IV tomas

Sudarytojas Laurynas Vakaris Lopas
Redaktorė Aistė Valentaitė
Garso režisierius Justinas Ladyga
Kalbos redaktorė Renata Radavičiūtė

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2021. – 1 CD.

Turinys

1. Kazimieras Viktoras Banaitis TU TU TU KAS BŪTŲ 01:15
2. Justinas Bašinskas VOVERĖ 00:54
3. Juozas Bertulis PLEPALŲ FABRIKAS 10:05
4. Antanas Budriūnas RUDUO 07:01
5. Balys Dvarionas VERKIA DUONA 01:44
6. Balys Dvarionas JEI NORI TURĖT DRAUGŲ 01:11
7. Balys Dvarionas KAS MYLI 02:26
8. Balys Dvarionas RAIGARDO ŠALTINĖLIS 03:11
9. Julius Gaidelis MALDA UŽ TĖVYNĘ 03:00
10. Juozas Gaubas UŽ JŪRIŲ MARIŲ 02:05
11. Juozas Gaubas AVE MARIA 02:39
12. Vytautas Jančys SVEIKA, MARIJA 01:54
13. Julius Juzeliūnas TU, SVOTELI 01:28
14. Julius Juzeliūnas DĖDĖS 02:17
15. Jeronimas Kačinskas ESI DANGAU 02:38
16. Jeronimas Kačinskas JAU SAULUTĖ LEIDŽIAS 04:05
17. Vytautas Kairiūkštis MAMOS PASAKOS 03:27
18. Juozas Karosas OBELĖLĖ 03:08
19. Konradas Kaveckas GIMTINĖS DAINA 04:00
20. Alfonsas Mikulskis DIEVO AVINĖLI 02:21
21. Vytautas Paltanavičius DĖL KO? 06:31
22. Antanas Račiūnas UŽ NEMYLIMO BERNELIO 02:34
23. Julius Sinius NAKTIES TYLOJE 03:37
24. Juozas Strolia ŠIENAPJŪTĖS DAINA 01:36
25. Juozas Strolia ADVENTO DAINA 01:33
26. Julius Štarka OI, ŽINAU, ŽINAU 01:20

Atlikėjas: Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“
Meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Linas Balandis
Dirigentas Laurynas Vakaris Lopas
3, 4, 20: akompanuoja / accompanist Artūras Anusauskas

Įrašyta Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertų salėje 2021 m. spalio mėn.
© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2021

III tomas

Sudarytojas Povilas Gylys
Redaktorė Aistė Valentaitė
Garso Justinas Ladyga
Kalbos redaktorė Renata Radavičiūtė

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020. – 1 CD.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kultūros žmonės galėjo nevaržomai kurti, įgyvendinti svarbius mokslo bei meno projektus. Ypač aktyvus šalyje tapo muzikinis gyvenimas.

1920 m. Kaune įkurtas operos teatras, 1926 m. – Valstybinis Radiofono simfoninis orkestras, 1919 m. Juozo Naujalio iniciatyva atidaryta muzikos mokykla, 1933 m. tapusi konservatorija. 1924 m. Kaune įkurta Šv. Cecilijos draugija, kurios pagrindinis tikslas buvo padėti sklisti Lietuvos bažnytinei muzikai. Įsteigta Lietuvių menininkų muzikų draugija, 1932 m. tapusi Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugija, suvienijusi įvairių specialybių muzikus, tačiau jos branduolį sudarė chorvedžiai. Tuomet veikė trys sekcijos: chorų, vargonininkų ir mokytojų. 1924 m. Kaune surengta Lietuvos dainų šventė, jos vyriausieji dirigentai buvo J. Naujalis, Stasys Šimkus, Julius Štarka. Daugiatūkstantinis Dainų šventės choras atliko 24 harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ir 11 originalių lietuvių kompozitorių kūrinių. Tarp jų minėtini J. Naujalio „Močiute ma“ ir „Pavasaris“, Jono Bendoriaus „Už jūrelių, už marelių“, Juozo Tallat-Kelpšos „Tris dienas“, S. Šimkaus „Oželis“.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo svarbi ir religinė muzika. Bažnyčių chorų vadovai, vargonininkai, kompozitoriai papildydavo repertuarą savo kūriniais. J. Naujalio profesinius principus kūryboje pratęsė Konradas Kaveckas, sukūręs religinių giesmių: „O sacrum convivium“, „Haec Dies“,
„O Kristau, pasaulio valdove“. Įvairiomis progomis religinės muzikos yra parašę Juozas Gruodis („Tėve mūsų“), S. Šimkus („O švenčiausia motin Dievo“), Jeronimas Kačinskas („Terra tremuit“) ir kt. Giesmių autoriams būdingas romantiškas kūrinių traktavimas, jų muzikoje galima justi ir asmeninių išgyvenimų, ir liaudies dainų lyrizmą. Religinė muzika buvo glaudžiai susijusi su poezija, daugelis kompozitorių kūrė giesmes pagal Maironio, Bernardo Brazdžionio, Motiejaus Gustaičio eiles. Nepriklausomos Lietuvos muzikiniame gyvenime aktyviai reiškėsi kompozitoriai
Juozas Gruodis, S. Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Aleksandras Kačanauskas, J. Kačinskas, Jonas Dambrauskas. Svarbią vietą jų kūryboje užėmė lietuvių liaudies dainų išdailos. Jų paskirtis buvo praplėsti chorų repertuarą ir pristatyti gausų lietuvių liaudies dainų lobyną plačiajai visuomenei.
Kompozitorių sukurtos dainos pasižymi savarankišku balsų vedimu, įvairiomis chorinėmis imitacijomis (J. Gruodžio „Likit sveikos, mergužėlės“), homofonine faktūra, pagrindinių funkcijų akordų paįvairinimu, pagalbiniais ir pereinamais garsais (Juozo Gaubo „Kur tas šaltinėlis“, Antano Šerėno „Arė bernelis“, Juozo Kamaičio „Prie Nemuno“). J. Naujalio, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, A. Kačanausko, J. Kačinsko kūrybinė, visuomeninė, pedagoginė veikla padėjo pamatus Lietuvos profesinės muzikos vystymuisi.

1920–1940 m. lietuvių chorinei muzikai yra labai reikšmingi – tuo metu sukurti kūriniai tapo lietuvių muzikos klasika.

Povilas Gylys

Turinys

1. Jonas Dambrauskas MALDA UŽ TĖVYNĘ 2:56
2. Juozas Gaubas KUR TAS ŠALTINĖLIS? 2:45
3. Juozas Gruodis SKAMBA, SKAMBA KANKLIAI 1:24
4. Juozas Gruodis LIKIT SVEIKOS, MERGUŽĖLĖS 2:53
5. Juozas Gruodis PRIE TILTO 3:11
6. Jeronimas Kačinskas TERRA TREMUIT 3:01
7. Jeronimas Kačinskas REX CHRISTE  2:26
8. Jeronimas Kačinskas BERŽAS 1:51
9. Juozas Kamaitis PRIE NEMUNO 1:54
10. Jurgis Karnavičius VAIKŠČIOJAU 1:11
11. Konradas Kaveckas O KRISTAU, PASAULIO VALDOVE 2:30
12. Konradas Kaveckas O SACRUM CONVIVIUM 1:23
13. Viktoras Kuprevičius DRĄSIAI, BROLELIAI 1:26
14. Stasys Navickas EINA GARSAS NUO PAT VILNIAUS 3:12
15. Juozas Neimontas NAMO, NAMO 1:24
16. Vladas Paulauskas TĖVE MŪSŲ 2:55
17. Antanas Šerėnas ARĖ BERNELIS 1:20
18. Stasys Šimkus TĖVE MŪSŲ 2:11
19. Julius Štarka O, RAMBYNE! 3:08
20. Juozas Strolia PARVESKI, VIEŠPATIE 5:26
21. Juozas Tallat-Kelpša ČIŪTO 1:59
22. Antanas Vanagaitis MALDA 2:55

Valstybinis choras „Vilnius“, meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas (1–6; 8–17; 18–20; 22).1: akompanuoja Vincenzo de Martino.

Merginų choras „Viva“, meno vadovė ir dirigentė  Vilija Mažintaitė (7; 18). 18: akompanuoja Darius Mažintas.

„Ąžuolų klubo“ vyrų choras, meno vadovas ir dirigentas Povilas Gylys (21).

Koncerto LMTA Didžiojoje salėje įrašas (2019 m. rugsėjo 28 d.)

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020

II tomas

Sudarytojas Povilas Gylys
Redaktorė Aistė Valentaitė
Garso režisieriai Justinas Ladyga, Rimantas Motiejūnas (11)
Kalbos redaktorė Renata Radavičiūtė

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020. – 1 CD.

Ši kompaktinė plokštelė – tai Lietuvių choro muzikos antologijos II tomo garso priedas. Ji sudaryta iš lietuvių kompozitorių 1900–1920 m. sukurtų kūrinių.

Pirmieji XX a. dešimtmečiai labai reikšmingi Lietuvos kultūrai. 1904 m. panaikinus lietuvių kalbos ir spaudos draudimą, išsiplėtė meno draugijų vadovaujamas kultūrinis gyvenimas. Į bažnyčias grąžinus lietuvių kalbą, pradėjo steigtis nauji chorai. Lietuviškų vakarų programoje šalia mėgėjų teatrų aktyviai dalyvavo ir chorai. Tokia veikla skatino kurti lietuvišką repertuarą. Per pirmąjį XX a. dešimtmetį pasirodė pirmieji lietuvių kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Teodoro Brazio, Miko Petrausko, Vilhelmo Storostos-Vydūno kūriniai.

Kūryboje ir veikloje laikmečio dvasią išreiškė J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. K. Čiurlionis, T. Brazys. Jie į liturgiją grąžino grigališkąjį choralą, kurdami prisilaikė Renesanso liturginės muzikos principų. J. Naujalis įvairios sudėties chorams sukūrė 13 mišių, lietuvių muzikoje įdiegė motetą a cappella (Didžiosios savaitės motetai), kantatą „Verkit aniuolai“, daugybę giesmių. Populiariausi Č. Sasnausko kūriniai – „Requiem“, antifonas „Salve Regina“, giesmė „Marija, Marija“. T. Brazys sukūrė keturias mišias, tris responsorijų ciklus, himnų, giesmių. Kantata „De profundis“, mišių dalys buvo pirmieji M. K. Čiurlionio kūriniai chorui.

Pasaulietinę chorinę muziką kūrė chorų vadovai, vargonininkai. Pagrindiniai jų kūrybos žanrai – posminė liaudies daina ar dainos išdaila. Reikšmingiausi šio žanro M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, Č. Sasnausko, T. Brazio, M. Petrausko, Jono Bendoriaus, Stasio Šimkaus, Juozo Tallat-Kelpšos kūriniai. Visų kompozitorių kūrybai būdinga muzikos kalbos ypatybių, imitacijos, melodikos, balsovados įvairovė, siekiant kuo meniškesnės poetinio teksto išraiškos. Visa tai įkūnija J. Naujalio „Pavasaris“, „Burtai“, Č. Sasnausko „Užmigo žemė“, Aleksandro Kačanausko „Vasaros naktys“. Patriotinės mintys reiškiamos Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio „Lietuva brangi“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Šie kompozitoriai savo kūriniuose sugebėjo išreikšti ryškiausio to meto poeto Maironio dvasią. XX a. pirmieji dešimtmečiai padėjo tvirtus visos tautinės muzikinės kultūros pamatus.

Povilas Gylys

Turinys

1. Jonas Bendorius VAI, PŪTĖ, PŪTĖ 1:13
2. Jonas Bendorius MERGUŽĖLE LELIJĖLE, KUR BUVAI? 4:46
3. Teodoras Brazys TU BERŽELI 2:04
4. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis KYRIE 3:13
5. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ANOJ PUSĖJ NEMUNO 2:24
6. Juozas Gudavičius KUR GIRIA ŽALIUOJA 3:55
7. Aleksandras Kačanauskas VASAROS NAKTYS 2:18
8. Juozas Naujalis VERKIT ANIUOLAI 6:26
9. Juozas Naujalis LIETUVA BRANGI 5:27
10. Juozas Naujalis PAVASARIS 2:32
11. Juozas Naujalis ANT KALNO KARKLAI SIŪBAVO 2:25
12. Mikas Petrauskas OI MOTULE MA 1:40
13. Mikas Petrauskas SUKTINIS 1:43
14. Česlovas Sasnauskas SALVE REGINA 3:03
15. Česlovas Sasnauskas MARIJA, MARIJA 4:31
16. Česlovas Sasnauskas KUR BĖGA ŠEŠUPĖ 5:04
17. Stasys Šimkus VAI, ŪŽKIT, GAUSKIT 3:09
18. Stasys Šimkus OŽELIS 1:48
19. Stasys Šimkus ŪŽIA GIRELĖ 4:53
20. Juozas Tallat-Kelpša TRIS DIENAS 2:31
21. Vilhelmas Storosta-Vydūnas RAMBYNAS 4:00

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, meno vadovas ir vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis (1–10; 12–20).

Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė (19; 21).

„Ąžuolų klubo“ vyrų choras, meno vadovas ir dirigentas Povilas Gylys (11).

Koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje įrašas

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020

Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai jaunimui

I knyga

Sudarytoja Audronė Vakarinienė, redaktorė Renata Radavičiūtė, korektorė ir pratarmės redaktorė Greta Bakienė, natografas Arvydas Adamonis.

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020. – 230 p.

ISBN 978-609-8166-14-9 (bendras)
ISBN 978-609-8166-15-6

Lietuvos nacionalinis kultūros centras parengė naują publikacijų serijos „Gyvoji tradicija“ leidinių ciklą „Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai jaunimui“. Tai išsamus, įvairių Lietuvos regionų tradicinių žaidimų, ratelių ir šokių su varžybiniais elementais rinkinys, sudarytas naudojantis Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo Choreografinio folkloro rankraštyno reiterine kartoteka. Šioje kartotekoje sukaupta per 11 280 aprašų: Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbuotojų rinkta, vaizdajuostėse užfiksuota ir iššifruota, iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno, Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo, Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo ir kitų šaltinių perrašyta medžiaga. Rengiant leidinį panaudoti ir kiti svarbūs rinkiniai, kuriuose skelbti tradiciniai žaidimai, rateliai bei šokiai.

Turinys

PRATARMĖ

Skaičiuotės

1. Išsiskaičiavimas žodžiu
2. Išsiskaičiavimas veiksmu

Taiklumo ir vikrumo išbandymas

Varžymasis po vieną

1. Vėžiu eiti prie varlės
2. Įverti siūlą į adatą
3. Pratimas su kėde
4. Nuspirti ylą
5. Pakelk šiaudą (skarelę)
6. Lindimas pro lanką
7. Peršok aulą
8. Lanko ridenimas (varinėjimas)
9. Akmenėliai
10. Šokinėjimas per tvorą

Poroje

1. Išmušk bulvę
2. Kopūstą kirsti
3. Raganėlė močiakėlė

Grupėje

1. Tetervinas
2. Vanagėlis
3. Akmenukų į kepurę mėtymas
4. Šokinėjimas per kumelę
5. Šokinėjimas per akmenis (kupstus)
6. Taiklumo bandymas
7. Nubrauk brūkšnį
8. Lenktynės
9. Lenktynės su gyvu svoriu
10. Lenktynės atbulomis
11. Meškų lenktynės
12. Neišliek vandens
13. Kirvis
14. Kirvelis
15. Minku minku pyragėlį
16. Keliauti apkink pasaulį
17. Čebatelius siūti
18. Į Rygą važiuoti
19. Blusą šokdinti / Meškeriotojas
20. Žvirblį pešti
21. Šešką gaudyti / Ieškoti vainikėlio
22. Gegutė (Kukutė)
23. Spėk sugauti (Bluselė)
24. Puodas dega
25. Lapių lenktynės
26. Trečias bėga
27. Puodus degti
28. Kiškio vijimas
29. Aina žiužis
30. Sietai / Audė sietus / Paskutinė pora bėga
31. Gaudynės / Bačka
32. Paduok kitam
33. Zuikeliu eiti
34. Pragaras
35. Paukščius lakinti
36. Supuvęs kiaušinis / Utėlių kamara
37. Kurapkų gaudymas
38. Kirstukas / Šuniukas / Skarelės gaudymas
39. Kvinta
40. Lėktuvas

Komandomis

1. Varna / Šarka / Šarkelė
2. Žvejai
3. Sliūlus suvyti
4. Aukštyn-žemyn („Galva-koja“)

Jėgos ir ištvermės išbandymas

Varžymasis po vieną

1. Atsistūmimas kakta
2. Lentų pjovimas
3. Svorio kilnojimas
4. Žemyn galva
5. Pratimai su kėde
6. Šaukšto paėmimas
7. Užlipk ant suolo
8. Pritūpimai

Poroje

1. Atsistojimas dviese
2. Atsistojimas su svoriu
3. Stumdynės delnais
4. Kojų jėgos išbandymas
5. Trauktynės
6. Medžio kėlimas (rovimas) / Pastyrėlis
7. Gyvasis lankas
8. Persivertimai
9. Milžino žingsniai
10. Keitimasis kepurėmis
11. Žagrės statymas / Imtynės kojomis
12. Veltynės čigoniškai
13. Vorų lenktynės / Keistas žingsniavimas
14. Katinai / Katinais eiti / Katinų trauktynės
15. Pipirą mušt / Čiaukšt čiaukšt, piesta pieston
16. Duoną kepti
17. Iš subinės rakštį traukti

Grupėje

1. Kūliavirstis
2. Lokio uodegos traukimas
3. Gyvoji karuselė
4. Tiltą pastatyti
5. Paštą vežti
6. Ratą sukti
7. Žąsų tiltas
8. Ridiką rauti
9. Pušis

Komandomis

1. Trauktynės
2. Rąstplėšis

Sumanumo išbandymas

Varžymasis po vieną

1. Pratimas su kėde
2. Belaisvio išvadavimas

Poroje

1. Avižėlių pirkimas
2. Šarkela, varnela

Grupėje

1. Paukštelio perinimas
2. Advokatas
3. Ridikas (Ropė)
4. Bružas
5. Varlės
6. Ant ožio
7. Avytės
8. Avižėlės
9. Mano tėvas pjovė kiaulę
10. Veidrodis
11. Karčiama
12. Nebylių karalius
13. Namai dega! / Ir pradėjo lyt lietulis / Kur gyvena batsiuvys
14. Atspėk žodį
15. Trikampė kepurė

Komandomis

1. Rožių karas / Utėlių kamara

Žaidimai su lazdomis

Varžymasis po vieną

1. Meškos šovimas / Kazio dūrimas
2. Vilką šauti
3. Katinas lipa prie lašinių
4. Pataikyk / Lazdos perkirtimas
5. Numušk bulvę / Bulvių kepimas
6. Lazdos nešimas
7. Lazdelės sukimas rankų pirštais
8. Šuolis per lazdą
9. Sukimasis pro lazdą
10. Šokinėjimas

Poroje

1. Išstūmimas iš rato
2. Rankų jėgos išbandymas
3. Svarstyklės
4. Šiorį durti / Virti košę
5. Rovimas už lazdos (Lazdos traukynės)
6. Fechtavimasis lazdomis

Grupėje

1. Išskaičiavimai: lazdos ėmimas / metimas
2. Kopūstą kirsti
3. Meškos uodegą rauna
4. Brylius (kepalušį) velti
5. Kurklinas
6. Gužučiai
7. Vilko uodegą traukti
8. Starkaus kojos
9. Kepurėm žaisti / Cilindzūras
10. Kylos numušimas
11. Lazdelių mėtymai-mušimai
12. Blusą šokdinti
13. Virasas
14. Ridiką rauti
15. Neš neš šarkalio

Komandomis

1. Ritinys / Ripka / Ripitis (Riputis) / Riopk
2. Kerėpėža / Kerepėta / Kiveris (Pikeris) / Repetėžis / Kringlio (gudo, bobos, ožkos) mušimas
3. Kiaulę į dvarą varyti
4. Kiaules iš barščių!
5. Palendra / Pimpiro (kylos, menco) mušimas / Možna / Vokietys
6. Čyžas / Čižikas
7. Plaukinė / Balanda / Lapta / Muštinukas (Muštukas)

Žaidimai užrištomis akimis – akla sėkmė-nesėkmė

1. Rakštį dalyti
2. Lauminėjimai
3. Gūžynės
4. Panedėlio dieną
5. Bobute, senute
6. Iš kur ateina / Snaudalius
7. Paštas (krasa)
8. Žaidimų užrištomis akimis variantai
9. Morkos

Žaidimai kalendorinėse, šeimos, darbų šventėse ir apeigose

Kalendorinių apeigų ciklas

žiema: adventas, Kalėdos, Užgavėnės

1. Ciltų grendė
2. Kepures mėtyti
3. Vištų gaudymas
4. Gūžynės / Gūžtpetelė
5. Puodus daužyti
6. Nebaščykas / Nabaščyku pabūt
7. Švykštos varymas (Vedimas į vakarones)
8. Dadulio vedimas
9. Avinėliai
10. Varmasai, varmasai
11. Važiavimas į Karaliaučių / Sūrmalkis / Sūrio ėdimas / Skaisti mergelė
12. Ar tamsta kontentna savo poru
13. Meška
14. Meška ir meškininkas
15. Meškucis
16. Ožys
17. Dešimt ožio šuoliukų
18. Ožio šoka
19. Ožio pešimas
20. Abrūsų audimas
21. Kauliukų nešiojimas

pavasaris: Velykos, Jurginės

1. Sūpuoklės
2. Margučių atimtinės
3. Margučių ridenimas
4. Kas greičiau
5. Kepu kepu bandeles (Bėgimas apie suolelį)
6. Mėtymas ranka
7. Sūrį spausti
8. Paukšteliai
9. Sterkavimas
10. Bružas I
11. Vištelių gaudymas
12. Imtynės
13. Kerėpėža

vasara: Sekminės, Joninės

1. Vanagas
2. Žąsis gaudyti
3. Vilkas ir žąsys
4. Busilas ir žąsys
5. Žąsinas ir lapė
6. Šokinėjimas per ugnį
7. Lipimas į stulpą

       Darbo apeigų ciklas

pabaigtuvės, talkos, derliaus šventės

1. Rugiapjūtės pabaigtuvių pasivaržymai
2. Panedėlio dieną
3. Talkų trauktynės
4. Linamynio žaidimai
5. Binkiavimas
6. Bružas II
7. Kūlimo žaidimai
8. Balto ožio vedimas aplink beržą

Šeimos apeigų ciklas

krikštynos

1. Šokinėjimas, mėtymas, plojimas, žaidimai per krikštynas
2. Kūmus suspausti
3. Žiedo dalijimas
4. Žiužis

piemenų išbandymas / įrašymas į bernus (iniciacija)

1. Peršokti suolą
2. Šokinėjimas per tvorą
3. Bėgimas prie kepurių
4. Oželis
5. Turgus / Žydo kromą degti / Sargas
6. Botagas
7. Veltynės (Grumtynės, Mintynės)
8. Šokinėjimas
9. Pereiti per tiltą (šerengą)
10. Ožka
11. Pušis
12. Tabalas
13. Žaltys
14. Lapė
15. Vilkas ir avys
16. Mušti žiužiu
17. Iniciacijos per linamynį
18. Persirengėlių žydų muštynės
19. Kiti iniciacijų žaidimai

vestuvės

1. Šokinėjimas aukštyn
2. Jaunosios atspėjimo žaidimai
3. Kiti žaidimai per vestuves
4. Abraką žėbėti

įkurtuvės

1. Tabalas

Fantų vadavimo užduotys

1. Veiksmo: vikrumo, jėgos, kantrybės, išradingumo
2. Sėkmės-nesėkmės (užrištomis akimis)
3. Sumanumo / gebėjimo pasakyti
4. Vaizduojamosios
5. Turinčios paslaptį
6. Fantai-bausmės
7. Atliekamos pasitelkus padėjėjus, t. y. kitus žaidėjus
   Kituose leidiniuose jau publikuotos fantų vadavimo užduotys

Abėcėlinė rodyklė
Santrumpos
Literatūra

PRATARMĖ

Lietuvos nacionalinis kultūros centras publikacijų serijoje „Gyvoji tradicija“ parengė naują leidinį „Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai jaunimui“. Tai išsamus, įvairių Lietuvos regionų tradicinių žaidimų, ratelių ir šokių su varžybiniais elementais rinkinys, sudarytas naudojantis Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo Choreografinio folkloro rankraštyno reiterine kartoteka. Šioje kartotekoje sukaupta per 11 280 aprašų: LNKC darbuotojų rinkta, vaizdajuostėse sukaupta ir iššifruota, iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno, Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo, Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo ir kt. šaltinių perrašyta medžiaga. Rengiant leidinį, panaudoti taip pat visi svarbesnieji rinkiniai, kuriuose buvo skelbti tradiciniai žaidimai, rateliai bei šokiai.

Turime jau nemažai tradicinio šokamojo ir žaidybinio repertuaro publikacijų. Pirmosiose randame abėcėlės tvarka pateikiamus įvairius bet kurioje Lietuvos vietovėje užrašytus šokius, žaidimus, ratelius (Lietuvių tautosaka, T. 5. – Vilnius, 1968, skyrius „Žaidimai ir šokiai“; Lietuvių liaudies rateliai ir šokiai / sudarė Alina Kirvaitienė. – Vilnius, 1991; Lietuvių liaudies rateliai, žaidimai, šokiai: metodinė priemonė pradinių klasių mokytojams / sudarė Alina Kirvaitienė // Trečiasis pataisytas ir papildytas leidinys. – Vilnius, 1998 ir kt.). Vėliau atsirado ir specializuotų, atspindinčių, pavyzdžiui, Lietuvos regionams būdingą repertuarą („Šoks broliukai šokinį. Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos bei Žemaitijos žaidimai, rateliai, šokiai“. – Vilnius, 2001) ar atskirą, pavyzdžiui, kadrilinių šokių tradiciją (vaizdo filmas „Kadriliniai šokiai“), taip pat pagal tematiką ir atlikimo formą suskirstytų (Šalavijo rūtelė, I dalis / sudarė ir parengė Jūratė Čapaitė. – Klaipėda, 1994; Šalavijo rūtelė, II dalis / sudarė ir parengė Jūratė Čapaitė. – Klaipėda, 1998) leidinių.

Šis leidinių ciklas išsiskiria tuo, kad pirmą kartą užsimota pateikti žaidimus, ratelius, šokius, tinkamiausius jaunimui – labiausiai šokančiai, žaidžiančiai, tarp savęs besivaržančiai amžiaus grupei. Kartu siekta praturtinti dabarties tradicinių šokių šokėjų, folkloro ansamblių dalyvių, vaikų ir moksleivių repertuarą, iškeliant į dienos šviesą tai, kas dar „miega“ archyvuose, arba dar kartą iš naujo atkreipiant dėmesį, redaguojant, išsamiau aprašant tai, kas jau buvo publikuota, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių (tarkim, nepakankamai detalizuoto, dviprasmiško, pateikto be melodijos, nepasiūlant jokios alternatyvos, aprašo) nepastebėta ir nenaudojama.

Kas gi tinkamiausia jaunimui, kas būdinga jauniems žmonėms ir kas juos skiria nuo brandesnių? Sakytume, brandesni jau tarsi atsakę sau į klausimus: „Kas esi?“, „Ko vertas?“ O jaunimas dar tik ieško, aiškinasi tarpusavyje, įrodinėja aplinkiniams, ypač viena lytis kitai, siekia patikti, būti vertiems, geresniems, geriausiems. Tad varžosi, rungtyniauja, siekia, jei ne laimėti, tai bent jau kuo geriau pasirodyti. Visur ir visada, juolab šokdami ir žaisdami. Tad parenkant jaunimui patrauklų, atliepiantį jų geriausią per visą gyvenimą fizinę būklę, atspindintį jų amžiaus tarpsnio aktualijas, keliantį iššūkių repertuarą, ieškota ne tik sudėtingesnių, vingresnių, įmantresnių, ambicingesnes užduotis keliančių šokių, ratelių, žaidimų. Pastebėta ir stengtasi išryškinti vieną svarbią, dar niekada reikšmingiau netyrinėtą mūsų choreografinio folkloro ypatybę – jo varžybiškumą. Kartais jis akivaizdus, pavyzdžiui, žaidimuose, kurie jau savaime – varžybos, kadriliniuose šokiuose, kur reiškiasi šokėjų, ypač vyrų, beje, ir moterų, nors ir ne tokiu atviru, konkuravimu. Noras pasirodyti geresniam, nugalėti varžovą ryškus vyrų soliniuose šokiuose, o ypač šokiuose-kovose su lazdomis. Neabejotinai varžybiškos papildomos daugelio šokių užduotys: „nelik lyšnas“, susirask geriausią ir pats pasirodyk geriausiu partneriu, geriausiu improvizatoriumi, „pravadyriumi“, būk kūrybingas erzinimuose ir varžytuvėse tarp merginų ir vaikinų, ištrepsėk, išplok, iššokinėk, smarkiau pasisuk ir pan. Tačiau kartais varžybiškumas reiškiasi ir visokiomis neprimygtinėmis, nuo situacijos, nuo žaidžiančiųjų noro rungtyniauti, pasirodyti priklausančiomis formomis. Tarkime, daugelį imitacinių, vaidybinių ratelių, žaidimų, šokių galime skirti prie varžybinių, nes ką nors vaizduojant neišvengiamai, nors ir paslėpta forma, rungtyniaujama, kas geriau, įtaigiau suvaidins, kas išmoningiau pasinaudos žaidimo teikiama galimybe padaryti tai, ko šiaip nelabai galėtum, pavyzdžiui, apsikabinti, pasibučiuoti ar vaikėziškai papešti už plaukų, trenkti per nugarą, beveik iškaršti kailį.

Varžybiškumo mūsų šokių tradicijoje paieškos atvedė prie netikėto atradimo. Pamažu, sudėjus į vieną vietą archyve esančių šokių aprašų pavienes pastabas, nurodančias į vyrų solinį šokį pasirodant pavieniui, varžantis dėl geriausiojo vardo vyrų šokėjų grupėje, įterpiant „pasoliavimo“ epizodą į įprastų šokių eigą, pasipuikuojant, „mandravojant“, puošiant šokių judesius papildomais elementais, paaiškėjo, jog galime pagrįstai išskirti dar vieną šokių grupę Lietuvoje – vyrų solinį šokį. Apie tokius šokius mūsų kraštuose iki šiol nebuvome girdėję, juolab išbandę. Žinoti, mėgstami ir šokami tik keli vyrų šokiai, naudojant lazdas. Su pavydu dairėmės į kaimynus, garsėjančius išsaugota vyrų solinio šokio tradicija, žavėdamiesi galimybe vyrams per šokį parodyti savo vyriškumą, fizinį subrendimą, išradingumą, artistiškumą, patraukti moterų dėmesį, pelnyti susižavėjimą.

Medžiagos sutelkimas rengiant šį leidinį sudarė galimybes pamatyti, kokia, kiek paplitusi ir reikšminga vyrų solinio šokimo (ne tik elementų kadriliniuose šokiuose, polkoje panaudojimo) tradicija Lietuvoje buvo, kada buvo aukščiausias jos suklestėjimo laikotarpis ir kada (kodėl) prasidėjo nykimas. Manome, jog netgi galime siūlyti ją rekonstruoti šiais laikais.

Anksčiau varžybiškumas, noras net ir žaidžiant, šokant, linksminantis įrodyti savo gebėjimus, įgūdžius turėjo labai konkrečias priežastis. Jei negebėsi įveikti išbandymo, laimėti jėgos, vikrumo ar sumanumo varžytuvėse, gerai pašokti ir pan., nebūsi priimtas į „jaunimėlį“ – neperžengsi jau paties pirmojo jaunuolio gyvenime slenksčio. Tai neabejotinai buvo savotiška iniciacija, patikrinimas, ar sugebėsi susidoroti su svarbiomis kaimo bendruomenės gyvenime užduotimis, darbais, ar esi pakankamai brandus ir pasiruošęs savarankiškam gyvenimui.

Darbštumas ir jį lydintis fizinis pajėgumas – jėga, vikrumas, sumanumas ir išradingumas – lietuviškoje kaimo bendruomenėje visais laikais buvo svarbiu vertės matu. Įprastai tai reikėdavo demonstruoti darbo metu – rugius kertant ir grėbiant, kuliant, malūne maišus nešiojant ar rąstus iš miško vežant. Fiziškai subrendusiu vyru buvo laikomas tas, kuris lengvai 50 kg maišą ant pečių užsimesdavo. Tam, kad toks taptum, ir buvo skirti daugelis specialių išbandančių žaidimų, pavyzdžiui, sprando spaudimas, rankų lenkimas, stumdynės delnais, stūmimas nuo akmens, lentų pjovimas, lazdos rovimas, medžio kėlimas, keitimasis kepurėmis, svorio kilnojimas, maišų nešimas ir kt. Juos dažniausiai žaidė vyresnio amžiaus paaugliai – piemenys ir pusberniai. Jų tikslas – ne tik smagiai žaidžiant praleisti laiką, o ir išugdyti, pademonstruoti jėgą, vikrumą, išaiškinti stipriausius, sumaniausius, kuriuos labiausiai verta kviesti į įvairių darbų talkas.

Žmonės, kurie vengdavo fizinių pratimų ir žaidimų, buvo vadinami „slunkiais“ ir „pelėdomis“, iš jų buvo juokiamasi ir šaipomasi: „sugniužęs lyg pelų maišas“, „žirglioja it bitis šakume nešdamas“, „knakso it kumelė snausdamas“, „kur jam žaidimas, jeigu jis nė per šiaudą neperlipa“.

XXI a., pasikeitus gyvenimo būdui, darbinei žmonių veiklai, siekiams, kai kurios anksčiau aptartos žaidimų, varžybinių šokių bei ratelių gyvavimui ir klestėjimui būtinos sąlygos neteko reikšmės. Viena iš svarbių aplinkybių – kūno fizinis lavinimas šiandien nėra gyvybiškai svarbus dirbant kasdienius, būtinus darbus, nes jie nebereikalauja tiek fizinės jėgos, vikrumo ir sumanumo. Jei kūnas fiziškai ir lavinamas, dažniau tai vyksta sporto klube, o ne dirbant, juolab žaidžiant ar besivaržant. Kita pakitusi aplinkybė – sumenkęs bendruomeniškumas, darbas ir pasilinksminimas drauge. Į jaunimo bendruomenę nereikia „įsirašyti“, įrodant savo tinkamumą išbandymais ir varžytuvėmis. Savo gebėjimus ir tinkamumą užimti tam tikrą statusą suaugusiųjų pasaulyje jaunimas įrodinėja kitais būdais. Tačiau ir šiandien varžybinius žaidimus, smagius tradicinius šokius bei ratelius ir jaunimas, ir vaikai noriai ir nesunkiai išmoksta. Nors ne taip gausiai kaip senelių ir prosenelių laikais, jie gyvuoja ir šiais laikais: jų nepamiršta daugelis šeimų, vakaronėse, koncertuose gaivina folkloro ansambliai, darželiuose ir mokyklose noriai išmoksta bei naudoja vaikai ir moksleiviai, jais mėgaujasi šokių klubų ir jaunimo stovyklų dalyviai. Net kadaise buvę apeiginiai žaidimai, rateliai ir šokiai šiandien naujai įprasminami, įvairiai interpretuojami, naudojami šiuolaikinėse kalendorinėse ir šeimos šventėse, renginiuose. Vaikai daugelį jų tiesiog kas dieną žaidžia: jiems ypač patinka vaidybiniai, judrūs persirengėlių žaidimai, fantų išpirkimai, sulaukus senio Kalėdos ar kalėdautojų mainais už dovanas tinkami žaisti rateliai, mįslės, įvairios varžybinės užduotys. Netekusi savo tikrosios – maginės – reikšmės, apeiginė tautosaka virto jaunimo susiėjimų pramogomis, kai kuriuos jaunimo žaidimus perėmė vaikai.

Vienoje konkrečioje vietovėje paplitęs ne itin gausus šokių ir žaidimų repertuaras be varžybiškumo, žaismingumo ilgainiui tiesiog nusibosta. Reikia pastebėti, jog taip veikiausiai buvo net ir prieš šimtmetį ar anksčiau Lietuvos kaime, kur gyvenimas nebuvęs toks įvairus, besikeičiantis. Ką jau kalbėti apie šiandienos ritmu ir keliamais iššūkiais gyvenantį žmogų, turintį beveik neaprėpiamas galimybes rinktis veiklas, laisvalaikio leidimo formas.

Vis dėlto leidinio sudarytoja neabejoja, kad, papildę mūsų tradicinį šokamąjį repertuarą žaisme, rungtyniavimu, varžytuvėmis, praturtintume jį nuolat besikeičiančiu, čia ir dabar aktualiu turiniu, nuspalvintume dalyvaujančiųjų emocijomis, kūrybiškumu, išmone, susietume su einamojo laiko kontekstu, madomis, elgesio normomis ir pan. Ir tada tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai tenkintų šiandienos žmonių, ypač jaunimo poreikius, taptų svarbia ir malonia mūsų gyvenimo dalimi, kaip kad buvo anksčiau, nežiūrint gausios visokiausių kitų veiklų pasiūlos.

Tokį įsitikinimą sustiprina šiuo metu pastebimai išaugęs jaunųjų tradicijos puoselėtojų domėjimasis tradiciniais žaidimais (pavyzdžiui, „Ripkos“ turnyrai), vyrų šokiais su lazdomis (vaikų ir jaunimo ansambliuose atgaivinti ir azartiškai rungtyniaujant šokami „Mikitų“, „Taukačekų“ variantai), polkos ir kadrilinių šokių varijavimu bei puošyba (dalyvavimas tradicinės polkos varžytuvėse). Todėl tikimės, jog šio leidinio atradimai – galimybė vyrams šokti solo ar panaudojant šokyje lazdas, improvizuojant, varžantis, pasirodant, išsiskiriant, taip pat raginimas įžvelgti ir kūrybiškai panaudoti mūsų tradicinio choreografinio repertuaro varžybiškumą – neliks be dėmesio ir atsako.

Įvairią leidinio medžiagą nutarta publikuoti trimis knygomis. Pirmoje knygoje aprašomi tradiciniai žaidimai. Čia jie klasifikuojami pagal dalyvių skaičių ir sudėtį, kartais lytį, bet svarbiausia – pagal varžymosi tikslą: jėgos, sumanumo, vikrumo, aklos sėkmės / nesėkmės, gebėjimo naudotis lazda išbandymą.

Į antrąją knygą sudėti varžybinių elementų turintys rateliai ir šokiai. Į trečiąją – tiesiog sudėtingesni, turintys daugiau ir įvairesnių figūrų, komplikuotų žingsnių, reikalaujantys didesnio įgudimo šokti arba pridainuojamais tekstais jaunimui aktualiomis temomis kalbantys rateliai ir šokiai.

Antrosios ciklo knygos varžybiniai šokiai ir rateliai suskirstyti pagal kūrybines, vaidybines, organizacines, improvizavimo, varijavimo, vikrumo, išmonės, gebėjimo konkuruoti išbandymo ir kitas užduotis. Stengiantis išryškinti ir labiau atkreipti dėmesį, atskiruose skyriuose pateikiami vyrų solinių šokių aprašai arba pastabos apie juos, galinčios praversti, rekonstruojant šią nunykusią tradiciją. Atskirą skyrių sudaro ir vyrų šokiai su lazdomis.

Trečiojoje ciklo knygoje gana tradiciškai atskirti rateliai ir šokiai. Tačiau šokiai čia skirstomi smulkiau nei įprastai, klasifikuojant juos dar ir pagal šokėjų skaičių, sudėtį į porinius, grupinius ir rečiau pasitaikančios trijų–šešių dalyvių sudėties.

Atskiruose pirmosios ir antrosios knygų skyriuose pateikiama choreografinio folkloro medžiaga, gyvavusi kalendorinėse, šeimos, darbų švenčių papročiuose ir apeigose ir buvusi jų konteksto dalimi bei įgavusi papildomų prasmių, reikšmių ir paskirčių. Toks išskyrimas, taip pat skirstymas pagal atskiras šventes bus patogus ir aktualus šiandienos kalendorinių bei kitų švenčių organizatoriams ir dalyviams bei visiems besidomintiesiems.

Šio leidinio išskirtinumas – detali čia pateikto repertuaro klasifikacija. Dėl to vartotojams – folkloro entuziastams, tradicinių šokių populiarintojams, choreografams, mokytojams – bus naudinga ir patogu naudotis leidiniu, nes tarp gausiai pateiktų žaidimų, ratelių ir šokių jie lengvai ir greitai galės susirasti būtent tai, ko reikia.

„Tradiciniai žaidimai“

Tradicinių žaidimų leidinių jau yra išleista. Pirmiausia minėtini: Mato Grigonio „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore“ (išleista 1914 m. ir perleista 1988 m.), Karolio Dineikos rinkiniai „Keli tautiški žaidimai“ (1923 m.), „Vilniaus ripka“ (1926 m.) ir kt. 1956 m. išleistas ir 2019 m. Vilniaus etninės kultūros centro perleistas Vytauto Steponaičio rinkinys „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ sovietmečiu pratęsė žaidimų rinkinių leidybos tradiciją, nutrūkusią prasidėjus okupacijai. 1968 m. pasirodė „Lietuvių tautosakos“ penktas tomas, kurio vienas iš skyrių skirtas tradiciniams žaidimams ir šokiams; tiesa, čia nespausdinti žaidimai, neturėję jokio žodinio teksto. Visi minėti leidiniai gana skirtingi – aprėpiantys visą tradicinių žaidimų žanrą arba tik kai kurias jo dalis, skirstantys žaidimus pagal atsitiktinius, su judesiais ar varžymosi tikslais nesusijusius kriterijus, arba visai neskirstantys.

1993 m. pasirodžiusi Juozo Kudirkos parengta publikacija „Lietuvių sportiniai žaidimai“ išsiskiria tuo, kad joje publikuota medžiaga ne tik aprėpia visus Lietuvos kraštus, bet ir laikytina pirmuoju sėkmingu bandymu suklasifikuoti pagal esmingiausią šiai paveldo rūšiai kriterijų – varžymosi tikslą. Nenuosekliai, bet čia jau bandyta žaidimus skirstyti ir pagal tai, kam jie tinkamesni – vaikams, jaunuoliams, žaidėjų grupėms, komandoms. Taip pat atskirti žiemą, su žirgais ar apeigų kontekste žaisti žaidimai. Pats autorius pripažįsta, kad šis skirstymas neišbaigtas ir sąlygiškas.

Būtina paminėti ir pirmąjį knygos bei videofilmo pavidalu publikuotą leidinį „Vaikai vaikai, vanagai. Švenčionių krašto vaikų ir piemenų folkloras pagal Antano Bielinio medžiagą“ (Lietuvos liaudies kultūros centras, 1997 m.). Jo išskirtinumas – medžiagos gausa ir išsamumas, nors tai tik viename krašte surinktas ir mažesniems vaikams taikytinas lauko, kaimo gatvės, namų aplinkos tradicinių žaidimų repertuaras.

Rengdami šį leidinį, stengėmės vienoje vietoje sutelkti visus žaidimų aprašus – ir rastus archyvuose, platesnei visuomenei mažiau prieinamus, ir jau žinomus bei leidiniuose skelbtus. Taip pat siekėme juos tvarkingai sugrupuoti. Tam pasitelkti bent keli parametrai. Svarbiausiuoju pasirinktas varžymosi tikslas: jėgos, sumanumo, vikrumo, aklos sėkmės / nesėkmės ar gebėjimo naudotis lazda išbandymas.

Žaidimai sugrupuoti ir pagal dalyvių skaičių ir sudėtį, išskiriant žaidžiamus po vieną, poroje, grupėje ir komandomis (tik žaidimai užrištomis akimis visada žaidžiami grupėje). Rinkinio sudarytojai atrodė svarbios ir jų gyvavimo aplinkybės: vieni žaisti kalendorinėse, šeimos, darbų šventėse, todėl susiję su apeigomis, turintys dar ir sakralinę paskirtį, kiti žaisti paprastuose susibūrimuose, pasilinksminimuose, todėl buvę grynai pramoginio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, leidinyje į atskirą skyrių sudėti žaidimai, gyvavę kalendorinėse, šeimos, darbų šventėse ir apeigose. Jie žaisti tik apibrėžtu metų laiku. Kitoks ir jų pobūdis: vieni tarsi nedideli vaidinimai, gali būti ir su kaukėmis, jų metu gali būti sakomos oracijos, improvizuojami varžybiniai dialogai. Kiti žaidžiami naudojant nekasdieniškas priemones: margučius, per kaladę permestą lentą, sūpynes ir pan. Dažnai apeiginiuose žaidimuose varžomasi ne dėl tuščio laimėjimo, o dėl pasirodymo vertu partneriu, nes juose vyrauja meilės, piršlybų, vedybų tematika.

Leidinio medžiagos pateikimas atspindi ir žaidimų apskritai eigą: pradžią, patį žaidimą ir jo pabaigą. Daugelis jų pradedami išskaičiavimu, t. y. paskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti, pradėti žaidimą patogioje ar, atvirkščiai, nepatogioje pozicijoje ir pan. Tada jau žaidžiama. Dažnai savotiška žaidimų pabaiga būna fantų išpirkimas, tampantis tarsi dar vienu žaidimu, kartais linksmesniu nei pats žaidimas. Pažymėtina ir tai, kad fantų išpirkimus galime skirstyti į panašias, kaip ir pačius žaidimus, grupes.

Sprendžiant iš pateikėjų pastabų, tautosakos rinkėjų, užrašytojų komentarų, senieji tradiciniai žaidimai, kaip visuotinis reiškinys, gyvavo ir klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, kol žmonės gyveno gatviniais kaimais, kartu ganė gyvulius, dirbo talkomis.

Azartiškiausi žaidėjai buvo piemenys, ypač naktigoniai – jie žaisdavo kiekviena proga, vos tik keletas susiburia į krūvą. Jiems žaidimus organizuodavo ir vadovaudavo, kartais net priemonių parūpindavo kerdžiai. Tai laikas, apimantis dalį vaikystės ir paauglystę. Tyrinėtojai, tarp jų Juozas Kudirka (Kudirka J. Lietuvių sportiniai žaidimai. – Vilnius, 1993, p. 6–7), pažymi, kad nuo žaidimo prie varžybų pereita žengiant į brandos amžių: vaikystėje žaisti žaidimai su jų veiksmus palydinčiais žodžiais, dainelėmis, o paaugę tuos pačius ir vis sudėtingėjančius žaidimus žaidė tylomis, daugiausia dėmesio skirdami varžyboms. Juose demonstruota jėga ir didžiuotasi sėkme ristynėse, trauktynėse, grumtynėse, greitumu, vikrumu lenktynėse, gaudynėse ir kituose varžybiniuose žaidimuose.

Senieji žaidimai neabejotinai buvo savotiška jaunuolių iniciacija, kurios metu tikrinta jaunuolių branda ir gebėjimai.

Sulaukusius dvidešimties, jaunuolius ir jų varžymosi pasiekimus imdavo pripažinti ir suaugusieji, beje, ir patys nevengdavę parungtyniauti, jėgą pademonstruoti: suaugę vyrai dažnai susiginčydavo, kuris sunkesnį akmenį pajudins ar pakels, rastą ant peties užsikels, sunkų didelį maišą viena ranka ant peties užsimes ar paneš įsikandęs dantimis, net susilažindavo, kuris, palindęs po arkliu, jį pakels. Mėgtos įvairios imtynės („Ristynės“, „Veltinės“, „Grumtynės“, „Mintynės“) – jomis domėdavosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji. Imtynėmis, kartais net ir susilygus iš degtinės butelio ar pinigų, buvo sprendžiami įvairūs buitiniai ginčai ir lažybos. Būta įvairių imtynių taisyklių: imtynės laikantis už diržų, susikabinus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo parversti varžovą, o tik išbandyti, kuris stipresnis. Populiariausia imtynių forma, kai priešininkai lygioje aikštėje vienas kitą apkabindavo per petį (kairę ranką laikydavo virš varžovo dešiniojo peties, o dešinę po pažastimi) ir stengdavosi vienas kitą pargriauti. Imantis nebuvo galima varžovo kilstelėti į viršų, spausti kumščiu nugaros, pakišti kojos. Tačiau kai kur, ypač Žemaitijoje, šių taisyklių nesilaikyta. Ne tik jėga, gera fizinė forma, bet ir gebėjimas ją tikslingai, „su protu“ panaudoti neabejotinai buvo labai svarbūs tarp darbingo amžiaus vyrų.

Reikia pastebėti, kad įrodinėjant savo viršenybę, jėgą nevengta ir pasikumščiuoti. Būdavo net žiaurių žaidimų ar varžytuvių su šiurkščiais pokštais, ištepliojimais, mušimais, stumdymais, akivaizdaus muštynių pobūdžio: kapojama botagais, imamasi susiėmus už ausų ir pan. Tam progų suteikdavo net, rodos, visiškai nekalti žaidimai užrištomis akimis: pavyzdžiui, žaisdami „Bružą“ du vyrai užrištomis akimis atsitūpdavo abipus mintuvų (ožio) ir pagal priešininko šauksmą stengdavosi jį apdaužyti kietai susuktais linais (žiužiais).

„Jaunimėlyje“ labiau buvo mėgstami smagūs, pokštaujant ir improvizuojant sukeliantys daug juoko ir linksmumo žaidimai, kuriuose, be įvairiausių gaudymų, kitokių vikrumo ir ištvermės išbandymų, būta ir sumanumo ar geros orientacijos reikalaujančių veiksmų ar užduočių, „nekaltai“ prigaunant, stengiantis išmušti iš pusiausvyros. Jaunimo žaidimai buvę ir tradicijos sankcionuota vaikinų ir merginų bendravimo forma. Gaudymas, „medžiojimas“, aklas pasirinkimas užrištomis akimis sudarydavo patogių progų parodyti prielankumą, dėmesį, o kartais net dar daugiau – apsikabinti, apčiupinėti, net pabučiuoti. Tokių galimybių dažniausiai suteikdavo fantų vadavimo užduotys. Dalyviai, žaidimo metu neatlikę kokios nors užduoties ir už tai atidavę kokį nors savo asmeninį daiktą – fantą (skarelę, nosinę, peiliuką, šukas ir pan.), turėjo atlikti naują užduotį ir taip fantą išsipirkti („atsiteisti“). Būta tikrai linksmų, išmoningų, žaidėjų fantaziją, sumanumą, iškalbą, net ir fizines savybes ugdančių išsipirkimo užduočių.

Gatviniuose kaimuose jaunimas pažaisti, pasirungti draugėn susirinkdavo dažnai. Ir jokie teisėjai jiems nebuvo reikalingi – varžovų galimybes įvertindavo čia pat susibūręs jaunimas arba ir patys žaidėjai.

Smagiausia, įtraukianti bemaž visus susirinkusius, telkianti ir sujungianti bendram tikslui žaidimų rūšis – grupiniai komandiniai žaidimai „Kiaulikė“, „Ripka“ (ritinys), „Kerėpla“, „Rekežys“, „Gudo mušimas“, „Bobos mušimas“, „Ožkos mušimas“, „Kiveris“, „Pikeris“, „Kergė“, „Vokiečio mušimas“, „Čyžas“ ir kt. Jie leido pripažintiems jaunimo lyderiams – aktyviausiems ir sumaniausiems kaimo ar miestelio bernams arba merginoms, geriausiems žaidimo taisyklių žinovams – į komandas suburti paauglius ir jaunimą. Tokie žaidimai buvo ypač populiarūs gatviniuose kaimuose, kur lengva surinkti dalyvius. Kai žaidime dalyvaudavo dviejų kaimų gyventojai, kiekvienas kaimas sudarydavo savo komandą.

Žaidimai pradedami arba grupės, komandos sudaromos laikantis tam tikrų susitarimų ar paprasčiausiai metant burtus. Daugelis jų prasideda išskaičiavimu, pasiskirstant, kam ką reikės daryti, kam pirmam pradėti žaidimą. Šiam tikslui sakomi neilgi eiliuoti tekstai – skaičiuotės. Paprastai skaičiuoja sumanesni, žaidimą organizuojantys dalyviai, nes pilnas nesuprantamų, paslaptingų (tarsi buriant) žodžių skaičiuotes ne taip lengva atsiminti. Kai kokią nors dažnai naudojamą skaičiuotę jau būdavo išmokę visi, „pravadyriai“ sudėdavo naują, negirdėtą.

Kas bus pirmas, nusprendžiama ir kitais būdais. Keletas iš jų buvo dažniau naudojami, populiarūs, kaip antai: būrimas, įvairaus ilgio šiaudelių, traukiamų už galiukų, naudojimas (laimėdavo ištraukęs ilgiausią šiaudą), dviejų (sėkmės ir nesėkmės) spalvų akmenukų traukimas iš kepurės. Tačiau dažniausiai naudojama pagalbinė išsiskaičiavimo priemonė – lazda (lazdos).

Žaidimai ir šiandien išlieka viena iš labai mėgstamų ir populiarių pramogų rūšių. O šimtmečiais kurta, saugota, svarbi žaidybinė liaudies tradicija vis dar gyva ir turinti savo vietą mūsų gyvenimuose, aktuali net ir pasikeitus vartojimo paskatoms bei aplinkybėms. Ji – tarsi gyvas šaltinis naujai kuriamoms žaidimų formoms, padedantis skleistis mūsų kūrybiškumui, praturtinantis mūsų laisvalaikį, sudarantis sąlygas bendrauti, palaikyti pozityvią emocinę būklę, socialinius ryšius – visomis prasmėmis asmenybei tobulėti.

Žurnale skelbiami probleminiai mokslo populiarinimo straipsniai, pokalbiai, recenzuoti mokslo darbai, lauko tyrimų ir archyvų medžiagos, vertimai, taikomojo pobūdžio medžiagos.

Žurnalas leidžiamas nuo 1988 m. kas du mėnesius. Nuo 2019 m. 2-ojo numerio žurnalas – „Būdas“. Anksčiau – „Liaudies kultūra“ (1989–2019/1).

Vyriausioji redaktorė – Saulė Matulevičienė.

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2021.

ISSN 2669-0403

Temos

Šiuolaikinės lietuvių etninės kultūros būklė ir problemos;
Lietuvių archeologijos, etnologijos, mitologijos ir tautosakos, liaudies muzikos ir šokių, tautodailės tyrinėjimai;
Lietuvių etninės kultūros regioninės apraiškos bruožai;
Baltijos regiono tautų kultūra;
Pasaulio tautų kultūros;
Pasaulio kultūros teoretikų darbai.

Žurnalo steigėjai

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Pasaulio lietuvių Dainų švenčių fondas.

Žurnalo tinklalapis ir archyvas nuo 1988 m. – Lietuvos nacionalinio kultūros centro svetainėje.

„Būdas“ Nr. 6, 2021 turinys:

Pokalbis prie Vilnelės. Kalbiname 80-metį mininčio Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovą Saulių LIAUSĄ | 1

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
Austė NAKIENĖ. Išrašė raštelį kaip bitė korelį. Sveikiname profesorę Daivą RAČIŪNAITĘ-VYČINIENĘ! | 8

Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui – 8 0
Prie svarbiausių vertybių lopšio. Pokalbis su etninės kultūros puoselėtoja Vida ŠATKAUSKIENE | 10
Festivalyje „BALTICA“ – „Protėvių audos“. Vytauto DARAŠKEVIČIAUS nuotraukos | 22

Moksliniai tyrimai
Gaila KIRDIENĖ. Vieno tošies atviruko pėdsakais: lietuviai ir latviai tremtiniai Zavodovkos apylinkėse, Krasnojarsko krašte. I d. | 24

Pažintys
Lietuviškų žodžių viltis. Pokalbis su vienu iš žurnalo redaktorių Liudviku GIEDRAIČIU | 37
Puvočių ir Merkio išsupta. Pokalbis su etnologe Nijole MARCINKEVIČIENĖ | 53

Skaitymai
Ananda K. KŪMARASVAMIS. Pirmykštė mąstysena | 70

Tautodailė
Asta VALIUKEVIČIENĖ. Kelios mintys apie tautodailę ir jos dabartį | 79

Atmintis
Gražina MARTINAITIENĖ. Kai sirpo vyšnios Suvalkijoj… I d. | 83

Stovyklos
Arijana KOTOVA. Su laisvės kovotojais rankom susikibus | 92

„Būdas“ Nr. 5, 2021 turinys:

Kintanti Europa: Marijos Gimbutienės priešistorės modeliai.
Pasivaikščiojimas su archeologe po parodą „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“ | 1

Moksliniai tyrimai
Dainius RAZAUSKAS. Perkūno raugas | 15
Rimvydas LAUŽIKAS. Cepelinai ar zrazai? Gastronominio tapatumo grupės
Lietuvoje 2020-aisiais | 24

Atmintis
Jūratė GUDAITĖ. Dar nematyti senosios Lietuvos vaizdai | 35
Aistė PETRAUSKIENĖ. Partizaninis karas XXI amžiaus žmogaus akimis | 48
Valdas STRIUŽAS. Lietuvos partizanų užkasimo vietos ir kapai | 50

Skaitymai
Tomas SINGERIS, Ketrin KAPLINSKI. Kultūrinis kompleksas | 69

Atmintis
Lina LEPARSKIENĖ. Piligrimystė į Rodūnę.
Apie išnykusį litvakų pasaulį ir geraširdį išminčių Chafecą Chaimą. Pokalbis su jidiš paveldo tyrinėtoju Dovydu KACU. | 74

Festivaliai
Dainius RAZAUSKAS Ra(u)gutis „Juodaragyje XXI“ | 90
Simonas RUPŠYS. „Mėnuo Juodaragis XXI“ | 93

„Būdas“ Nr. 4, 2021 turinys:

Tapatybė be įvaizdžio. Pokalbis su kultūros istorike, menotyrininke Margarita MATULYTE apie parodą “Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė… Čiabuvių pasakojimai”| 1

Moksliniai tyrimai
Dainius RAZAUSKAS. Žmogaus sutvėrimas | 12

Baltai
Simkalos skydas. Pokalbis su Žiemių prado „Simkalos“ asociacijos vadovu Andriumi BITAIČIU apie Žiemgalos istoriją ir jos tyrimus | 25

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas
Lina LEPARSKIENĖ, Arturas VALIAUGA. „Kopiame į aukštą kalną, į Marijos pilį“. Krekenavos Žolinės atlaidai | 37

Skaitymai
Eglė BEINORIENĖ. Elenytė ir jos upės: psichoanalitinis žvilgsnis į pasaką | 45

Pažintys
Arklys duonpelnys. Pokalbis su Arklio muziejaus šeimininkais Mindaugu KARČEMARSKU ir Egidijumi MUSTEIKIU | 61

Atmintis
Apolonija ZIMKUVIENĖ. Iš Arklio muziejaus istorijos. 2 d. | 71

Knygos
Marijus ŠIDLAUSKAS. Ne tik publicistikos istorijai. Apie knygą “Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika” | 79

Festivaliai
Laima PURLIENĖ. Apie pescyvalį „Čiulba ulba“ Marcinkonysna | 85

„Būdas“ Nr. 3, 2021 turinys:

Vytautui Mačerniui – 100
Viktorija DAUJOTYTĖ. Vytauto Mačernio „Vizijos“: krašto ir sielos vaizdai | 1

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas
Filomena KAVOLIŪTĖ. Krašto gamta Lietuvos vietovių varduose | 8

Moksliniai tyrimai
Jolanta ZABULYTĖ. Kalvio portretas tradicinėje kultūroje | 17

Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai – 250
Rasa ŽUMBAKIENĖ. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Taislius augyminis“. Atminimo ženklai | 27

Moksliniai tyrimai
Rimvydas LAUŽIKAS. Lietuvos obelų mikroistorijos | 40

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas
,,Su daliu ir grybauc gerai…“. Pokalbis su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialiste etnokultūrininke Dalia Blažulionyte | 50

Skaitymai
Daizetsas Teitaras SUDZUKIS. Aukščiausias dvasinis idealas | 61

In memoriam
Dainius RAZAUSKAS. Galiausiai – nubusti. Andrių KONICKĮ išlydint | 64

Diskusijai
Dainius RAZAUSKAS. Asmenvardžių rašyba: „problema“, kurią laikas „išspręsti“. II dalis: orientalistika | 66

Lietuvos totorių kultūros metams
Lina LEPARSKIENĖ. Lietuvos totoriai. Totoriškumas šventose knygose ir avinėlio aukojime | 74

Atmintis
Eglė RAIŠIENĖ. Kupiškėniški rašymai | 83
Apolonija ZIMKUVIENĖ. Iš arklio muziejaus istorijos | 90

„Būdas“ Nr. 2, 2021 turinys:

„Man gražu, kaip jie gyvena“. Pokalbis su fotomenininku Arūnu BALTĖNU | 1

Moksliniai tyrimai
Dainius RAZAUSKAS. Sutvėrimas šalčiu | 13
Jolanta ZABULYTĖ. Kalvio portretas mitologijoje | 21
Daiva RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ. Ožys ir jo garsinė aplinka, III dalis: Pakeistas balsas ir „Oželio dainos“ | 32

Marijai Gimbutienei – 100
Viktorija DAUJOTYTĖ. Kad tęstųsi Marijos Gimbutienės skaitymai | 41

Moksliniai tyrimai
Metų šešėlyje. Vyresnio amžiaus žmonių (nu)vertinimas Lietuvoje. Pokalbis su sociologe Gražina RAPOLIENE | 44

Požiūris
Gražina KADŽYTĖ. Žmogaus pilnatvė tęsiasi nuo aušros iki saulėlydžio | 52

Moksliniai tyrimai
Modesta PAKALNYTĖ. Lietuvos parapijų špitolės ir špitolininkai katalikiškosios Apšvietos epochoje | 65

Pažintys
„Mylakit tik lietuvišku alum“. Pokalbis su aludariu Simonu GUTAUTU | 68

Požiūris
Dainius RAZAUSKAS. Asmenvardžių rašyba: „problema“, kurią laikas „išspręsti“. I dalis: lituanistika | 78

Išlydint
Marija ZAVJALOVA. Tamarą SUDNIK palydint (1939 01 17–2021 03 05) | 87

Žmonės pasakoja
,,Purpt iš sterblės ir bėgčiu tolyn kaip pamokinti“. Pasakoja Vanda EINORYTĖ-KUČINSKIENĖ | 89

„Būdas“ Nr. 1, 2021 turinys:

Marijai Gimbutienei – 100

Ingė LUKŠAITĖ. Ar pažįstame Mariją Gimbutienę? Kelias į tėvynę per tūkstantmečius | 1
Viktorija DAUJOTYTĖ. Marija Gimbutienė: istorija su heroje moterim | 6
Austė NAKIENĖ. Marijos Alseikaitės studijų metų darbai: Vilniaus krašto tautosakos rinkimas ir jos tyrimas | 10

Moksliniai tyrimai
Daiva RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ. Ožys ir jo garsinė aplinka, II dalis: Ožio ragas ir ožio koja | 17
Dainius RAZAUSKAS. Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių: ČIUŽĖ, arba GUŽĖ | 23

Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas

Rūpinantis tautodailės gyvybingumu. Pokalbis su Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininku Jonu RUDZINSKU | 30

Tautodailė
Asta VALIUKEVIČIENĖ. 2021-ųjų metų tautodailės žvaigždės. Šešioliktoji konkursinė ,,Aukso vainiko“ paroda | 35
2020 metų Monikos Bičiūnienės premijos laureatai | 43
Plazdantys gandrų sparnai. Pokalbis su tautodailininku Raimondu ŠALAŠEVIČIUM | 46

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas
Skirmantė RAMOŠKAITĖ. Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado naujienos | 52
„Kiek atmenu, vis zurzu dainas…“ Pokalbis su ilgamete Žiūrų etnografinio ansamblio vadove Marcele PAULAUSKIENE | 60

Atmintis
Iš Jono TRINKŪNO užrašų apie Ūlos kraštą | 70

Lietuvos totorių metams
Lina LEPARSKIENĖ. Lietuvos totoriai: nuo Butrimonių iki Subartonių | 79

Iš Gudijos
Marija VINIKAVA, Irina DYDIŠKO. Baltarusijos Panemunės regiono tradicinis kostiumas. Žiemos kolekcija | 89

TURINYS

Lina Kairytė

EI, VOLUNGĖLE / 4

Išplėtota lietuvių liaudies daina, SATB a cappella

2020 m. I premija, B kategorija

Lina Kairytė

TURĖJO BOBUTĖ ŽILĄ OŽELĮ / 7

Išplėtota lietuvių liaudies daina, SA ir fortepijonui

2020 m. I premija, B kategorija

Artūras Novikas

JOSIU IN KALNELIUS / 15

Išplėtota lietuvių liaudies (dzūkų) daina, SSAATB a cappella

2020 m. I premija, B kategorija

Artūras Novikas

EŽIUKAS / 22

Danutės Isajevienės ir Jurgos Novikienės žodžiai

SA, smuikui ir fortepijonui

2020 m. I premija, B kategorija

Rimvydas Mitkus

MŪSŲ ŽEMĖ / 25

Rimvydo Mitkaus aranžuotė

Sauliaus Petreikio ir Donato Petreikio muzika

Rimvydo Stankevičiaus žodžiai

SATB ir fortepijonui

2020 m. III premija, B kategorija

Leonidas Abaris

LINĖLI, TA TA TO / 34

Išplėtota sutartinė, SSATB a cappella

2020 m. II premija, B kategorija

Leonidas Abaris

SODINAU AŠ MEDĮ / 38

Janinos Degutytės žodžiai, SSA ir fortepijonui

2020 m. III premija, B kategorija

Giedrius Svilainis

LIETUVIŠKOJ PIRTY / 43

Stasio Žlibino žodžiai, TTBB a cappella

2020 m. III premija, B kategorija

Dominykas Kazimieras Krulikovskis

BROLELIS / 54

Dominyko Kazimiero Krulikovskio žodžiai

SATB ir fortepijonui

2020 m. III premija, B kategorija

Lietuvių sceniniai šokiai

Sudarytoja Gražina Kasparavičiūtė
Redaktorė Dalia Rastenienė
Brėžiniai Snieguolės Einikytės
Natografas Arvydas Adamonis

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2020. – 303 p.

ISBN 978-609-8166-16-3

Turinys

UPELĖ TEKA / 4
Edmundo Žičkos choreografija
Nijolės Sinkevičiūtės muzika

LEMBURGIS / 26
Valdo Paulausko choreografija
Sigito Spalinsko aranžuota lietuvių liaudies muzika

DRIBKUS / 57
Juozo Lingio choreografija
Valentino Bagdono muzika

SIŪLŲ KAMUOLĖLIS / 88
Vidmanto Mačiulskio choreografija
Aro Žvirblio muzika

PORINČIUS / 116
Donato Šiniausko choreografija
Kęstučio Lipeikos aranžuota lietuvių liaudies muzika

SĖJAU RŪTĄ / 153
Juozo Gudavičiaus choreografija
Algimanto Raudonikio aranžuota lietuvių liaudies muzika

DELNIUKŲ POLKUTĖ / 169
Gretos Šveikauskaitės choreografija
Regimanto Žuko muzika

YLAKIŠKIŲ MAZGYTINIS / 189
Adelės Miltenienės scenai pritaikyta folklorinių šokių pynė
Lietuvių liaudies muzika

LOPŠINĖ / 209
Živilės Adomaitienės choreografija
Aloyzo Žilio muzika
Aušrinės Zulumskytės žodžiai

DABINGAS / 235
Donato Šiniausko choreografija
Kęstučio Lipeikos aranžuota lietuvių liaudies muzika

SENJORŲ APVALCIUS / 264
Jūratės Kiškienės choreografija
Prano Razmaus aranžuota lietuvių liaudies muzika