Lietuvių liaudies instrumentinė muzika – eknygynas.lnkc.lt

CD Juzuk, pagrok

webmaster — Fri, 19 Mar 2021 11:31:42 +0000

CD Juzuk, pagrok

Lūpinės armonikėlės melodijos

Iš serijos „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“

Sudarytojas Arūnas Lunys
Garso režisierius Rimantas Motiejūnas
Redaktorė Renata Radavičiūtė

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016.

Lietuvoje šalia styginių, pučiamųjų, dumplinių muzikos instrumentų buvo ir yra populiari lūpinė armonikėlė.

1821 m. muzikos instrumentų meistras Christianas Friedrichas Ludwigas Buschmannas (Vokietija) pagamino lūpinę armonikėlę. Toliau ją tobulino vokiečių meistrai Christianas Messneris, Matthias Hohneris, išplėtoję šių instrumentų pramoninę gamybą. Per Klaipėdos, Rygos, Liepojos uostus lūpinė armonikėlė pasiekė ir Lietuvą – čia visuose regionuose ja griežė suaugusieji ir vaikai.

Lūpinė armonikėlė – diatoninis muzikos instrumentas, turintis viename kanale du liežuvėlius: pučiant išgaunamas pagrindinis balsas, traukiant orą – šalia esantis. Armonikėlės gali būti vienpusės, pučiamos iš vieno galo (C, G ir kitos tonacijos), ir dvipusės (iš vieno galo C, iš kito G arba iš vieno galo G, iš kito D).

Šis lengvas, kišenėje telpantis, nesunkiai išmokstamas groti instrumentas mėgstamas muzikantų. Ne vienas piemenukas, ganydamas gyvulius, mokydavosi ir išmokdavo juo groti. Daugelio kaimo muzikantų liudijimu, lūpinė armonikėlė buvo jų pirmasis muzikos instrumentas.

Lūpine armonikėle grojamos polkų, valsų, maršų, fokstrotų, tradicinių šokių ir dainų melodijos. Galima groti „pliką“ melodiją arba liežuviu dengiant šalia žemiau esančius kanalus bosuoti, t. y. šalia pagrindinės melodijos groti boso partiją. Lūpine armonikėle dažniausiai grodavo solo, tačiau pasitaikydavo ir derinių: lamzdelis ir armonikėlė, smuikas, lamzdelis ir armonikėlė ir pan.

Dėkojame Vytautui Bimbirui, Broniui Žvirbliui, Povilui Alvitui, Romui Masteikai ir Stasiui Mickui už lūpinės armonikėlės populiarinimą ir sklaidą. Tikimės, kad jaunoji karta, pasiklausiusi Jūsų atliekamų melodijų, tęs lūpinės armonikėlės grojimo tradicijas.

Arūnas Lunys

Turinys

Piemenėlio polka
Valsas
Piemenėlio polka
Pupų dėdės polka
Valsas „Dievuliau mano“
Polka „Jūs mergytės ir berniukai“
Polka
Padespanas
Fokstrotas „Jos akutės“
Gyvataras
Daina „Tik vieną kartą“
Valsas „Juzuk, pagrok man valsą“
Karvutės polka
Daina „Girgžda svirtys“
Šokis „Gričenikė“
Liaudiškas valsas
Šokis „Ant kalno karklai siūbavo“
Maršas „Du broliukai, kunigai“
Daina „Giedrą dienelę paukšteliai čiulbėjo“
Valsas „Į Vilnių, į Vilnių“
Daina „Oi neverk, motušėle“
Kaimiška polkutė
Polkutė „Džiaugės Petras ir Petrienė“
Daina „Cykum, cykum, muzikos nėra“
Šokis „Bitute, pilkoji“

Vytautas Bimbiras, g. 1923 m., Šetekšnų k., Rokiškio r. (1)

Bronius Žvirblis, g. 1928 m., Kamajai, Rokiškio r. (2, 3)

Povilas Alvitas, g. 1938 m., Subačius, Kupiškio r. (4–6)

Romas Masteika, g. 1940 m., Jurbarkas (7–12)

Stasys Mickus, g. 1932 m., Vilnius (13–25)

Parengta 2016 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašų sudijoje

CD Tir lir dūda dūda

webmaster — Fri, 19 Mar 2021 11:30:20 +0000

CD Tir lir dūda dūda

Dūdmaišio melodijos

Serija „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“

Sudarytojas Arūnas Lunys
Garso režisierius Rimantas Motiejūnas
Redaktorė Renata Radavičiūtė
Parengta 2016 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašų sudijoje

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. – 1 CD.

Kompaktinėje plokštelėje „Tir lir dūda dūda“ pristatomi dūdmaišiu atliekami kūriniai: archyviniai įrašai, šių dienų dūdmaišininkų grojamos tradicinės šokių, dainų melodijos, dūdmaišiu bei kitais netradiciniais muzikos instrumentais atliekamos folkloro, postfolkloro, džiazo melodijos.
Leidinyja panaudota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto medžiaga: „Suvalkijos dainos ir muzika“ – Piemenukų melodija (2), dūdmaišininkas Jurgis Gudynas (Marijampolės apsk.); „Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909) – Dainos melodija (3), Juozas Voldemaras (Tverečiaus apyl.), dainos „Kukavo gegulė“ melodija (3), Juozas Voldemaras (dūdmaišis) ir Feliksas Krasauskas (smuikas) (Tverečiaus apyl.); „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos (1908–1942)“ – Kalėdinė giesmė (4), Juozas Voldemaras (Tverečiaus apyl.). Taip pat panaudoti Artūro Sinkevičiaus asmeniniai, grupės DONIS kompaktinės plokštelės „Kas tave šaukia“, Sirmanto Sakalausko jubiliejinio koncerto kompaktinės plokštelės ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašai.

Arūnas Lunys

Dūdmaišis – vienas populiariausių istorinių laikų muzikos instrumentų. Manoma, kad dūdmaišis iš Azijos į Europą atkeliavo maždaug prieš du tūkstančius metų. XIV–XVII a. juo grota karalių dvaruose ir miestuose, jis įėjo į ansamblių bei orkestrų sudėtį. Vėliau dūdmaišio populiarumas ėmė sparčiai mažėti ir XIX a. daugelyje Europos šalių jis – jau tik liaudies instrumentas.
Lietuvoje dūdmaišio vardą pirmą kartą randame XVI a. istoriniuose šaltiniuose. 1590 m. jį mini Jonas Bretkūnas Biblijos vertime, vėliau – Matas Pretorijus, aprašydamas XVII a. Prūsijos lietuvių gyvenimo įdomybes. XIX a. viduryje Liudvikas Adomas Jucevičius rašo, kad šventinėmis dienomis Švenčionių, Ašmenos apskrityse ir Gardino gubernijoje dūdmaišiu grojama smuklėse, o jo garsas primenąs linksmai nusiteikusios meškos maurojimą; Antanas Juška, apibūdindamas XIX a. antros pusės Veliuonos apylinkių vestuvių papročius, dažniausiai mini grojus dūdomis ir smuikais. Taigi tuo metu dūdmaišis žinotas didžiojoje Lietuvos dalyje.
XIX a. pab. – XX a. pr. dūdmaišiu grojama jau tik Rytų Lietuvoje. Pirmą kartą dūdmaišio konstrukciją aprašė Juozas Žiogas 1911 m. straipsnyje „Apie kulinę su ūku“. Jis nurodė, kad dūdmaišį sudaro kūlinė (maišas), pūtiklis, žaleika (melodinė birbynė) ir ūkas (burdoninis vamzdis). Šitokia dūda 1908 m. Eduardui Volteriui į fonografo volelius keletą dainų ir šokių melodijų įgrojo Juozas Voldemaras iš Dysnos k. (Tverečiaus prp.).
Dūdmaišis, kaip ir kiti liaudies instrumentai, turėjo daug vardų. Jis vadintas dūda, kūline dūda, kūline su ūku, Labanoro dūda, Vilniaus dūda, Alvito dūda. Pastarieji pavadinimai greičiausiai nurodo jo pagaminimo bei paplitimo vietoves.
Galima manyti, kad į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dūdmaišis pateko jau XIV–XV a. kartu su keliaujančiais muzikantais, meškininkais, aktoriais. Išpopuliarėjęs dvaruose ir miestuose, vėliau tapo vienu svarbiausių, o kai kur gal ir vieninteliu šokių liaudies muzikos instrumentu. Juo grota visas to meto repertuaras per vestuves, krikštynas ir kitas svarbias apeigas, bažnytines šventes. XVII a. antroje pusėje į liaudies kultūrą įsiliejęs ir kartu skambėjęs smuikas perėmė dūdmaišio melodijų stilistiką ir jį palengva išstūmė iš miestelių ir bažnytkaimių muzikavimo tradicijos. Anksčiausiai (galbūt jau XVIII a.) dūdmaišis išnyko Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje, kitur juo griežta iki XIX a. pabaigos. Praėjusio šimtmečio pradžioje dūdmaišis vis dar buvo aptinkamas Rytų Lietuvos giriose išsidėsčiusiose atkampiose vietovėse, juo dažniausiai grojo po kaimus keliaujantys elgetos.

Rūta Žarskienė

Turinys

1. Šokis „Duosiu Petrui pupų bliūdą“ (Ukmergės r.)
2. Piemenukų melodija (Marijampolės apsk.)
3. Dainos melodija (Tverečiaus apyl.)
4. Daina „Kukavo gegulė“ (Tverečiaus apyl.)
5. Kalėdinė giesmė (Tverečiaus apyl.)
6. Ratelis „Paduškėlė“ (Viduklė)
7. Senovinis valsas (Marijampolės apsk.)
8. Šokis „Lenkimų galiopas“ (Skuodo r.)
9. Šokis „Buvo dūda Vilniuj“ (Rokiškio r.)
10. Daina „Kregždutelė lakūnelė“ (Raseinių r.)
11. Daina „Jurgi, tėvas šaukia“ (Švenčionių r.)
12. Daina „Ar aš nesakiau“ (Šakių r.)
13. Daina „Kad sutemo, tai sutemo“ (Švenčionių r.)
14. Daina „Ten toli, pagiry“ (Adutiškis)
15. Ratelis „Vaikščioj povas po dvarą“ (Pagėgiai)
16. Valsas „Keturiažingsnis“ (Ignalinos r.)
17. Daina „Siratos giesmė“ (Vabalninkas)
18. Melodija dūdmaišiui, muz. Eugenijaus Čiplio
19. Daina „Tamsioji naktelė“ (Jurbarko r.)
20. Šokis „Kryžiokas“ (Rokiškio r.)
21. Daina „Augin tėvas du sūnelius“ (Raseinių r.)
22. Daina „Kelias kelalis“ (Švenčionių r.)
23. Daina „Kalė, kalė genelis“ (Varėnos r.)
24. Daina „Ūžia ąžuolėliai“ (Trakų r.)
25. „Dūda“, muz. Skirmanto Sasnausko, aranž. Vitos Rusaitytės
26. „Sūpuoklės“, muz. Skirmanto Sasnausko, aranž. Vitos Rusaitytės
27. Improvizacija dūdmaišiui

Jurgis Gudynas, Marijampolės apsk. (2)
Juozas Voldemaras, Tverečiaus apyl. (3, 4, 5)
Feliksas Krasauskas, Tverečiaus apyl. (4)
Vytautas Linkevičius, g. 1974 m., Vilnius (1, 6, 7, 8, 9)
Jonas Tumasonis Adominis, g. 1982 m., Zubelių k., Širvintų r. (10, 11)
Gvidas Kovėra, g. 1970 m., Kaunas (12, 13, 14)
Arūnas Lunys, g. 1961 m., Vilnius (15, 16, 17, 18)
Artūras Sinkevičius, g. 1980 m., Kaunas (19, 20, 21)
Dobilas Juška, g. 1958 m., Betygala (21)
Ignas Šatkauskas g. 1988 m., Vilnius (dūdmaišis), Adomas Gailius (džambė),
Inga Ulevičiūtė (cajonas) (22, 23)
Donatas Bielkauskas, g. 1977 m., Klaipėda (dūdmaišis), grupė „Donis“: Rasa Serra (vokalas),
Giedrius Balčiūnas (liutnia), Jevgenij Sege (akustinė gitara) (24)
Skirmantas Sasnauskas, g. 1961 m., Vilnius (dūdmaišis) (25, 26, 27),
Šiaulių miesto bigbendas ir kamerinis orkestras, dirigentas Jaroslavas Cechanovičius (25, 26)

CD Mėnesėlis aiškus

webmaster — Fri, 19 Mar 2021 11:27:51 +0000

CD Mėnesėlis aiškus

Aukštaitijos cimbolų melodijos

Serija „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“

Sudarytojai Evaldas Vyčinas, Arūnas Lunys
Garso režisierius Rimantas Motiejūnas
Redaktorė Renata Radavičiūtė
Parengta 2016 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro įrašų studijoje

Vilnius, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016.

Turinys

Aukštaičių polka
Valsas „Sargyba“
Žemaitiška polka
Gimnazistų valsas
Senelių valsas
Senelių polka
Peterburgo valsas
Peterburgo polka
Valsas „Dobilas“
Polka „Žuvelė“
Padespanas
Krakoviakas
Šokis „Aleksandra“
Šokis „Nariečenka“
Šokis „Karobuška“
Šokis „Kačerga“
Šokis „Mėnesėlis“
Valsas „Berželis“
Maršas
Polka
Lenkų valsas (1)
Pasiutpolkė
Lenkų valsas (2)
Polka
Valsas
Polka
Polka „Usiausia“
Oberekas
Polka
Polka „Kochnuška“
Polka „Ištekės Marceliukė“
Polka „Zoska“
Polka

Aukštaitijos cimbolininkai:

Jonas Lechovickas, g. 1920 m., Kalviškių k., Tverečiaus apyl., Ignalinos r. (1–18)
Feliksas Lopinys, g. 1919 m. Lazdinių k., Adutiškio apyl., Švenčionių r. (19–24)
Vaclovas Kairys, g. 1909 m. Adutiškio mstl., Švenčionių r. (25–28)
Klemensas Pundys, g. 1912 m. Kalveliškių k., Tverečiaus apyl., Ignalinos r. (29–33)

Cimbolai (kaimo muzikantai sako cimbalai, balt. cymbaly, lenk. cymbalki, vok. hackbrett, ang. dulcimer, veng. cimbalom) – tai lentinė citra-chordofonas, trapecijos formos instrumentas, turintis 3–7 stygas vienam garsui išgauti ir apie 10–20 stygų eilių. Apačia daroma iš klevo ar eglės, viršus iš eglės, šonai iš klevo ar beržo. Turi du ar daugiau tiltelių. Mušami pagaliukais, kurie kartais aptraukiami guma ar oda, bet dažniausiai plikais pagaliukais, pagamintais iš klevo, beržo ar kito kieto medžio. Viršutinė ir apatinė lentelės paremiamos vidiniais tilteliais, kurie yra nematomi, bet labai svarbūs. Jie laiko visų stygų įtampą.

Aukštaitijoje cimbolai buvo ir yra paplitę Ignalinos, Švenčionių, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Daugiausiai cimbolininkų yra Ignalinos ir Švenčionių rajonuose.

1972 m. Adutiškio kompleksinėje ekspedicijoje buvo užrašyti trys cimbolininkai: Klemensas Pundys (Tverečiaus apyl.), Vaclovas Kairys ir Feliksas Lopinys (Adutiškio apyl.). Jų pagroti ir vėliau užrašyto Jono Lechovicko (Tverečiaus apyl.) kūriniai (iš viso 64) yra šio rinkinio pagrindas. Čia skamba 33 kūriniai.

Cimbolininkų repertuaras susideda iš tradicinių šokių, polkų, valsų, maršų ir dainų melodijų. Tipiški šio krašto šokiai – „Mėnesėlis“, „Karobuška“, „Kačerga“, „Aleksandra“, „Nariečenka“, oberekas, krakoviakas, padespanas ir kiti. Mėgstami cimbolininkų kūriniai – Peterburska polka ir Peterburskas valsas.

Cimbolais galima skambinti pagrindinę melodiją, antrinti, tiesiog pritarti dainininkams, kitiems muzikantams. Palyginus kitų muzikantų smuiku ar armonika pagriežtus tuos pačius kūrinius paaiškėjo, kad J. Lechovickas groja melodijos kontūrą, ne iki galo išgroja visą melodijos piešinį, bet palaiko pagrindinius atramos taškus. Vieni muzikantai stengiasi išgroti melodiją, kiti labiau akompanuoja. Ypač meistriškai tai daro K. Pundys – skambindamas šešioliktinėmis gaidomis dešine ranka groja melodiją, o kaire pritaria aukštesniais garsais per oktavą. Tokio akompanavimo galima rasti ir kitų Rytų Lietuvos cimbolininkų – V. Kairio, F. Lopinio bei epizodiškai J. Lechovicko kūriniuose. Tai yra Aukštaitijos cimbolininkų skambinimo cimbolais ypatybė.

Evaldas Vyčinas

Lietuvių liaudies smuiko muzika

webmaster — Wed, 13 Jan 2021 12:53:54 +0000

Lietuvių liaudies smuiko muzika

100 kūrinių

Serija „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“

Sudarė ir parengė, įvadą ir komentarus parašė Gaila Kirdienė
Žodinį tekstą redagavo Danutė Skersytė
Natografas Kazimieras Šermukšnis
Natas koregavo Arūnas Lunys, Gaila Kirdienė
Dizainerė Audronė Lasinskienė
Maketuotoja Evelina Mačiūnaitė

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2007. – 273 p.

ISMN M-706208-34-3

Turinys

Pratarmė / 6
Lietuvių liaudies smuikai ir smuiko muzika / 7
Smuikai ir strykai /7
Liaudies smuikininkų repertuaras / 8
Autentiško smuikavimo stiliaus ypatybės / 9
Ženklų paaiškinimai / 13
Pateikėjai, kūriniai ir užrašytojai / 36
Abėcėlinė kūrinių rodyklė / 39
Santrumpos / 41

MARŠAI

1. Maršas / 44
2. Maršas / 45
3. Lietuviškas maršas / 46
4. Maršas / 48
5. Maršas OI LAUKIU LAUKIU / 49
6. Palydų maršas / 50
7. Sutikimo maršas / 52
8. Maršas / 53
9. Maršas DU BROLIUKAI / 55
10. Vestuvinis maršas RŪTŲ VAINIKAS / 57
11. Maršas / 60
12. Vestuvinis maršas / 65
13. Maršas JĖGERIS / 66

POLKOS

14. Juozo Masevičiaus polkutė / 68
15. Katinukų polka / 70
16. Lauro polka / 74
17. Pasalomskio polka / 77
18. Polka DOBILĖLIS / 80
19. Polka OIRA OIRA / 82
20. Polkutė ČYRU ČYRU, DUOK PIPIRŲ / 84
21. Rastenio polka / 87
22. Vilniaus krašto polka / 91
23. Polka OI SESUTĖ DROBES AUDĖ / 93
24. Polka ŠĖŠKUS GAUDA VOVERYTĮ / 95
25. Senųjų diedukų polka / 101
26. Polka su pašokėjimais / 102
27. Dziedulio polka / 107
28. Polkutė / 109
29. Polka / 111
30. Polka / 113
31. Tėvelių polkutė / 117
32. Piršlio polka / 118
33. Polka SENAS DIEDAS PASIGĖRĘS / 119
34. Polka ŠOKO GIRIOJ VOVERYTĖ / 121
35. Savo kūrybos polkutė / 121
36. Połka SENAS DIEDAS NEDAMATO / 123
37. Polkutė TUMBA TUMBA KAIP IŠ RAGO / 125
38. Juokų polkutė / 127
39. Patrepsėjimo polka / 130
40. Polka MEILĖS ŽVILGSNIS / 138
41. RASEINIŲ MAGDĖ / 140
42. Smuikų polka /144

VALSAI

43. Senas valcas / 146
44. Štrauso valsas / 147
45. Valsas / 150
46. Valsas PRAŽUDYTAS GYVENIMAS / 152
47. Valsas ŠIAURUS VĖJAS / 154
48. Valsas UŽ MARIŲ KRANTELIO / 156
49. Valsas / 157
50. Valsas / 160
51. Valsas / 162
52. Valsas / 164
53. Valsas / 165
54. Valsas GIMNAZISTĖ / 167
55. Senoviškas valsas / 169
56. Tėvelių valsiukas / 171
57. Jaunosios valsas / 171
58. Valsas / 172
59. Valcelis ČIGONAS / 174
60. Valsas UŽ PUSĮ LITA / 176
61. Valsas UŽ PUSĮ LITA / 178
62. Valsas / 178
63. Valsas / 195
64. Valsas KAIPGI NEMYLĖTI MAN KAMPELIO ŠITO / 196

KITI ŠOKIAI

65. KLUMPAKOJIS / 198
66. SUKTINIS / 200
67. LEVONIKA /201
68. MAZURKA / 204
69. SEMIOROČKA / 207
70. VINGIERKA / 209
71. SERBINTA / 211
72. ŠIAUČIUKAS / 212
73. KRAKOVIAKAS / 213
74. OBERKAS / 215
75. ANT KALNO KARKLAI / 218
76. LELINDERIS / 220
77. PATISPANAS / 222
78. ALEKSANDROVAS / 225
79. GREIČPOLKĖ / 227
80. PRADED RYTAS AUŠTI / 231
81. LEILINDERIS / 232
82. MANTATŪRIS / 234
83. KADAGYS / 236
84. GRĄŽ(U)OKELIS / 237
85. MALŪNĖLIS / 239
86. BALTAS IR JUODAS KADRILIAI / 242
87. KADRILIUS SENOBIŠKAS, VERSIJA IN G / 245
88. KADRILIUS SENOBIŠKAS, VERSIJA IN D / 248
89. KADRILIS / 249
90. SENOVINIS KETURIŲ DALIŲ KADRILIUS IR UŽBAIGIAMOJI POLKA / 254
91. DOLSKIO FOKSTROTAS / 258
92. FOKSTROTAS / 261
93. FOKSTROTAS MERGYTE, KUR VAŽIUOJI / 262
94. FOKSTROTAS / 264
95. CVINGAS / 266

DAINOS

96. Daina-maršas RUOŠKIS, SESUTE / 267
97. Dainela SVETAINĖLA / 268
98. KAI AŠ TURĖJAU KAIME MERGAITĘ / 269
99. AISIM, BROLELIAI, NAMO / 272
100. Labaryčio daina LABAS RYTAS / 273

Pratarmė

Strykiniai chordofonai, smuiko pirmtakai, o vėliau ir klasikinio pavidalo smuikas jau daug šimtmečių yra vieni iš populiariausių lietuvių liaudies muzikos instrumentų. Žodį smuikas lietuviai perėmė maždaug X a. iš rytų slavų vakarinių genčių. Šis faktas rodytų, kad lietuviai griežti smuiko pirmtakais pradėjo tą patį šimtmetį, kaip ir tos Europos tautos, kuriose jie paplito anksčiausiai1 . Smuiku lietuviai grieždavo solo ir daugelyje liaudies muzikos ansamblių, kuriuose jis dažnai vedė, buvo pagrindinis melodinis muzikos instrumentas. Būtent smuiką lietuviai vadindavo visų muzikos instrumentų karaliumi. Galima manyti, kad smuikininkai ilgą laiką buvo geriausi instrumentinės šokių ir maršų muzikos žinovai ir puoselėtojai. XX amžiaus antrojoje pusėje pasikeitus kultūros situacijai, liaudies smuikavimo tradicijos sparčiai nyko, todėl tapo aktualu smuiko muziką ne tik tyrinėti, bet ir perteikti jaunajai kartai, supažindinti su autentiško smuikavimo stilistika.
„Lietuvių liaudies smuiko muzika. 100 kūrinių“ – tai bene pirmoji išsamesnė lietuvių autentiškos smuiko muzikos transkripcijų rinktinė2 , kurioje gana tolygiai pateikta kūrinių iš visų Lietuvos etnografinių sričių. Neatstovaujama tik Klaipėdos kraštui, nes lietuvininkų smuiko, kaip ir kitų instrumentų, muzikos užrašyta labai mažai3. Vis dėlto ir šiame leidinyje aptiksite duomenų apie XX a. pirmojoje pusėje Klaipėdos krašte smuikuotus kūrinius, jų melodinius tipus. Kiekvienos žanrų (maršų, polkų, valsų, kitų šokių4 ir dainų) grupės kūriniai išdėstyti pagal etnografines sritis tokia tvarka: Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos. Griežtesnio kūrinių skirstymo pagal regionus atsisakyta dėl kai kurių muzikantų ir jų muzikos priklausymo dviem regionams, pavyzdžiui: iš Punsko–Seinų krašto kilę Juozas Jančas, Jonas Ragažinskas save vadino dzūkais, tačiau gyveno Suvalkijoje (Marijampolės r.), duetu griežę Mykolas Urbonavičius ir Antanas Kavaliauskas gimė Aukštaitijoje, o gyveno Žemaitijoje, ir pan. Kad būtų patogiau naudotis leidiniu, to paties atlikėjo kiekvienos žanrų grupės kūriniai sudėti į vieną pluoštą.
Rinktinę sudaro 45 liaudies smuikininkų (gimusių 1898–1932 m.) repertuaro kūriniai5. Daugelis pateikėjų – iškilūs muzikantai, tikri virtuozai, pavyzdžiui: Kazimieras Augustaitis, Julijonas Babkauskas, Stanislovas Baltrušaitis ir jo sūnus, Feliksas Baltrušaitis6, Albinas Bartnykas, Kazimieras Citavičius, Jonas Danilevičius, Juozas Eimanavičius, Juozas Jančas, Antanas Labenskas, Petras Nevulis, Jonas Ragažinskas, Juozas Svitojus, Justinas Vasiliauskas, Vladas Žeromskis ir kiti. Įžymiojoje žemaičių brolių Domininko ir Jono Lileikių kapeloje trečiuoju smuiku griežė Liudvikas Šimkus, kontrabosu (bésedla) – Fortunatas Sauka. Aukštaičių smuikininkui Jurgiui Stankevičiui paprašius, jam smuiku pritarė (antrino) profesionalus liaudies muzikos atlikėjas ir tyrėjas Evaldas Vyčinas.
Daugiausia kūrinių (73) buvo atrinkta iš Lietuvos liaudies kultūros centro Garso arba Vaizdo įrašų archyvų. Iš vaizdo įrašų ne tik aiškiau matomi štrichai, pirštuotė, kitos griežimo detalės, bet ir kokiais gestais, mimika atsiskleidžia muzikanto artistiškumas. Siekiant plačiau parodyti žanrų ir ypač ansamblinio smuikavimo įvairovę, pateikta kūrinių ir iš kitur: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Garso įrašų archyvo (24) ir „Luokės muzikantai“ plokštelės (3). Rinktinės kūrinių garso įrašai daryti 1976–1998 m., vaizdo įrašai 1989–1994 m.
Padėkos nusipelno kūrinių užrašytojai. Daugiausia rinktinėje publikuojamų kūrinių vienas arba drauge su kitais užrašė Rimas Kavaliauskas (45), Evaldas Vyčinas (34), Arūnas Lunys (17), Vytautas Musteikis (17)8. Rinktinės sudarytoja Gaila Kirdienė(-Siaurukaitė) užrašė 12 kūrinių9 ir visus rinktinėje skelbiamus kūrinius (pagriežtus K. Augustaičio 1993 m. kartu su tuo metu etnoinstrumentologiją studijavusiu Dainiumi Juciumi) detaliai transkribavo 1990–2002 m.
XX a. per įvairias lietuvių tradicines šventes ir jaunimo vakarėliuose liaudies smuikininkai dažniausiai muzikuodavo ne po vieną, o įvairiuose ansambliuose. Smuikų, kaip ir kitų styginių instrumentų, kapelų muzikos įrašų archyvuose turima labai nedaug, todėl ir į šią rinktinę pateko net 86 kūriniai, pagriežti smuikininkų solo. Vis dėlto tikimės, kad skelbiami dviejų smuikų (10), trijų smuikų (1) ir trijų smuikų bei kontraboso (3) muzikos pavyzdžiai, aptartos tradicinio ansamblinio smuikavimo nuostatos, balsų vedimo būdai leis ir kitus kūrinius pritaikyti tradicinėms kapeloms. Kita vertus, kai kurių smuikininkų, pavyzdžiui, Edvardo Kriaučiūno, griežimo stilius, kai nuolat skamba vienos ar dviejų laisvų stygų burdonas ir vienu pirštu išgaunamos lygiagrečios kvintos, yra labiau solinis, negu ansamblinis.
Kūrinių atlikimo klausimai detaliau aptariami skyrelyje apie autentiško smuikavimo stilių ir pastabose prie kiekvieno kūrinio. Leidinyje pateikta ir paprasčiau pagriežtų kūrinių, kuriuos lengvai išmoks pradedantieji, ir sudėtingiau – jie sudomins jau įgudusį smuikininką. Kai kurių to paties melodinio tipo kūrinių pateikta po keletą variantų. Antai Juozas Grikšas „Praded rytas aušti“ pagriežė visiškai paprastai, o Stanislovas Baltrušaitis Greičpolkę – su gausia puošyba, įvairia ritmika ir keliomis tonacijomis10.
Tikimės, kad ši rinktinė pravers pavieniams smuikininkams ir įvairiems ansambliams: papildys jų repertuarą, suteiks žinių apie lietuvių tradicinio smuikavimo stilistiką, ansamblinę balsovadą.