzikantai, o jomis skambindavo vyrai. Šiaurės rytų Aukštaitijoje penkiastygėmis kanklėmis buvo atliekama tik šiam regionui būdinga sekundų sąskambiais pasižyminti polifoninė muzika – instrumentinės sutartinės. Vakarų aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių kanklės skyrėsi savo forma ir apdaila, o jomis  kankliuodavo įvairias šokių ir dainų melodijas. Styginio boselio vaidmenį atliko senoji pūslinė ar basedla. Lietuviai pamėgo ir cimbolus, kuriuos atvežė klajojantys muzikantai. Jais grota visuose regionuose, o ilgiausiai šis instrumentas ir juo atliekama muzika išsilaikė Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Smuikas nuo seno lietuvių tituluojamas „muzikos karaliumi“, juo grieždavo šokių, dainų melodijas.

Derinant styginių instrumentų skambesį, galimybes, jų atliekamas funkcijas (smuikas, cimbolai – melodiniai instrumentai, kanklės – harmoniją išryškinantis instrumentas, basedla, būgnas – bosas ir ritmo pagrindas), Lietuvoje susiformavo senosios styginių kapelos, turėjusios regioninių skirtumų: Aukštaitijoje kapelą sudarė 1–2 smuikai, kanklės, basedla; Žemaitijoje – 1–3 smuikai, basedla, kanklės, cimbolai; Dzūkijoje griežta 1–2 smuikais, cimbolais, basedla; Suvalkijoje mėgta 1–3 kanklių, smuiko, cimbolų ir būgno sudėtis.

Pučiamieji muzikos instrumentai – pati didžiausia ir įvairiausia instrumentų grupė. Pagal konstrukciją, garso išgavimo būdą jie skirstomi į švilpiamuosius, liežuvėlinius ir pūstukinius instrumentus.

Senaisiais skudučiais, ragais ir daudytėmis buvo pučiama  tik šiaurės rytų Aukštaitijoje ir tik šiems instrumentams skirtą repertuarą – instrumentines sutartines. Jais grodavo 4–5 vyrų (kartais ir moterų) grupė. Vienu skudučiu ar ragu išgaunamas vienas garsas, kuris kartojamas pagal tam tikrą ritmo formulę. Tokiu principu pučiami keli ragai ar skudučiai sukurdavo savitą polifoninį muzikinį audinį. Ragais ar skudučiais atliekamos sutartinės „Untytė“, „Intakas“, „Katė“ skambėdavo einant dirbti lauko darbus ar grįžtant iš jų, talkose, šventadieniais, o prireikus pranešdavo apie pavojų.

Piemenų pamėgti molinukai, įvairūs švilpukai – gyvulių ganymo palydovai. Lamzdelis – lanksčiausias muzikos instrumentas. Juo piemenys raliuodavo, riduodavo melodijas, taip ramindami gyvulius, o mėgdžiodami paukštelius, tirliuodavo. Be šio instrumento neapsieidavo naktigonės, jaunimo pasilinksminimai ir net vestuvės. Birbynė – nors ir ne toks paslankus, bet garsus, skambus instrumentas, kuriuo būdavo birbiamos net šokių, dainų melodijos. Švilpa, dar vadinama vamzdžiu, vamzdeliu, – solinis instrumentas, kuriuo muzikantas laisvai improvizuodavo išgirstas ar išgalvotas melodijas. Būtinas kerdžiaus darbo įrankis ir piemenų vado atributas – trimitas arba ožragis. Jais pūsdamas, perspėdavo kaimo bendruomenę, kad reikia gyvulius išleisti ganytis ar juos sutikti grįžtančius namo.

Manoma, kad dūdmaišis buvo paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau XX a. pabaigoje tik  Rytų Lietuvoje buvo galima girdėti gyvai grojančius senuosius dūdmaišininkus. Jais pūsta pasilinksminimuose, smuklėse, turgadieniuose, vestuvėse.

Būgnas ir mažasis būgnelis – nepamainomi ritminiai instrumentai, kuriais pritardavo smuikui, cimbolams ar kitiems melodiniams instrumentams.

Saviskambiai instrumentai – skrabalai, tabalai, terkšlės, tarškynės, kleketai – buvo  naudojami buityje, papročių kontekste, bet muzikantai sugalvodavo juos pritaikyti ir muzikuodami.

Lietuvos muzikantai neliko abejingi dumpliniams instrumentams: iš Vokietijos atkeliavusioms koncertinai, bandonijai, kurias pamėgo žemaičiai, vokiškoms armonikoms – jomis mielai grojo dzūkai ir suvalkiečiai. Peterburgo armonika, pasiekusi mus iš Rusijos, įsitvirtino aukštaičiuose. Dumplinių instrumentų paplitimas lėmė vėlyvųjų tradicinių kapelų formavimąsi: Žemaitijoje imta griežti 1–2 smuikais, bandonija ar koncertina, basedla ir būgnu; Dzūkijoje – smuiku, vokiška armonika, būgnu; suvalkiečių kapelą sudarė 1–2 smuikai, vokiška armonika, būgnas, basedla; Aukštaitijoje kartu buvo grojama smuiku, Peterburgo armonika, basedla ir mažuoju būgneliu. Na, o lūpinę armonikėlę mėgo ir vaikai, ir suaugę.

Filme „Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika“  pristatomi populiariausi lietuvių liaudies muzikos instrumentai, kuriais groja vyresnieji tradiciniai kaimo ir jaunesnės kartos muzikantai. Ir vieni, ir kiti kūrybingai puoselėja lietuvių instrumentinio muzikavimo tradicijas.  Jas tęsia Lietuvos tradicinės kapelos, folkloro ansambliai, jaunieji tradicinės muzikos atlikėjai ugdomi liaudies kūrybos renginiuose, konkursuose. Visa tai džiugina ir teikia vilties, jog liaudies instrumentinės muzikos tradicija gyvuos ir turtės.

Arūnas Lunys

LIETUVIŲ ŠOKIO TRADICIJA

Filmo apie lietuvių šokio tradiciją medžiaga dėstoma kalendorinių metų švenčių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių ratais, per šokį atspindint sampratą, kad nuolat pasikartojantys gamtos ir žmonių gyvenimo ciklai susipina ir tarsi atkartoja vienas kitą.

Kaip sukasi dangaus kūnai ir pats dangus, įsukti pirmojo Judintojo, visas mus supantis gamtos pasaulis, taip ir mūsų pačių žmogiškasis gyvenimas sukasi amžinu laiko ratu. Ratu juda saulė, naktis keičia dieną, po apmirusios žiemos kasmet sugrįžta gyvybe trykštanti vasara, o žmogaus gyvenime mirtis paruošia naujos gyvybės atsiradimą.

Senovės lietuviams ratas simbolizavo sudievintą saulę, amžinai besisukančio pasaulio tvarką ir darną. Ratu nuo seno šoko ir žmogus, tikėjęs, kad judesys, dinamika, šokis geriausia apsaugos priemonė nuo visų gyvenimo negandų.

Šokis, kartais tik apeiginis judesys, lydėjo žmogų nuo pat jo gimimo iki mirties: įprasmino kalendorinį metų ratą, sureikšmino ne tik atėjimą į šį pasaulį, bet ir kitus svarbius žmogaus gyvenimo etapus – vaikystę, iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, vedybinį virsmą į naują, šeimyninio gyvenimo kokybę, net ir paskutinę kelionę anapus.

Gyvavusi ilgus amžius, o šiuo metu beveik beišnykstanti apeiginė liaudies choreografija domina ne tik tyrėjus, mokslininkus, menininkus, bet savaip ir kiekvieną mūsų. Gerokai pavėlavome – dauguma liaudies šokių formų, netekusių pirminės prigimtinės funkcijos, jau begyvuoja tik garbaus amžiaus žmonių atmintyje. Laikydami mūsų tautos choreografinio paveldo vientisumą ir pilnumą vertybe, šiandien po šapelį renkame ir tarsi mozaiką dėliojame negausias žinias, prisiminimų nuotrupas. Remdamiesi universalia apeigos logika ir privalomų ritualo elementų seka, bandome kruopščiai rekonstruoti buvusius liaudies šokio pavidalus.

Filmo tėkmėje sukdami nuolat vienas su kitu besipinančius kalendorinių švenčių ir pagrindinių šeimos gyvenimo įvykių ratus, ne visuomet galėjome rasti dar tebegyvuojančių ar kaimo žmonių autentiškai atkuriamų liaudies choreografijos formų. Kai kurie apeigas lydėję judesiai, žaidimai ar šokiai rekonstruoti. Stokojant duomenų, labiau stengtasi išreikšti jų simbolines prasmes, atspindėti vietą ir paskirtį senosiose lietuvių apeigose, nei atkurti realius, galėjusius egzistuoti judesius.

Kalendorinių švenčių ratą pradedame sukti nuo žiemos laikotarpio švenčių – advento–Kalėdų, Trijų karalių, Užgavėnių. Šiuo laisviausiu žemdirbio gyvenime laiku jaunimas daug žaisdavo. Tačiau advento–Kalėdų žaidimai turi ne pramoginio pobūdžio, o sakralinę paskirtį, nes susiję su kultu, apeiga, magija. Jie buvo žaidžiami tik apibrėžtu metų laiku. Čia vyrauja meilės, piršlybų, vedybų tematika. Senųjų laikų  žmogaus supratimu, erotiniai ritualai ir žaidimai turėjo lemti gamtos atgimimą, gyvulių ir žmonių vaisingumą, taip pat žemės derlingumą. Antra vertus, žiemos laisvalaikiu žmonės dažniausiai keldavo vestuves, tad žaidžiant jaunimo jausmai ir mintys sukosi daugiausia apie šeimos sukūrimą. Žaidimai buvo tarsi žaidybinis ceremoningas supiršimas.

Kalėdų rateliai ir žaidimai, kurie išoriškai gali atrodyti labai paprasti, pilni linksmybės, azartiško rungtyniavimo, savo simbolikoje slepia gilias prasmes ir amžinas filosofines temas: gyvenimas ir mirtis, dabartis ir ateitis, savo ir svetimo pasaulių sąveika, sugebėjimas įveikti lūžį, virsmą.

Tačiau apeiginių žaidimų paskirtis neatskiriama ir  nuo natūralios žmonių linksmybės, pokštų, malonumo. O jų tikrai daug būta per kitas žiemos šventes – Tris karalius ir Užgavėnes. Persirengėlių vaidinimai ir šokiai, prasidėję nuo Kalėdų, tęsdavosi per visą mėsiedo laikotarpį ir pasibaigdavo per Užgavėnes. „Šyvio šokdintojų“ per Tris karalius persirengėlių grupės personažai buvę vieni archajiškiausių metų laiko kaitos po žiemos saulėgrąžos maginių veikėjų. Ypač linksmai ir triukšmingai stengtasi praleisti Užgavėnių dieną. Tai šmaikščių išdaigų ir juokų metas. Apeiginis važinėjimas rogėmis, rogutėmis, arklių lenktynės, šokinėjimas aukštyn, voliojimasis, žemės trypimas ir persirengėlių šokiai šią dieną tapdavo privalomu elementu.

Pavasario sutikimo apeigų paskirtis – pajusti ryšį su atgimstančia gamta. Būdingiausi,  kartojami visą laikotarpį, kol atgims ir suvešės gamta, veiksmai – supimasis, vertimasis kūlio, voliojimasis, šokimas aukštyn, „šokimas lenton“. „Šokimas lenton“ – tai veiksmas, savotiškai apimantis ir supimąsi, ir šokimą aukštyn.  Jis turi dainuojamą muzikinį pritarimą, kurio ritmas paklūsta judesio dinamikai. Gamtos žadinimo veiksmai – ne pramoga. Jie taip pat turėjo maginę prasmę: manyta, kad tai gali lemti sėkmingą linų augimą. Linams sudygus, šokti lenton buvo griežtai draudžiama, nes tikėta, kad tuo jiems galima pakenkti.

Judėjimas ratu, prasidėjęs nuo Užgavėnių, kai aplink laukus važinėta rogėmis, dažniausiai tris kartus, buvo tarsi bendros funkcijos veiksmų komplekso pradžia. Kitas šių veiksmų etapas – laukų lankymas, irgi apeinant tris kartus – prasidėdavo nuo Jurginių ir tęsdavosi iki Joninių. Moterys, giedodamos paruginėmis vadintas rugių lankymo giesmes ir sutartines, eidavo aplink lauką viena paskui kitą, sukdavosi ratu aplink save.

Na, o Joninių rytą net „…saulė būna apsupta vainikų ratais. Tie vainikai apie saulę sukasi sukasi, bėga…“  Taip pat suka ir suka ratelius kupoliaudami, aplink vartus, kupolę, aukurą, medį, pasėlių lauką, Joninių laužą ir švenčiantys žmonės. Ne tik eina ratais, sukasi poromis, buria, vainikus vandenin leidžia, bet ir, atradę  paparčio žiedą, „viską žino, visų žmonių kalbas supranta, net jų mintis išskaito“.

Po Joninių visos šventės buvo skirtos derliaus nuėmimui. Apie liepos pabaigą pradedama pjūtis. Ūkininkai rugius pjaudavo su talka. Baigus rugius pjauti ir sustačius juos į gubas, iškilminga talkininkų procesija eidavo pas šeimininką į namus. Jam įteikdavo iš rugių varpų supintą pabaigtuvių vainiką – su oracijomis, giesmėmis ir muzika. Šeimininkas kviesdavo talkininkus vaišių. Veiksmuose po vakarienės išsiskiria apeiga, kuomet, visiems stovint ratu, šeimininkas šlakstydavo žmones ir pirkios sienas, kampus šventintu vandeniu. Po šio iškilmingo veiksmo talkininkai ilgai šokdavo ir kartais išsiskirstydavo tik apyaušry.

Pasibaigus vasarai, vis labiau trumpėjant dienai ir apmirštant gamtai, ir žmogaus mintys, jausmai krypo į mirusiųjų minėjimą, pačios mirties filosofinį apibendrinimą. Artėjant Vėlinėms, stengtasi simboliškai išgyventi mirties / atgimimo antitezę, ratu atliekamais veiksmais įprasminti amžino judėjimo, reinkarnacijos arba nepertraukiamos sielų kelionės ratu idėją. Apeiginis ratas buvo svarbus ir net būtinas per mirusiųjų minėjimo šventes, Vėlines, laidotuves, šermenis.

Ir žmogaus gyvenimo ratas nenumaldomai teigia, kad yra mirtis, bet ir gimimas, o nenumirus senam, negims ir nauja. Apie tai iškalbingai liudija ir lietuvių gimimo ir mirties ritualų žaidimų bei šokių panašumas, primenantis mums, kad gimimas ir mirtis pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą buvo suprantami kitaip – ne tik kaip antipodas, bet ir kaip tam tikra analogija. Lietuviai ir gimtuves, ir šermenis švęsdavo su valgiais, gėrimais, su žaidynėmis ir šokiais. Apeiginis linksmumas buvo tipiškas pagoniškos apeigų sistemos reiškinys, senovinio ritualo dalis. Juokui buvo priskiriama ypatinga magiška jėga, padedanti atgimti.

Gimimo apeigose vėl vieni svarbiausių yra rato formos veiksmai ir šokiai. Jie buvo skiriami tiek gimdyvei, tiek naujagimiui, turėję lemti kūdikio gyvybės ir tolesnio gyvenimo apsaugą.

Noras apeigomis ir ritualais nulemti gyvenimo sėkmę ir apsaugą nuo negandų ženklus jau nuo pat žmogaus vaikystės. Net ir nekaltos vaikystės pramogos ir žaidimai turėjo vaikams nesuvokiamą prasminį krūvį. Daugelis vaikų žaidimų pradedami išskaičiavimu, t.y. paskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ir pan. Skaičiuotės kupinos lemtingų, nesuprantamų žodžių. Juos tariant, susidaro įspūdis, tarsi būtų tikrai buriama.

Žaidimas – tipiškas būdas įvesti vaiką į suaugusiųjų pasaulį. Todėl su apeigomis susijusių žaidimų buvo gausu  jaunimo pasilinksminimuose, suėjimuose, iniciacijose, „įrašant į mergas ir bernus“. Šie žaidimai – tai ir tradicijos sankcionuota vaikinų ir merginų bendravimo forma, kuomet pasirinkimas, gaudymasis, „medžiojimas“ ir kiti žaidybiniai veiksmai sudarydavo patogių progų pareikšti savo prielankumą, dėmesį. Jaunimui žaidžiant kad ir tuos pačius vaikų žaidimus, pastarieji įgydavo tam tikrą erotinį atspalvį.

Vaikams ir paaugliams neleisdavo šokti vakaruškose, kol jie nebūdavo priimti į jaunimo bendriją su tam tikromis apeigomis. Iniciacijų apeigose didelis dėmesys buvo skiriamas jaunimo fizinio, dvasinio bei protinio subrendimo patikrinimui. Net ir paprastas šokis, kai tapdavo pirmuoju viešu jaunuolio šokiu, būdavo nelengvas išbandymas. Kai kur atidžiau žiūrėta, ar gražiai šoka, kitur populiaresni buvo jėgos ar vikrumo, sumanumo išbandymo šokiai, pavyzdžiui, su lazdomis. Dažna išbandomųjų žaidimų ir šokių pabaiga būdavo dar ir  „fantų išpirkimas“, reikalaujantis įveikti naują užduotį.

Bene daugiausia ritualo įprasmintų veiksmų, apeiginių šokių buvo per vestuves. Jų liekanos iki šiol gyvuoja šiuolaikinėse vestuvėse. Dar tebešokamas jaunųjų šokis, neretai šokdinama jaunoji, pamergės arba svočia, piršlys. Anksčiau šių šokių ir maginių veiksmų buvę nepalyginamai daugiau – tai jaunosios vedimo ratu apeigos, „išvedimai šokti“ po atskyrimo, po sukeltuvių, po marčpiečio, jaunųjų suvedimas į porą „pirmuoju šokiu“,  jaunosios atspėjimo, išpirkimo, apdovanojimo, marčios priėmimo į naują giminę šokiai, skirtingų pulkų priešpriešos šokiai, pagrindinių veikėjų šokdinimas ir t.t. Juos pradėti ir šokti galėjo tik ritualo nustatyti asmenys.

Anksčiau šokis, judesys buvo ne tik apeigų dalis, bet ir apeigos ekvivalentas. Kintant žmonių pasaulėžiūrai, nykstant apeigoms ir nelikus sąlygų tradicijoms gyvuoti pastovioje žmonių bendruomenėje, daugelio jų prasmė ir paskirtis, simboliškai užkoduota judesiuose, choreografiniuose piešiniuose, tekste, muzikoje, tapo nebesvarbios, nors patys šokiai tebegyvavo iš bendros žmonių elgsenos inercijos. Ryškus lūžis lietuviško šokio raidoje įvyko XIX a.viduryje, kai Lietuvoje sparčiai pradėjo plisti šokiai ir muzika iš Vakarų Europos ir slavų tautų. Naujieji šokiai įsibrovė net į apeigas, nustelbdami buvusias etninės choreografijos formas, pakeisdami ritualinę nuotaiką, paspartindami apeigos virtimą pramoga. Kuo arčiau į mūsų laikus, tuo labiau  įvairėja, tobulėja, vystosi liaudies šokio, tapusio grynai pramogos dalyku, formos, judesiai, figūros, žingsniai.

Filmas supažindina ir su įvairiomis liaudies choreografijos formomis bei šokiais, kurie pasiekė mūsų dienas ir tebėra su malonumu šokami tiek seno, tiek jauno ar net mažo. Liaudies choreografija gyvuoja folkloro ansamblių programose, įvairiose, net asmeninėse žmonių šventėse, vakaronėse, festivaliuose, šokis išlieka viena labiausiai mėgstamų ir populiarių malonumo, pramogos rūšių žmogaus gyvenime, teikiančia ir estetinį pasitenkinimą, ir bendravimo džiaugsmą. Kiekvienas čia atranda save: neįgudusiam malonu, kad tai nesudėtinga ir kiekvienam prieinama, išmanantį užburia judesio simbolika, rimtis, neįmantrus, bet skoningas ir natūralus figūrų supynimas, gyvas šokio judesys, pagavi žaismė, nuoširdumas, kūrybos, improvizacijos galimybė.

Audronė Vakarinienė

Filmuose panaudota Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kūrybos vaizdo archyvo medžiaga, Lietuvos televizijos filmų „Rūta žalioji“, „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ir Vilniaus etninės kultūros centro archyvo medžiagos fragmentai, Balio Buračo nuotraukos.

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008

Namai tradicinėje sampratoje yra esminė, pamatinė vertybė, tolygi šeimai, tėvams. Ne veltui vieta, kurioje pasirodome pasauliui, vadinama gimtine, tėviške. Dainose minimas tėvo ar močiutės dvarelis yra ne kas kita, kaip pasaulio modelis, idealus vaizdinys. Namus globojo sodybos dievybės, šventieji, protėviai, o kiek toliau veikė nepažįstamos, dažniausiai priešiškos jėgos. Ribos tarp „sava” ir „svetima” nubrėžiamos slenksčiu, durimis, langais, lubomis, tvora, vartais. Atskiri sodybos elementai tebesaugo ne tik praktinę, bet ir apeiginę paskirtį.

Filme„Lietuvio namai” ne tik parodomi senųjų kaimų, sodybų vaizdai, stabtelėjama prie atskirų sodybos ir namų vidaus elementų, bet ir siekiama atskleisti vidinę jų tvarką ir darną, nenusileidžiančią šiuolaikinį žmogų viliojantiems (dažnai komerciniais tikslais peršamiems) kitų kultūrų modeliams, užčiuopti jaukią lietuvio prigimtin giliai įsismelkusią gimtųjų namų dvasią.

Filmo kūrybinė grupė: scenarijaus autorės Nijolė Marcinkevičienė ir Vida Šatkauskienė, režisierius Juozas Javaitis.

Lithuanian Home

Home in the traditional sense is a fundamental value, on a par with family, parents. That’s why the place where we are born is called homeland or fatherland. Father’s or mother’s manor, sung about is songs, is nothing less than a model of the world, an ideal image. Homestead deities, saints and ancestors watched over the homes and further away unknown, often hostile forces, were at work. The borders between “mine” and “alien” are drawn with threshold, door, windows, ceilings, fences, and gates. Some homestead elements still serve not only practical but also ritual purpose.

The film “Lithuanian House” not only shows images of the old villages and farmsteads, and describes the separate elements of homesteads and houses, but also tries to uncover their inner order and harmony. This traditional Lithuanian model rivals models from other cultures, which are often introduced to modern Lithuanians for commercial purposes, in capturing the spirit of the native home.

KŪRYBINĖ GRUPĖ / Crew
SCENARIJAUS AUTORĖS / Written by NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ, Vida Šatkauskienė
REŽISIERIUS / Directed by JUOZAS JAVAITIS
OPERATORIAI / Cinematography by DONATAS BUKLYS NERIJUS DIDVALIS
MUZIKOS AUTORIUS / Music by VLADIMIRAS NOVIKOVAS
GARSO REŽISIERIUS / Sound by ALGIMANTAS A. APANAVIČIUS
MONTAŽO REŽISIERIUS / Edited by VLADIMIRAS NOVIKOVAS
DAILININKĖ / Designed by RASA SPOKAUSKAITĖ
TEKSTĄ SKAITĖ / Narrated by GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS, LIONGINAS PAŽŪSIS
REDAKTORĖ LINA SMOLSKIENĖ
VERTĖJA / Translated by SIMONA VAITKUTĖ
VYKDOMASIS PRODIUSERIS / Executive producer JUOZAS JAVAITIS
PRODIUSERIS / Producer SAULIUS LIAUSA

TRUKMĖ / Runtime: 50 min