Skiriama Ramučiui Balčiūnui… už delikačią, bet kuklią, estradinę kultūrą

Sudarytojas Gerimantas Statinis
Redaktorė Margarita Dautartienė

Leidinyje panaudotos valstybinio pučiamųjų intrumentų orkestro „Trimitas“, Ramučio Balčiūno šeimos, Sigito Šimkaus, Gerimanto Statinio archyvų nuotraukos.

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2021. – 247 p.

ISBN 978-609-8166-17-0

Turinys

Įžanga / 6
1. Ramučio Balčiūno kūrybinė autobiografija / 6
I. VAIKYSTĖ, MOKSLAI / 12
2. Vaikystėje lyg sapne / 12
3. Tūkstančių širdžių sutartinė / 19
4. Romo Barvainio prisiminimai / 20
5. Konstantino Romualdo Dobrovolskio prisiminimai / 24
II. JAUNYSTĖS SPARNAI / 28
6. Nerami Ramučio jaunystė / 28
7. Festivalio laureatai / 34
8. Vaclovo Juodpusio prisiminimai /34
9. Arkadijaus Kogano prisiminimai / 36
10. Meniniai ir kūrybiniai ieškojimai / 38
11. Vyriausiojo sūnaus Liutauro Balčiūno prisiminimai / 43
III. MOKYTOJAI, STUDIJOS / 63
12. Asmenybė, lėmusi mano gyvenimą / 63
13. Mokytojus prisimenant /67
14. Prof. Virgilijaus Noreikos prisiminimai / 68
15. Studijų metai / 69
16. Vietoje pusryčių / 76
17. Sigutės Stankevičiūtės prisiminimai / 82
18. Liongino Šepečio prisiminimai /85
IV.„TRIMITO“ EPOPĖJA / 88
19. Ką skelbia variniai trimitai / 88
20. „Trimitui“ – 35 / 89
21. Ferdinando Kauzono prisiminimai / 91
22. Žymusis garažas / 92
23. Vytauto Skripkausko prisiminimai / 100
24. Be dūdų negyvensi / 103
25. Dirigento Romo Balčiūno diena / 105
26. Ugniaus Vaiginio prisiminimai / 108
27. Viduriniojo sūnaus Lino Balčiūno prisiminimai / 114
28. Nė viena dūda pati nedainuoja / 116
29. Maestro Ramučio Balčiūno energijos ir žvalumo receptas / 118
30. Maestro credo – improvizacija / 120
31. Prisikėlęs tarsi feniksas / 121
32. Algimanto Raudonikio prisiminimai / 124
33. Vakaro autografas / 126
34. Maršų karalius sugrįžo į Ylakius / 132
35. Virginijos Žitkuvienės prisiminimai / 134
36. Naujas žėrintis „Trimito“ puslapis / 135
37. Keturiasdešimties metų kelias / 137
V. ŽVILGSNIS IŠ ARČIAU / 140
39. Viktoro Gerulaičio prisiminimai / 140
40. Legendos / 141
41. Kelionių nuotykiai ir kitos improvizacijos / 147
42. Penktadienio žemaitis / 153
43. „Trimito“ garsai koridoje / 154
44. „Trimito“ jubiliejinis turas / 156
45. Pokštas Kremliuje, Maskvoje / 157
46. „Trimitui“ – 50! / 160
47. Pasaulinio garso orkestras „Trimitas“ grojo Skuodo gatvėse / 164
48. Palangoje / 166
49. Vyriausybės meno premija / 169
50. Skuode vėl koncertavo garsusis „Trimitas“ / 171
51. Užrašai likimų lentoje / 172
52. „Trimitas“ grįžo su apdovanojimais / 173
53. „Trimitas“ Lietuvos dūdų revoliucijos pradininkas / 174
54. Jauniausiojo sūnaus Mindaugo Balčiūno prisiminimai / 177
55. Sibiras / 181
56. Orkestro senbuvių prisiminimai / 203
57. Kalba Vilnius – koncertuoja „Trimitas“ / 206
58. Prof. Algirdo Budrio prisiminimai / 207
59. „7 meno dienos“ – Nauja „Trimito“ programa / 209
60. Didysis dūdų revoliucionierius / 211
61. Muzikos riteris mirė scenoje / 214
62. „Trimito“ dirigentas R. Balčiūnas netausojo savo jėgų / 215
63. Viktoro Gerulaičio kalba prie kapo / 217
64. Pagarbos žodis dūdų riteriui / 218
65. Dirigentui Romui-Ramučiui Balčiūnui – 80 / 221
66. Egidijaus Taleikio prisiminimai / 223
67. Ramutis Balčiūnas: rimties ir žaismės derinių meistras / 229
EPILOGAS / 233
LITERATŪRA / 240

ĮŽANGA

Maestro

Mokytojau, ar meni –
Buvome visi jauni,
Mus vedei svajų takais,
Mokytojau mielas, kaip laikais?
[…]
Liksi visada, Maestro
Atminty ir širdyse!
Lai lydės garsus „Trimito“
Tavo uždegta šviesa!

Muzika Kazio Daugėlos
Žodžiai Dalios Marcišauskienės
2018 m.

Kam reikalingas orkestrui dirigentas, kam reikalingas vedlys kalnuose, kam reikalingas kapitonas laive? Ar tam, kad vėjas žinotų kur reikia pūsti į bures? Ar tam, jog kalnų takas nepasiklystų tyruose? Ar tam, kad muzikantai  pūsdami dūdas neuždustų, pamiršę kur ir kada reikia įkvėpti? Dirigentas arba yra, arba nėra jo. Arba jis įkvėpia muzikantus ir leidžia jiems kartu skristi, arba palieka juos ramybėje su savo Mūza. Dirigentas ne rodo jiems kada įkvėpti, tai jie žino patys, pirmiausia jis kuria muziką savo vaizduotėje ir tai perduoda atlikėjams. Profesionaliuose orkestruose paprastai būna geri muzikantai, sugebantys groti ir be dirigento, tereikia vienam, galbūt koncertmeisteriui, duoti pradžią ir ima sklisti muzika. Ji gali būti linksma, gal liūdna, priklausomai nuo to, kokia ji kompozitoriaus užrašyta. Kiekvienas muzikantas yra menininkas, kitaip tariant, pats sau Dievas, arba su savo Dievu. Todėl jis ir groja kaip jam liepia vidinis, širdies bei proto balsas. Tačiau juk kiekvienas žmogus yra skirtingas, pagal emocijas ir temperamentą, todėl stovintis prie pulto žmogus yra skirtas tam, kad viso orkestro narių širdys imtų plakti vienu ritmu, juos visus jungtų viena emocija – tuos, kurie turi jos per daug, sumažintų, o tie muzikantai, kuriems temperamento trūksta, pasitemptų ir visi viena minties galia išreikštų dirigento viziją. Filosofavimas čia perteklinis, tačiau palyginimui galiu pateikti pavyzdį su čiabuvių ilgąja kanoja, kurios gale sėdi būgną mušantis laivavedys. Smūgiai – tai ne tik sinchroninio mosto irklu pradžia, tas būgno dūžis yra dvasinio susitelkimo ir įkvėpimo garantas. Panašiai yra ir su dirigentu, vieni rodo rankomis, kiti visu kūnu, treti veido mimika, o ketvirti – visu savo vidumi, tarsi angelo sparnais, kviečiančiais skrydžiui.

Romas Balčiūnas buvo dirigentas, kurį galima būtų priskirti ketvirtai grupei, jo vidinė meninė vaizduotė buvo begalinė. Ne visada muzikantai suprasdavo tai, ko nori ar prašo dirigentas, todėl dažnai manydavo, kad jis hiperbolizuotai suvokia muziką. Maestro mokėjo pateikti palyginimus, kalambūrais, anekdotinėmis situacijomis, slengu ar net socialiniais pavyzdžiais. Todėl muzikantams tai atrodė originalu, linksma ir visas įdomiai nuskambėjusias R. Balčiūno frazes stengdavosi užrašyti natų segtuvų vidinėje pusėje. Juos tai linksmino ir repeticijoms teikė savito žavesio. Maestro tai žinojo ir nepyko, kartais pats liepdavo užrašyti jam patikusį sąmojį.  Štai buvęs „Trimito“ muzikantas R. Kapučinskas-Vabalėlis savo užrašuose apie R. Balčiūno mintis rašė: „Čia sudėtos XX a. pabaigos vieno genialaus ir nepakartojamo žmogaus dirigento, žmogaus – orkestro mintys, posakiai, išsireiškimai ir momentiniai proveržiai. Knyga [ši knyga dar nepasirodė – G. S.] bus skirta ne bet kam, o tam, kas myli muziką, kas gali ir nori išsivaduoti iš „narvo komplekso“. Jeigu skaitytume tas „auksines mintis“ ištisai, gal ir neatrodytų kažkas sensacinga ar itin originalu. Galbūt nepažinojusiam R. Balčiūno žmogui, nemačiusiam  orkestro „Trimito“ repeticijų su juo priešakyje, tai būtų visiškai neįdomu. Panašiai yra su  šventraščiais, kur po trumpo aprašymo, reikalingas dešimteriopai ilgesnis paaiškinimas, tik tuomet gali suprasti tų trumpų frazių prasmę, todėl ištisai publikuoti „auksines mintis“ nesiryžau. Tegu jos tebesipuikuoja ant orkestro „Trimitas“ muzikantų segtuvų.

Vis dėlto peržiūrėjus visas Ramučio Balčiūno „auksines mintis“ susidaro dvilypė išvada: Maestro buvo Mūzos įkvėptas, „pateptas“, žmogus, nuo jos nuotaikos priklausė meninė orkestro pusė, tačiau R. Balčiūnas tą Mūzą sugebėdavo suvaldyti tuomet, kai reikėdavo. Nors buvo gimęs Žemaitijoje, žemaitiško kraujo neturėjo, nes abu tėvai buvo aukštaičiai, tačiau žemaitiškai mokėjo. Beje, prie orkestro tarmiškai nekalbėjo.

Kodėl vieni įvykiai išlieka atmintyje ilgai, o kitų tarsi nebuvo? Vienus malonu prisiminti, o kiti neverti pastangų atsikvėpti ir nupūsti dulkes nuo jų… Kartais imi galvoti, kokia mūsų dalia šiame gyvenime, dorai nugyventi, dorai išauklėti savo vaikus, išsaugoti jų atmintyje pasakojimus apie  senelius, kurių jie nepažinojo..? Turbūt svarbiausia nuveikti kažką prasmingo, gražaus, kilnaus, tai, kas turi išliekamąją vertę.

Žmogaus gyvenimas – tarsi brydė tautos istorijoje, vieni ją palieka ryškią ir matomą, kaip pavyzdį, kaip kelrodę žvaigždę. Kiti, vos įmynę pėdą, nepalieka jokio ženklo, nes laiko vėjas tuoj pat užpusto juos ir kol dar matai judantį siluetą, gali pasakyti, kad jis ėjo, tačiau vos už kopos pastarasis pasislepia, pėdos jau būna užlygintos. Tuomet imi spėlioti, ar ėjo čia kas nors? Ar tik pasivaideno rūke galbūt?

Kai kasdien susitinki žmogų, bendrauji ar dirbi su juo, ima atrodyti, kad taip ir turi būti. Niekuo jis neypatingas, o kartais netgi ir pabosta jo itin dideli reikalavimai. Sakoma, kad perfekcionizmas – tai liguistas ar siektinas žmogaus polinkis viską padaryti tobulai, tačiau skirtingai visi reaguojame į šį posakį. Vieni atsipalaiduojame, supratę, kad nėra prasmės siekti to, ko nėra, o kiti priimame tai kaip iššūkį, progreso variklį. Didieji išradimai, meno šedevrai yra pirmiausia idėja, o genialios idėjos iš pradžių būna ignoruojamos, nes jos ne standartinės ir prieštarauja įprastoms tiesoms bei taisyklėms. Ramutis Balčiūnas turėjo perfekcionizmo bruožų, tačiau nebuvo jų vergas, jį vedė kūrybinė Mūza – idėja, o mes, muzikantai, dažnai nebuvome pasiruošę ją priimti. Todėl kai netenki žmogaus, imi suprasti, kad praradome didelį talentą, kuris galėtų būti įvardytas kaip Didysis dūdų revoliucionierius, palikęs  Lietuvos pučiamųjų kultūroje ryškų pėdsaką.

Repeticijų pradžioje Romas Balčiūnas skirdavo daug dėmesio derinimui, garso intonacijai ir ypač reiklus buvo dinamikai, akcentams, garso artikuliavimui, įvairiems štrichams. Romas turėjo absoliučią muzikinę klausą, jis buvo muzikantas iš didžiosios raidės. Jo muzikinis pasaulis buvo ypač spalvingas  – jautė kiekvieną muzikinį atspalvį, mokėjo juos per orkestrą pateikti klausytojui. Rodės, jeigu pagal Maestro vaizdinius režisierius  A. Hičkokas sukurtų filmą, jis būtų vertas  fantasmagorijos apibrėžimo. Gal muzikantai nebuvo tokie jautrūs R. Balčiūno įtaigai, kitaip orkestras būtų buvęs neįkainojamas, tarsi kokia siurrealistinė S. Dali drobė. Kartais atrodydavo tarsi Maestro galvoje kunkuliuotų vulkanas – scenoje jis buvo labai emocingas, o gyvenime – atvirkščiai, kuklus ir santūrus, tačiau bendraujantis, neužsidaręs. Italų impresarijus Fulvijo Trifelli, kuris ilgą laiką orkestrą kviesdavo į San Remo festivalius, sakė: „Tokių orkestrų kaip „Trimitas“ yra tūkstančiai, tačiau, tokių dirigentų kaip Balčiūnas – vienetai, todėl jūs ir originalūs! Įdomūs ir patrauklūs. Balčiūnas priverčia jus gyventi muzika, jis neužkrečia, ne – ne tai norėjau pasakyti, nes tai ligos simptomai, o užveda ar užburia jus, kaip tas Ozo šalies burtininkas, ir „Trimitas“ tampa stebuklingu orkestru – jis žavi klausytojus, žiūrovus ir gatvės praeiviai nelieka abejingi jūsų muzikai, tai, ką jūs darote, yra nuostabu. Ir tai vyksta jūsų  R. Balčiūno dėka“. Maestro buvo paprastas ir nuoširdus, o kartu ir šmaikštus, tai atsispindi ir jo pasakymuose: „Mėlynasis Dunojus“ – pasaulinio masto „Sveika Marija“; „Ot pabandysim čia už jausmų paimt“…

Iš kur paveldėjo Ramutis šią muzikinę Dievo duotą dovaną? Greičiausiai iš savo motinos Angelės, kuri buvo kompozitoriaus Juozo Gruodžio mokinė, labai muzikali, kūrybinga ir veikli. Jos organizuojamos ir režisuojamos vietinės dainų šventės Žemaitijoje, į kurias buvo įtrauktas ir paauglys Ramutis su seserimi Danguole, išugdė ir didį dūdų orkestrų reformatoriaus talentą.

© Gerimantas Statinis, 2021
©  Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2021

Knyga pasitarnaus kaip tam tikras aktualijų šaltinis kultūros ir meno puoselėtojams, liaudies muzikos instrumentų specialistams, pedagogams ir studijuojančiam jaunimui.

Salomonas Sverdiolas: atsiminimai, pokalbiai, laiškai

Leidinį rėmė Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas

Sudarė ir parengė Danutė Skersytė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstus rinko Audronė Rakštelienė

Nuotraukos iš šeimos ir bendradarbių asmeninių archyvų

Salomonas Sverdiolas (1923–2003) – beveik visą gyvenimą paskyręs lietuvių liaudies menui, didingosios Dainų šventės vienas iš pagrindinių vedlių.
Knygoje skelbiami jo, artimųjų, bendro darbo, intensyvios veiklos bičiulių atsiminimai, laiškai, nuotraukos.

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005. – 301 p., 114 iliustr.

ISBN 9986-529-50-6

Turinys

Salomonas Sverdiolas. Mano atsiminimai / 8

Janina Gaidelytė-Sverdiolienė. Žydėk, mūsų baltoji alyva / 115

Laiškai žmonai ir sūnums / 127

Živilė Ramoškaitė. Mokėjęs visus globoti / 137

Aldona Valiuškytė-Bartusevičienė. Kvartetas, trio, duetas / 148

Juozas Mikutavičius ir Salomonas Sverdiolas. Rogės, kurioms nebūtinas sniegas / 154

Valerija Rimšienė. Lietuvos liaudies kultūros centro archyve / 185

Algirdas Vyžintas. Penkiasdešimt artimos pažinties metų / 189

Aleksandras Šidlauskas. Šviesūs rūmų langai / 194

Audronė Poškaitytė-Sabaliauskienė. 1331 žodis apie S. Sverdiolą / 202

Juozas Gudavičius. Norėjau būt į Jį panašus / 208

Snieguolė Einikytė. Ne vien direktorius / 212

Rūta Staliliūnaitė. Tango… su slidžių batais / 215

Laimutė Kisielienė ir Jūratė Vilkelytė. Nematomasis dirigentas / 217

Regina Kibildienė. „Viena virve apsijuoskit“/ 226

Vida Rimaitytė. Iš gražiausių laikų / 229

Audronė Rakštelienė. Nerandu žodžių / 233

Genovaitė Juknevičienė. Mokėjom dirbti, šokti ir mylėti / 234

Teresė Petrauskienė. Kai „su velniu susidėjau“ / 238

Stanislava Surkevičienė ir Audronė Lasinskienė. Išlikęs bendrumo jausmas / 241

Buvimo drauge nuotrupos:

Valerijonas Indrikonis / 249

Milda Jakubonienė / 250

Izolina Gasparavičienė / 251

Danutė Plytnikienė / 252

Zigmantas Mikšys / 252

Romas Matulis / 254

Stasė Šleinienė. Svarbiau už premiją / 255

Danutė Skersytė. Pamokos, už kurias nepadėkojau / 257

Vytautas Komka. Um papa… / 263

Ipanijus Ašmutis. Į Palangą kojų nusiplauti / 265

Justinas Jonušas. Viską darė smarkiai / 267

Vytautas Jakelaitis. Spalvingam portretui papildyti / 270

Juozas Žitkauskas. Kaip lygus su lygiu / 276

Regimantas Raškauskas. ZS / 281

Zina Nutautaitė. To Laiko niekada nebus / 285

Vaclovas Vidus. Patekęs į Atminties rojų / 289

Vytautas Jakelaitis. Sudie, brolau / 294

Iš naujo prisiminti ilgametį Liaudies meno rūmų (dabar Lietuvos liaudies kultūros centras) direktorių Salomoną Sverdiolą – menininką iš prigimties – kvietėme tuos, kurie Jį artimai pažinojo – draugavo, kartu gyveno, dirbo, sutarė ar atkakliai diskutavo. Norėjome, kad atsiminimų nuotrupos primintų spalvingą asmenybę jos gyvento nelengvo ir permainingo laiko fone. Deja, kiek pavėlavome – didžiumos Jį supusiųjų nebėra, kai kurių, vyresnio amžiaus, – lyg nebūta, o vienas kitas sakėsi nebenorįs sugrįžti į praeitį.

Dauguma įspūdžių išsakyta, galima sakyti, impulsyviai. Pasikartojimų nevengta specialiai, nes norėta, kad netrumpai Jį pažinojusieji liudytų visų pirma žmogų.

Didesnę memuarų dalį sudaro Jo paties pasakojimai apie asmeninius įvykius, skaudžią patirtį – šeimą ir jos tragišką likimą, karą ir pokarį, įdomius, bet prieštaringai vertinamus garsius žmones ir, žinoma, apie savo gyvenimo meilę, kaip pats yra prisipažinęs, – įstaigą, kuriai daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo. Ir apie šventą tikėjimą, kad kultūros tęstinumas neegzistuoja pats savaime!

Tad koks Jis?

Visų pirma – tai asmenybė. Jo godus atradimų protas ir rutinos nė kompromisų nepripažįstantis aistringas būdas, tobulas intuicijos, diplomatijos ir racionalumo derinys, tiesiog azartiškas požiūris į liaudies kūrybą ir mokėjimas meistriškai laviruojant ją vairuoti.

Su niekuo nesumaišysi Jo specifinių intonacijų, dėmesį kaustančio skvarbaus žvilgsnio, ypač kai šalia – „vaikeliai“ (taip vadino savo pavaldinius).

Jis buvo savas ir laukiamas kiekviename Lietuvos kampelyje – visus lyg magnetas traukė džiaugsmingas „ėjimas į žmones“ ir ypatinga spinduliuojanti jėga. O visų labiausiai, be jokios abejonės, tai, su kokia meile ir kaip nuosekliai buvo kuriama didingoji mūsų tautos šventė – S. Sverdiolas buvo aštuonių Dainų švenčių vienas iš pagrindinių vedlių.

Esame dėkingi likimui, visų pirma šeimai, kad po „rašymo“ mintyse Jis pats suspėjo atlikti „savo gyvenimo išpažintį“. Ačiū Rūmų – Centro buvusiems ir esamiems, šeimos ir intensyvios prasmingos veiklos bičiuliams už įspūdžius apie įdomų ir pagarbos vertą žmogų.

Stebina viena: kodėl be išimties visi panašiai Jį pažino?