VIII tomas

Sudarytojas Vaclovas Augustinas
Redaktorius Donatas Zakaras
Garso režisieriai Arūnas Zujus, Rimantas Motiejūnas
Kalbos redaktorė Renata Radavičiūtė

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017. – 1 CD.

Turinys

1. Vaclovas Augustinas HYMN À SAINT MARTIN* 03:57
2. Vytautas V. Barkauskas COMMEDIA DEL ARTE**  01:58
3. Vidmantas Bartulis MALDELĖ*** 02:14
4. Zita Bružaitė PŪTĖ VĖJAS***, solistė Ieva Skorubskaitė (sopranas) 03:58
5. Jurijus Kalcas EXULTATE DEO*** 02:24
6. Algirdas Martinaitis SANCTUS** 03:03
7. Rytis Mažulis CANON SOLUS*** 04:56
8. Remigijus Merkelys LIBERA ME*** 09:42
9. Vytautas Miškinis O SALUTARIS HOSTIA*** 03:33
10. Onutė Narbutaitė EPITAFIJA*, solistai Nerutė Šiliūtė (sopranas), 03:23

Nora Petročenko (altas), Marius Turlajus (tenoras), Gintautas Venislovas (bosas).
Akompanuoja ansamblis „Artrium Musicum“

11. Giedrius Svilainis LAUDATE DOMINUM***  03:46
12. Jonas Tamulionis LUX AETERNA OP. 253*** 07:39
13. Mindaugas Urbaitis LACRIMOSA*** 05:08
14. Raminta Šerkšnytė AUREI REGINA CAELI*, solistė Nora Petročenko (altas)
    I. DE D. MARIA MAGDALENA 05:13
    II. D. MAGDALENA SUB CRUCE PLENS 01:31
    III. AD D. VIRGINEM MATREM 04:52

* Dirigentas / Conductor Vaclovas Augustinas
** Dirigentas / Conductor Gintautas Venislovas
*** Dirigentas / Conductor Jaunius Šakalys

Įrašyta Lietuvos nacionalinio kultūros centro salėje 2017 m. lapkričio 28–30 d.,

Vilniaus plokštelių studijoje 1999 m. (2, 6, 10) ir Šv. Kotrynos bažnyčioje 2010 m. (14, 15, 16)

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017

VII tomas

Sudarytojas Vaclovas Augustinas
Redaktorius Donatas Zakaras
Garso režisieriai Rimantas Motiejūnas, Algirdas Mateika, Justinas Raudonis
Kalbos redaktorė Renata Radavičiūtė

Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2018.  – 1 CD.

Turinys

Feliksas Bajoras PASLAPTIS:

1. NESIBAIGIANTI AUKA 4:42
2. DŪŽTANTI BANGA 7:25
3. Vytautas Barkauskas PRIEŠ KELIONĘ 1:50
4. Jeronimas Kačinskas HAEC DIES 3:57
5. Dalia Kairaitytė APAKINS SMĖLIS VABZDĮ 2:01
6. Bronius Kutavičius ATNEŠU RŪTOS ŠAKĄ 5:02
7. Faustas Latėnas AGNUS DEI 9:30

Laurynas Vakaris Lopas MĮSLĖS:

8. ATLĖKĖ PAUKŠTIS 1:34
9. LIETUS 1:05
10. MĖNULIO SŪNELIS 1:26
11. MIRGULIUOJA MIRGULYNAS 1:06
12. PENKI BARSUKAI 1:02
13. Teisutis Makačinas ŠIENPJOVIAI 3:41
14. Algirdas Martinaitis ŽEMAIČIŲ PLENTAS 4:21
15. Rytis Mažulis APSTULBUSI AKIS PRARADO AMĄ 4:42
16. Vytautas Miškinis GLORIA 5:27
17. Jonas Tamulionis SKAIČIUOTĖS 4:38
18. Mindaugas Urbaitis IŠVAIKŠČIOJAU MIŠKĄ, IŠVAIKŠČIOJAU LAUKĄ 4:35
19. Nomeda Valančiūtė LIETUS PLONOM STIKLINĖM KOJOM 3:14

Atlikėjas Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“.

Dirigentai Vaclovas Augustinas (1, 2, 4–7, 13–18), Jaunius Šakalys (3, 8–12), Žilvinas Vyžintas (19).

Solistai Jurgita Mintautienė, Regina Pažūsienė (7), Brigita Šakalienė (14, 15), Ieva Skorubskaitė, Justina Leinartaitė (15), Nerutė Šiliūtė (15, 19), Saulius Laurinaitis (19).

Vargonai Leopoldas Digrys (7).

Skudučiai: Dominyka Rizgelytė, Vaidas Bartušas, Tomas Kreimeris (14).

Įrašyta Danijos radijuje 1992 m. (19), Vilniaus plokštelių studijoje 1999 m. (1, 2, 6, 18), Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje 1999 m. (7), Šv. Kotrynos bažnyčioje 2007 m. (4), Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studijoje 2018 m. (5, 8–17)

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2018

Kompaktinė plokštelė „Atvažiuoja Kalėdos“ skiriama visiems besidomintiems ir norintiems paklausyti ar išmokti advento ir Kalėdų dainų. Ji priklauso Lietuvos nacionalinio kultūros centro leidžiamų taikomųjų publikacijų serijai „Gyvoji tradicija“. Tuo pačiu pavadinimu 1998 m. buvo išleista garsajuostė, o 2000 m. knyga (sudarytoja Skirmantė Valiulytė). Jas išplatinus, leidinius nutarta esmingai papildyti ir pakartotinai išleisti.

Advento ir Kalėdų dainos sudaro gausiausią išlikusios kalendorinės tautosakos dalį. Pateikėjai jas dažnai įvardija giesmėmis. Daugiausia jų užfiksuota Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje, kur ilgiausiai išsilaikė gatviniai kaimai, kur seni ir jauni drauge vakarodavo dirbdami įvairius darbus. Tik Dzūkijoje per visą adventą ligi pat Trijų karalių (sausio 6-osios) dainuotos savitos dainos. Jų daugiausia užfiksuota Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Trakų, Šalčininkų rajonuose. Viena kita daina randama Suvalkijoje, Seinų bei Punsko apylinkėse, pvz., Oi atvažiuoja šventa Kalėda (II KP19). Vos kelios savitos Žemaitijoje sutinkamos kalėdotojų dainos – Važiousem kalėduoti (II KP 27), Važiuosma kalėdoti (II KP 28), Dienoj Dieva užgėmėma (II KP 29) – priskirtinos vėlyvesniam apeiginės tautosakos sluoksniui. Rytų Aukštaitijoje, Ignalinos, Švenčionių rajonuose ir Baltarusijos lietuvių salose užfiksuotos dainos Tu kiškeli (I KP 22, 23), Kam tavo, vilkeli (I KP 26) išsiskiria tik šiam kraštui būdingomis savybėmis. Sutartinėmis pagarsėjusioje šiaurrytinėje Aukštaitijoje tikrųjų advento–Kalėdų dainų neužrašyta, bet kai kurios jų savo turiniu artimos šio laikotarpio dainoms, plėtojančioms tuos pačius motyvus, kaip antai Untinas untałį (I KP 12), Unčių tupi trys pulkeliai (I KP 13), Tu lydi, lydeli žaliasai (I KP 14), Tu, avinėli, riestaragėli (I KP 15) ir kt.

Advento ir Kalėdų dainos nesunkiai atpažįstamos iš tam tikrų teksto elementų, visų pirma tai refrenai leliumai, aleliuma, aladumai, oi lėliu lėliu, kalėda, kalėdzieka, lėliu kalėda, kuriantys savitą poetinį stilių. Šie priedainiai beveik nepasitaiko kitų žanrų dainose. Kitas ryškus bruožas, išskiriantis advento ir Kalėdų dainas iš viso mūsų dainų masyvo, yra jiems būdinga struktūra. Daugelis šių dainų tekstų yra šakotinės kompozicijos – žmogaus gyvenimo ir išgyvenimų vaizdai juose gretinami su gamtos motyvais, o tai itin būdinga seniausioms mūsų dainoms. Gamtos ir žmogaus ryšys, jų lygiavertiškumas, lygiateisiškumas atsiskleidžia dainose, kuriose paraleliai pagal tolygų modelį piešiami mergelės ar bernelio ir bitelės, kuoselės, sakalėlio, dagilėlio, povelės, žvirblelio, kiškelio, lapelės ir pan. rūpesčiai. Šių dainų tekstuose iškeliama bendriausia gyvybės, vaisingumo idėja.

Adventas – taikos metas. Visą šį laiką lydėjo atjauta ir žmogaus atsigręžimas į gamtą – vengta kirsti miško, ypatingiau prižiūrėti vaismedžiai, bitės, globoti žvėreliai. Ir, matyt, ne tik dėl to, jog tikėta juose – miško medžiuose ar paukščiuose – įsikūnijančias protėvių vėles, bet ir dėl pačios santarvės dvasios. Nevalia pyktis, nieko skaudinti. Adventą minime ir kaip paslaptingą, mistinį laiką. Seniau žmonėms nerimą kėlė saulės, šviesos gesimas ir su tamsa įsisiautėjančios pavojingos jėgos.

Greta gamtos itin svarbi vestuvinė tematika. Ji yra pati bendriausia, visa apimanti ir visa apibendrinanti advento–Kalėdų tema. Poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai dėmesio centre šiose dainose atsidūrė neatsitiktinai. Žinoma, kad seniau Lietuvoje būta dviejų piršlybų laikotarpių. Vienas – prieš adventą, o kitas prasidėdavo kaip tik po Kalėdų ir trukdavo iki Užgavėnių. Taigi galima manyti, kad gyvuodamos greta ir adventinės, ir vestuvinės dainos veikė vienos kitas, šiuo laiku ypač sustiprėja vedybinių ir meilės būrimų, spėjimų reikšmė. Kaimo žmonių bendruomenė tradiciškai būrėsi draugėn, sueidama į didesnes trobas. Vakarojimuose ne tik vertinta, ką ir kaip jaunimas moka dirbti – verpti, virves vyti, bet ir žaista įvairūs poras pasirinkti padedantys, piršlybas imituojantys žaidimai. Dainose plėtojami kraičio krovimo, mergelių ir bernelių išaukštinimo ar šmaikštaus pajuokimo, mergelės išminties patikrinimo ar kitokio pasirengimo vestuvėms motyvai (I KP 6, 7, 8, 9, 10). Lietuvių mitologijos tyrinėtojo Norberto Vėliaus nuomone, žemiškųjų vedybų tema advento–Kalėdų laikotarpiu galėtų būti siejama su kadaise metų pradžios šventėse pakartojamomis „šventomis vestuvėmis“, kuriantis pasauliui esą vykusiomis tarp dievų. Naujųjų metų išvakarėse įsivyraujančią mirties, chaoso būseną mėginama įveikti ir jai priešpriešinant gyvybės, jaunų žmonių santykių – piršlybų, vestuvių būseną. Advento dainose pasitaiko vaikinų ir merginų suporavimo motyvų arba jos tiesiog kuria supoetintą merginos paveikslą. Pati vestuvių idėja šiose dainose perteikiama kitoniškai nei tikrosiose vestuvių dainose. Pavyzdžiui, advento dainoms būdingi gyvūnų medžioklės, jų vijimo, gaudymo vaizdai, o gyvūnų medžioklė įvairių tautų folklore metaforiškai reiškia piršlybas: gaudomas, persekiojamas gyvūnas simbolizavo merginą, o medžiotojas (strielčiukas) – piršlius ar jaunikį (I KP 25).

Šventinio žiemos laikotarpio dainos sunkiai pasiduoda griežtam priskyrimui adventinėms ar kalėdinėms – trūksta patikimų duomenų, dainininkų liudijimų. Jei kadaise tokio atskyrimo ir būta, ilgainiui tie skirtumai išblėso. Vis dėlto manoma, kad advento dainas nuo kalėdinių galėtų skirti refrenai – adventui priskiriami tekstai su priedainiu leliumai, aladumai, o Kalėdų laikotarpiui – su priedainiu kalėda ir įvairiais jo vediniais.

Advento ir Kalėdų dainos stiliaus ir temos požiūriu sudaro gana vientisą klodą, tačiau išsiskiria grupė dainų, kurios skambėjo tik per Kalėdų šventes ir tarpušvenčiu, nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tai yra vadinamosios kalėdotojų dainos. Kalėdotojai – tai grupė žmonių, ėjusių nuo namų prie namų ir giesmėmis sveikinusių jų šeimininkus. Kalėdotojų dainos išskiriamos ir šioje kompaktinėje plokštelėje (II KP 12–30). Vienos seniausių ir savičiausių kalėdotojų giesmių, prisodrintų itin raiškių fantastinių, mitologinių vaizdinių, yra  Vidury laukų grūšełė auga, Atłėkė alnis devyniaragis, Vai atabėga baikštus alnelis, Oi ir atłėkė baikščioji alnė, Kalėdų rytų rožė pražydo, Kalėdų rytų saułė pražydo, Ažu marių marių ažarai šalo (II KP 13–18). Grūšelės giesmėse vaizduojama, kad tamsos laikas baigėsi, kibirkštis įžiebia ugnį ir mūsų pasaulis prasideda, metai atsikuria iš naujo. Įvaizdžių mitiškumu, vaizdingumu ne mažiau turtingos Elnelio giesmės, kuriose plėtojamas pasakojimas apie pasaulio atsikūrimo vaizdus – atbėgantis elnias daugelio tautų siejamas su pasaulio medžiu ir visatos sandara, taip pat laikomas saulės provaizdžiu. Ragai – jos spinduliai, juolab ant jų deganti ugnis, kalantys kalviai atspindi mitinius saulės sugrįžimo motyvus. Šioje publikacijoje įrašyta rekonstruota giesmė Oi ir atłėkė baikščioji alnė (II KP 15). Anot dainų apie elnę devyniaragę tyrinėtojos Aldonos Ragevičienės, gruodžio mėnesį raguotos buvo tik vaikingos šiaurės elnės patelės – moteriškos lyties simbolis ir ši giesmė skirta pramotei, šeiminikei, o elnių patinai gruodžio pabaigoje – beragiai. Kai kurių giesmių žodinė ir muzikinė sandara išsaugo seniausio, šimtmečius ar net tūkstantmečius gyvuojančio apeiginio kalėdinių dainų klodo ypatybes, o priegiesmio kalėda kartojimas – tarsi kiekvieno nuosekliai vardijamo veiksmo įtvirtinimas. Būtent šios dainos interpretuojamos kaip lietuviškojo pasaulio sukūrimo mito aidas.

Įdomu ir tai, kad Grūšelę ir Elnią giedodavo būtent kalėdotojai, skelbdami žinią apie tai, kad saulė ir šviesa atsisuka į žemę. Šią žinią skelbti tegali žinantys, galintys nuspėti ateitį ir atminti praeitį – tie, kurie patys yra ne šios pasaulio pusės atstovai, o amžinojo gyvenimo, dausų, dievų, protėvių pasiuntiniai. Šiandien tegalim bandyti įsivaizduoti, kaip nekasdieniškai atrodė tos būtybės: įsivilkusios į išvirkščius kailinius, imituojančios gyvūnus – vilkus, meškas, ožius, gerves, arklius, o tikriau – jais laikytus protėvius ar žmogiško pavidalo kaukėtus „svetimuosius“, „svečius“. Vėlesniais laikais, XIX– XX a. pradžioje, kai šios tradicijos buvo užrašomos, tokie persirengėliai vadinti berneliais, piemenėliais, avinėliais, čigonais, jie linksmindavo žmones šokdami, dainuodami, pokštaudami, krėsdami eibes. Kaip anksčiau galėjo vykti senovinė lankymo apeiga, tegalime numanyti.

Dar keletas kalėdinių giesmių tipų vaizduoja šventinių vaišių užstalę: čia valgoma, geriama – kas kam skirta. Savitas priedainis Želk želmuo po žirgeliu, kalėda galėjo turėti ritualinių vaišių paskirtį – užtikrinti būsimą derlių, gyvūnų ir žmonių vaisingumo galias.

Keletas kalėdotojų dainų atspindi kalėdojančio jaunimo vaikštynes ir dovanų prašymą (II KP 20–29). Susibūrę į negausią grupelę, kalėdotojai vaikščiojo po kaimo trobas, giedodami giesmes, dainuodami, sveikindami šeimininkus ir kitus namiškius, linkėdami jiems gero. Būrys, norėdamas išradingiau prisistatyti ir įsiprašyti į trobą, nuotaikingai apdainuodavo ir kitus pulko narius, paskirdamas, kam šunis vaikyti, kam duonos, lašinių prašyti, o kam trupinius rinkti. Būtinybė atsilyginti už palinkėjimus ir sveikinimus remiasi tikėjimu, jog tai užtikrina maginę linkėjimo galią. Priešingu atveju tikėta užsitrauksiant anapusinio protėvių pasaulio rūstybę.

Dar viena svarbi švenčių dalis – keitimasis dovanomis. Apeiginės dovanos minimos ir dainose, jose merginoms dažniausiai dovanojama prausynų – muilo (II KP 30). Reikėtų paminėti, kad Kalėda – ne tik refrenas, šūksnis, bet ir kalėdinių dainų personažas, įvaizdis. Pavyzdžiui, apdainuojama, kad Kalėdos atvažiuoja geležų ratais, diržų botagais, atveža lašinių paltis, dešrų kartis (Oi atvažiuoja šventa Kalėda (II KP 19)).

Advento–Kalėdų dainų tekstus lydi tik šiam žanrui būdingos melodijos, pagrįstos savitomis intonacijomis ir ritminėmis formulėmis. Užfiksuota keliolika pagrindinių tradicinių melodijų tipų, kurie varijuojami. Tipiškos advento–Kalėdų dainų melodijos yra vienbalsės, gana siauros apimties, nesudėtingos formos. Joms būdingas santūrus lėtas tempas, ramybė. Kiek gyvesnės kalėdotojų dainos.

Kompaktinėje plokštelėje skamba pateikėjų, folkloro ansamblių ir pavienių dainininkų atliekamos advento ir Kalėdų dainos. Kai kurioms kalėdotojų dainoms folkloro ansamblių dalyviai pritaria tradiciniais instrumentais – kanklėmis (II KP 30), kitoms – smuiku, basedle ir būgnu (II KP 18, 23, 24, 27), o kartais jas savaip interpretuoja, papuošdami naujais melodiniais variantais ir nutolsta nuo knygoje skelbiamų melodijų.

Tikimės, kad ir šiandien advento–Kalėdų giesmės padės pajausti gamtos ir žmogus darną, giedodami jas stabtelsime ir kasdienybėje patirsime amžinąją laiko tėkmę.

Publikacijai panaudoti Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo įrašai (I KP 22, 23), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus muzikinio folkloro archyvo (I KP 1, 11, 16), Varėnos r. Marcinkonių (II KP 11), Žiūrų (I KP 2 ), Trakų r. Kalvių-Lieponių (I KP 4, 8, II KP 6, 14, 16, 20) folkloro ansamblių, garsajuostės „Atvažiuoja Kalėdos“ (I KP 20), kompaktinės plokštelės „Veronika Povilionienė. „Lietuvių liaudies dainos“ (II KP 10, 12) įrašai. Kitas dainas 2017–2018 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studijoje įdainavo Vilniaus miesto folkloro ansambliai ir pavieniai atlikėjai.

I KP

Advento-Kalėdų dainos

1. Oi tu, bitaite (Varėnos r., Puvočių k.) Nr. 1                                                         0:42

2. Uoi tu, bitaite, lėliumai (Varėnos r., Žiūrų k.) Nr. 2                                            2:35

3. Skrido vanagėlis, lelimo (Astravo r., Knistuškių k.) Nr. 13                                0:45

4. Oi tu kuosela, leliumoj (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 11                                         3:44

5. Łėkė łėkė sakałėlis (Alytaus r.) Nr. 9                                                                   1:17

6. Vai šaliu šaliu, sieras sakałėli (Varėnos r., Mardasavo k.) Nr. 10                      2:30

7. Lakiojo dagiłėlis (Alytaus r., Jaujakaimio k.) Nr. 6                                             2:18

8. Vaikščinėjo povełė (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 20                                               2:36

9. Tu žvirblali, łėktasai (Varėnos r., Subartonių k.) Nr. 21                                     3:37

10. Tu paukštuke, drabna lakštuke (Kaišiadorių r., Rečionių k.) Nr. 22                 1:42

11. Kałė kałė genelis (Varėnos r. Antakalnio k.) Nr. 23                                          0:53

12. Untinas untałį (Kupiškio r.) S Nr. 1                                                                  2:24

13. Unčių tupi trys pulkeliai (Biržų r.) S Nr. 2                                                        0:58

14. Tu lydi, lydeli žaliasai (Biržų r., Gavėniškio k.) S Nr. 8                                   3:25

15. Tu, avinėli, riestaragėli (Rokiškio r., Radišių k.) S Nr. 7                                  1:55

16. Darži oželis, leliumoj (Varėnos r., Strielčiškių k.) Nr. 40                                 1:13

17. Tu šermuonėli trumpakojeli (Druskininkų sav., Ricielių k.) Nr. 25                  1:04

18. Vai tu, voveraite (Varėnos r., Kriokšlio k.) Nr. 38                                            0:59

19. O kas sodely pamigo (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 35                                          2:42

20. Lapukė lojo, linelius klojo (Lazdijų r., Dulgininkų k.) Nr. 34                           0:30

21. Tu, lapela langvapėde (Varėnos r., Zervynų k.) Nr. 37                                     1:17

22. Tu kiškeli, lelimoja (Švenčionių r., Lazdinių k.) Nr. 29                                     0:45

23. Tu kiškeli, lelimo (Švenčionių r., Adutiškis) Nr. 30                                           2:50

24. Leliumoj, tu kiškeli (Šalčininkų r., Žižmų k.) Nr. 27                                         1:40

25. Kas buvo girioj pamigįs (Trakų r., Kalvių k.) Nr. 32                                        4:00

26. Kam tavo, vilkeli (Švenčionių r., Adutiškis) Nr. 41                                           1:00

27. Kvolinosi šilo meška (Varėnos r., Gudelių k.) Nr. 42                                        1:40

II KP

1. Žaliami sodi obełėłė (Varėnos r., Gudelių k.) Nr. 46                                           1:58

2. Sodzino brolis obełėłį (Varėnos r., Vilkiautinio k.) Nr. 43                                  0:45

3. Sodai sodai, leliumai (Lazdijų r., Abarauskų k.) Nr. 47                                      2:00

4. Leliumoj, gili gili upełė (Lazdijų r., Ricielių k.) Nr. 51                                       3:23

5. Vai kieno rakteliai (Varėnos r.) Nr. 54                                                                2:12

6. Kieno ty dvari, leliumoj (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 63                                       2:27

7. Paskėliau aksci, ankstų rytelį (Šalčininkų r., Maciučių k.) Nr. 65                      1:44

8. Vai ir atvažiavo penki neženoci (Varėnos r., Čižiūnų k.) Nr. 67                         1:53

9. An ulyčių, an placiųjų (Varėnos r.) Nr. 53                                                           1:40

10. Leliumoj, siuntė mani, leliumoj (Lazdijų r., Viktarinos k.) Nr. 70                    3:40

11. Vai ir atvažavo šventa Kalėda (Varėnos r., Marcinkonių k.) Nr. 72                 3:38

Kalėdotojų dainos

12. Vidury laukų grūšełė auga (Varėnos r.) Nr. 78                                                  1:22

13. Atłėkė alnis devyniaragis (Lazdijų r., Ricielių k.) Nr. 73                                  2:23

14. Vai atabėga baikštus alnelis (Trakų r., Kalvių k.) Nr. 76                                  2:40

15. Oi ir atłėkė baikščioji alnė (Trakų r.) Nr.75                                                      4:24

16. Kalėdų rytų rožė pražydo (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 80                                   1:27

17. Kalėdų rytų saułė pražydo (Trakų r., Čižiūnų k.) Nr. 79                                   2:20

18. Ažu marių marių ažarai šalo (Šalčininkų r., Šiudainių k.) Nr. 84                     3:05

19. Oi atvažiuoja šventa Kalėda (Seinai, Dusnyčios k.) Nr. 83                              1:58

20. Aisim, mergos, aisim, bernai, kalėda (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 89                 2:14

21. Aisim, sesula, mes kalėdocie (Ignalinos r., Dysnos k.) Nr. 88                           2:37

22. Aikim, bernai, kalėdauc (Varėnos r., Kazimieravo k.) Nr. 86                           1:05

23. Kalėda joče (Švenčionių r.) Nr. 91                                                                     1:00

24. Kalėda jočė (Švenčionių r., Adutiškis) Nr. 92                                                   0:46

25. Oi ant kalno bačkełė, kadėda (Varėnos r., Šlaito k.) Nr. 89                              1:19

26. Vidury dvaro, leliumai (Lazdijų r., Gudonių k.) Nr. 97                                     0:58

27. Važiousem kalėduoti (Kretingos r., Skaudalių k.) Nr. 93                                  2:35

28. Važiuosma kalėdoti (Plungės r.) Nr. 94                                                             1:42

29. Dienoj Dieva užgėmėma (Kretingos r., Vaineikių k.) Nr. 95                            0:48

30. Už girių girių (Jurbarko r., Veliuona) Nr. 85                                                     2:10

Pastaba: dainų fiksavimo vieta nurodyta pagal dabartinį Lietuvos administracinį suskirstymą. Skaičiai šalia metrikų nurodo kūrinio eilės numerį knygoje „Atvažiuoja Kalėdos“, S – sutartines.

KP – kompaktinė plokštelė.

Atlikėjai:

Švenčionių kultūros centro Adutiškio filialo Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis, vadovai Palmyra Krivickienė, Stanislovas Rumbutis – I KP 23;

Trakų rajono Kalvių-Lieponių kaimo folkloro ansamblis, vadovė Algė Marija Armalienė – II KP 6, 14, 16, 20;

Marija Biekšienė – I KP 4;

Elžbieta Lebednykienė – I KP 8;

Varėnos rajono kultūros centro Marcinkonių folkloro ansamblis, vadovė Rimutė Avižinienė – II KP 11;

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, vadovės Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiūtė – I KP 13, 21, II KP 1, 14, 19;

Vladas Nemiškis – I KP 2;

Vilniaus miesto mokytojų namų vaikų ir jaunuolių folkloro ansamblis „Reketukas“, vadovė Irena Strazdienė – I KP 24;

Fausta Vervečkaitė – I KP 18;

Akvilė Kėvelaitytė – I KP 3;

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, vadovė Laima Purlienė – I KP 5, II KP 9, 17;

Asta Pereckienė – I KP 10;

Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Nalšia“, vadovė Audronė Vakarinienė – I KP 7, II KP 3, 18, 23, 24;

Vilniaus miesto etninės kultūros bendrijos „Radasta“ folkloro ansamblis, vadovai Audronė Vakarinienė, Saulius Bružas – I KP 17, II KP 5, 15;

Vilniaus miesto kultūros centro folkloro ansamblis „Jorė“, vadovė Rūta Montrimaitė-Aleksiūnienė – I KP 6, 9, II KP 4, 13, 21, 22;

Vilniaus miesto jaunimo folkloro ansamblis „Poringės“, vadovė Audronė Vakarinienė – I KP 27, II KP 8, 26, 30;

Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Virvytė“, vadovė Loreta Sungailienė – II KP 27, 28;

Loreta Sungailienė – II KP 29;

Loreta Sungailienė, Vida Šatkauskienė, Jūratė Šemetaitė, Audronė Vakarinienė – I KP 15, 25;

Vida Šatkauskienė, Jūratė Šemetaitė, Audronė Vakarinienė – I KP 12;

Loreta Sungailienė, Audronė Vakarinienė – I KP 14;

Vlada Dvareckienė – I KP 1;

Ona Gražulienė – I KP 11;

Lionė Jočienė – I KP 22;

Marcelė Paulauskienė  – I KP 2;

Veronika Povilionienė – II KP 10, 12;

Juzė Zubkauskienė – I KP 16

© Jūratė Šemetaitė
© Lietuvos nacionalinis kultūros centras 2018
Parengta 2018 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studijoje

CD ATVAŽIUOJA KALĖDOS

Traditional Lithuanian Folk Advent and Christmas Songs

This recording is a collection of traditional Lithuanian folk Advent and Christmas songs from sources such as bearers, folklore ensembles and individual singers. It is the largest portion of the Lithuanian Calendar folk song legacy. Bearers often refer to these songs as chants. Most of them have been found in Dzukija and East Aukstaitija, areas where linear villages (homes are situated side by side along a street in contrast to remote homesteads which can be scattered in no particular order) survived the longest, and where the old and the young population spent time in the evening and worked together. Approximately until the middle of the 20th century, only Dzukija is known to have had songs unique to this time of year from Advent till Three Kings’  Day (January 6th).

Advent/Christmas songs can be easily recognized by certain text components. First of all, those are the refrains such as “leliumai”, “aleliuma”, “aladumai”, “oi leliu leliu”, “kaleda”, “leliu kaleda”, which create an unmistakable poetic style. The refrains like these are practically non-existent in other song genres. Another significant feature that distinguishes the Advent/Christmas song from the rest of the song heritage, is its unique structure. Most of these texts have the branched composition, where human life experiences are compared to natural phenomena, a characteristic found in the oldest of all our songs. These texts celebrate the idea of vitality and fertility.

Advent is the time of peace. During this time, man practiced empathy toward nature and avoided clearing the forests, took better care of fruit trees, bees and animals. It serves the dual purpose of being both an expression of belief that forest trees and birds embody the returning souls of ancestors and a practice to preserve peace and harmony.

Another theme that runs in parallel to nature is that of marriage. The motifs of selecting a partner, proposing, creating a family in these songs are not accidental. In the olden days, Lithuania had two phases of matchmaking. One was before the Advent, and the other would start right after Christmas and last till Shrove Tuesday. Thus the Advent and wedding songs coexisted and influenced each other. At evening gatherings, the focus was not only on young people’s ability to work – spin yarn, splice ropes – but also on games that imitated the process of selecting a partner and making a proposition.

In winter holiday songs, there is no clear distinction between Advent and Christmas songs, due to the lack of reliable sources and singer testimonies. Even if there was such distinction in the past, the differences have faded over time. It is assumed, however, that the refrains themselves indicate that the difference exists: in Advent songs, the refrains contain words “leliumai, aladumai”, while in Christmas songs it is “kalėda” and its various derivatives.

Overall, Advent/Christmas song styles and themes appear relatively cohesive, but there is a distinct group of songs performed only during the Christmas holiday, during caroling time – between Christmas and Three Kings’  Day. The Chistmas carol singers would sing these songs while visiting homes and greeting the hosts (II CD 12-30). One of the oldest and most unique caroling songs evoke extraordinary fantastic mythological visions, for example, a metaphor of a pear tree. The chant “Pear Tree in the Middle of a Field” (II CD 12) tells the story about dark times coming to an end and a spark that starts a fire, and our world begins anew and the calendar year is recreated. The so-called “reindeer songs” also have a wealth of mythological references which allude to creation of the world. The image of an arriving deer (also present in other cultures) is associated with creation of the world tree and larger universe. As a symbol of sun rays, the deer’s antlers are aflame, while the actively working metalsmiths represent the mythological return of the sun. The aforementioned texts and musical structure preserved the oldest Christmas ritual traditions that survived hundreds, if not thousands of years.

This recording and the accompanying book “Atvažiuoja Kalėdos” are part of the applied publication series “Gyvoji tradicija” (“Living Tradition”).

Vertė / Translated by Monika Edgar ]]> https://eknygynas.lnkc.lt/parduotuve/etnines-kulturos/cd-atvaziuoja-kaledos/feed/ 0 https://eknygynas.lnkc.lt/parduotuve/choru/lietuviu-choro-muzikos-antologija-i/ https://eknygynas.lnkc.lt/parduotuve/choru/lietuviu-choro-muzikos-antologija-i/#respond Wed, 13 Jan 2021 11:24:22 +0000 https://eknygynas.lnkc.lt/?post_type=product&p=3259 Lietuvių choro muzikos antologija. I tomas. Iki 1990 m. lietuvių kompozitorių sukurti kūriniai. Sudarytojas Rolandas Aidukas. – Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012. – 337 p.]]> Lietuvių choro muzikos antologija. I tomas. Iki 1990 m. lietuvių kompozitorių sukurti kūriniai. Sudarytojas Rolandas Aidukas. – Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012. – 337 p.

III tomas

Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Povilas Gylys

Redakcinė kolegija:
Jonas Vytautas Bruveris
Algimantas Lopas
Teisutis Makačinas

Redaktoriai
Živilė Tamaševičienė
Donatas Zakaras

Viršelio ir principinio maketo dailininkė Audronė Lasinskienė
Kalbos redaktorė Skirmantė Ramoškaitė
Natografas Robertas Budrys

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2014. – 236 p.

ISMN 979-0-706208-38-1

Turinys

Pratarmė / 5

Preface / 7

Jonas Bendorius

VIEŠPATIES MALDA (TB) / 9

ICH DANKE DEM HERRN (SATB) / 11

Jonas Dambrauskas

O DIDIS DIEVE (SATB) / 23

O GAILESTINGAS VIEŠPATIE JĖZAU (SATB, piano) / 25

MALDA UŽ TĖVYNĘ (SATB, piano) / 28

LIBERA ME, DOMINE (SATB) / 31

REGINA CAELI (SATB, piano) / 34

Emerikas Gailevičius

RAMOVĖNŲ MARŠAS (SA, piano) / 37

LITUANICA (SATB, piano) / 40

Konstantinas Galkauskas

BASANAVIČIAUS ATMINČIAI (SATB, piano) / 51

Juozas Gaubas

KUR TAS ŠALTINĖLIS? (SATB) / 59

EXALTABO TE, DOMINE (SATB) / 60

Juozas Gruodis

SKAMBA SKAMBA KANKLĖS (SATB) / 62

MERGUŽĖLE MANO MIELA (SATB) / 65

LIKIT SVEIKOS, MERGUŽĖLĖS (SATB) / 68

ŽVEJAI (SATB) / 70

VYTAUTO DIDŽIOJO GARBEI (SATB) / 74

TĖVE MŪSŲ (SATB) / 76

ŽIEMA (SATB) / 78

VIDURNAKČIŲ AIKŠTĖSE (TB) / 80

PRIE TILTO (SATB) / 83

Juozas Gudavičius

MALDA UŽ TĖVYNĘ (SATB) / 86

BEAUŠTANČIAI DIENUŽĖLEI (SATB) / 87

KAD AŠ JOJAU (SATB) / 88

Aleksandras Kačanauskas

MALDA UŽ TĖVYNĘ (SATB, org) / 89

Jeronimas Kačinskas

VARNAS (TB) / 93

BERŽAS (SATB) / 96

PER GIRIAS (SATB) / 98

PJOVĖJAS (SATB) / 104

TERRA TREMUIT (SATB) / 106

REX CHRISTE (SA) / 110

Juozas Kamaitis

PRIE NEMUNO (SATB) / 112

PER ŠILELĮ JOJAU (SATB) / 113

SAKIAU SAVO MERGYTEI (SATB) / 114

Jurgis Karnavičius

VAIKŠČIOJAU (TB) / 115

Į DANGŲ ŽVAIGŽDĖS RENKAS (SA, piano) / 117

Konradas Kaveckas

O KRISTAU, PASAULIO VALDOVE (SATB) / 124

GIESMĖ KRISTAUS KARALIAUS ŠVENTĖJE (SATB) / 126

DIEVO MOTINA MARIJA (SATB) / 128

DAINA (SATB) / 129

O SACRUM CONVIVIUM (SATB) / 131

HAEC DIES (SATB) / 132

Viktoras Kuprevičius

DRĄSIAI, BROLELIAI (TB) / 134

PAJŪRIAIS (TB, piano) / 135

KARYS (TB) / 137

Juozas Naujalis

DAINŲ DAINELĖS (SATB) / 138

KYRIE (SATB, org) / 140

Stasys Navickas

EINA GARSAS NUO PAT VILNIAUS (SATB) / 145

LEISKIT Į TĖVYNĘ (SATB) / 146

OI GESO UŽGESO (SATB) / 147

VAI AUGOM, AUGOM (SATB) / 148

KANTATA DARIUI IR GIRĖNUI (SATB, piano) 149

Nuozas Neimontas

PASISĖJAU ŽALIĄ RŪTĄ (SATB) / 157

SIUNTĖ MOČIUTĖ (SATB) / 159

NAMO, NAMO (SATB) / 168

AUGINO MOČIUTĖ (SATB) / 169

VAI ANT KALNO (SATB) / 170

Vladas Paulauskas

TĖVE MŪSŲ (SATB) / 171

ŽALGIRIO MŪŠIS (SATB, S solo, T solo, B solo) / 173

Antanas Šerėnas

ARĖ BERNELIS (SATB) / 187

VAI PAKELĖLY (SATB) / 188

Stasys Šimkus

O ŠVENČIAUSIA MOTIN DIEVO (SA) / 191

TĖVE MŪSŲ (SA, org) / 192

PRIEŠ TAVO ALTORIŲ (SATB) / 195

EŽERĖLIS (SATB) / 196

NAKTIES TYLUMOJ (SATB) / 198

ŠERMUKŠNĖLĖ (SATB) / 202

Julius Štarka

ADORAMUS TE (SATB) / 205

O RAMBYNE! (SATB) / 207

Juozas Strolia

VALIOK, DALGELI (SATB) / 210

PARVESKI, VIEŠPATIE (SATB, piano) / 211

Juozas Tallat-Kelpša

PO AUKŠTUS KALNUS VAIKŠČIOJAU (SATB) / 215

ČIŪTO (TB) / 216

AŠ MIEGELIO NEMIEGOJAU (TB) / 218

Antanas Vanagaitis

MALDA (SATB) / 221

VĖJUŽĖLIS (SATB) / 223

Tekstų vertimai / 227

How to pronounce Lithuanian words / 231

Pratarmė

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nors ir greit netekus Vilniaus, kultūros žmonės atsikvėpė – jie galėjo nevaržomi kurti, įgyvendinti svarbius mokslo ir meno projektus. Ypač aktyvus šalyje tapo muzikinis gyvenimas. Netrukus, 1920 m., Kaune duris atvėrė Operos teatras, vėliau – 1926 m. – įkurtas Valstybinis Radiofono simfoninis orkestras. 1919 m. Juozo Naujalio iniciatyva atidaryta muzikos mokykla, vadovaujant Juozui Gruodžiui 1933 m. tapusi konservatorija. 1923 m. Klaipėdoje Stasys Šimkus atidarė muzikos mokyklą, kurią nacionalizavo jau po kelerių metų. 1924 m. J. Naujalis, Teodoras Brazys, Jonas Bendorius, Aleksandras Kačanauskas Kaune įkūrė Šv. Cecilijos draugiją, kurios pagrindinis tikslas buvo padėti vystytis Lietuvos bažnytinei muzikai. Tais pačiais metais įsteigta Lietuvių menininkų muzikų draugija, 1932 m. virtusi Lietuvių muzikų ir chorvedžių draugija. Ji vienijo įvairių specialybių muzikos atstovus, tačiau jos pagrindas buvo chorvedžiai. Tuomet veikė trys sekcijos: chorų (vad. Klemensas Griauzdė), vargonininkų (vad. Konradas Kaveckas) ir mokytojų (vad. Jonas Motiekaitis).

Ypač daug nuveikė mėgėjų chorai, būręsi prie steigiamų kultūros draugijų, įvairių organizacijų, studentų korporacijų. Aktyvios buvo šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių organizacijos. Pavyzdžiui, Nikodemo Martinonio vadovaujamas Šaulių sąjungos choras sėkmingai koncertavo Latvijoje, Estijoje, Rytų Prūsijoje, o Kauno Vytauto Didžiojo universiteto choras, vadovaujamas K. Kavecko, pasirodė Švedijoje, Čekijoje ir Prancūzijoje. Šie mėgėjų chorai nuveikė daug reikšmingų darbų chorinės kultūros labui ir buvo pavyzdys provincijos chorams.

1920 m. rudenį Vilnius ir Rytų Lietuva buvo okupuoti ir prijungti prie Lenkijos, tačiau dar beveik dvidešimt metų lietuvių kultūrinis gyvenimas vyko nepaisant didelių sunkumų ir suvaržymų. Reikšmingas kultūrinis centras buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, įkurta 1921 m. Mokinių meniniu ugdymu rūpinosi mokytojai Antanas Krutulys (1887–1979) ir Konstantinas Galkauskas (1875–1969). Na, o Vilniaus krašto muzikinei kultūrai ypač reikšminga Juliaus Siniaus (1911–1959) veikla. Jis 1937 m. iš A. Krutulio perėmė vadovavimą Vytauto Didžiojo gimnazijos chorui ir orkestrui, įkūrė „Varpo“ chorą, kuris su dideliu pasisekimu koncertavo ne tik Vilniaus krašte, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Jaunųjų muzikų žinios ir darbai buvo labai reikalingi Lietuvai. Jų dėka muzikinis gyvenimas nestovėjo vietoje, todėl 1923 m. imta mąstyti apie Dainų šventę Lietuvoje, nes kaimynai estai savo pirmąją šventę buvo surengę jau 1869 m., o latviai – 1873 m. Mažojoje Lietuvoje ant Rambyno kalno taip pat vykdavo jungtinių chorų pasirodymai, bet dydžiu jie neprilygdavo užsienio Dainų šventėms. Taigi pirmoji Lietuvos Dainų šventė įvyko 1924 m. rugpjūčio 23 d. Kaune, vyriausieji dirigentai buvo J. Naujalis, S. Šimkus ir Julius Štarka. 3000 šventės dainininkų atliko daugiausia, apie 24, harmonizuotas lietuvių liaudies dainas: J. Naujalio „Močiute mano“, S. Šimkaus „Per girią, girelę“, J. Tallat-Kelpšos „Tris dienas“, J. Bendoriaus „Už jūrelių, už marelių“ ir kt. Programos metu skambėjo ir 11 originalių kūrinių: J. Naujalio „Jaunimo giesmė“, „Pavasaris“, S. Šimkaus „Oželis“, Vlado Paulausko kantata „Žalgirio mūšis“ ir kt.

Tarpukario Lietuvoje nemažai dainų švenčių organizavo atskiri miestai. Klaipėdos krašte buvo surengtos trys vadinamos Mažosios Lietuvos dainų šventės (1927, 1933 ir 1938 m.). 1927 m. Kaune įvyko didelė „Pavasario jaunimo“ šventė, 1929 m. dainų šventę surengė Šaulių sąjunga. Tais pačiais 1937 m. šventės vyko Marijampolėje ir Panevėžyje, o Alytuje – 1939 m. Galima sakyti, kad pačių pirmųjų Lietuvos Dainų švenčių (1924, 1928 ir 1930 m.) sąjūdis daug prisidėjo prie tolesnės lietuvių chorinės kultūros plėtros.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo svarbi ir religinė muzika, ją netgi rėmė valstybė. Bažnyčių muzikai praktikai – chorų vadovai, vargonininkai, kompozitoriai – papildydavo repertuarą savo kūryba. Tai, jog religinė muzika sparčiai tobulėjo, didėjo jos meninis lygis, buvo J. Naujalio ir T. Brazio nuopelnai.

Naujalio profesinius principus kūryboje pratęsė K. Kaveckas (1905–1996), sukūręs keletą religinių giesmių: „O sacrum convivium“, „Haec Dies“, „O Kristau, pasaulio valdove“ (B. Brazdžionio ž.). Jonas Dambrauskas (1892–1982) – vienas kūrybingiausių tarpukario kompozitorių, jo giesme „Malda už Tėvynę“ Lietuvos radiofonas pradėdavo rytines programas. J. Dambrauskas yra pirmosios lietuviškos religinės oratorijos „Pro hominibus“ autorius. Įvairiomis progomis religinės muzikos yra parašę J. Gruodis („Tėve mūsų“), S. Šimkus („O švenčiausia Motin Dievo“), Jeronimas Kačinskas („Terra tremuit“), J. Štarka („Adoramus Te“), Juozas Žilevičius („Stovi Motina gailinga“), Juozas Gaubas („Exaltabo te Domine“) ir kt. Giesmių autoriams būdingas romantiškas kūrinių traktavimas, jų muzikoje buvo galima jausti ir asmeninių išgyvenimų, ir liaudies dainų lyrizmą. Religinė muzika buvo glaudžiai susijusi su poezija, daugelis kompozitorių kūrė giesmes pagal Maironio, Bernardo Brazdžionio, Motiejaus Gustaičio eiles. Nepriklausomybės laikų Lietuvos religinė muzika išgyveno kūrybinio pakilimo laikotarpį, vėliau, sovietmečiu, buvo draudžiama.

Nepriklausomos Lietuvos muzikiniame gyvenime aktyviai reiškėsi kompozitoriai  J. Gruodis, S. Šimkus, J. Tallat-Kelpša, A. Kačanauskas, J. Kačinskas, Jurgis Karnavičius. Svarbią vietą jų kūryboje užėmė lietuvių liaudies dainų išdailos, nors ir būdamos nevienodo meninio lygio. Jų paskirtis buvo praplėsti chorų repertuarą ir pristatyti gausų lietuvių liaudies dainų lobyną plačiajai visuomenei. Kompozitorių sukurtos brandesnės dainos pasižymi savarankišku balsų vedimu, įvairiomis chorinėmis variacijomis (pavyzdžiui, J. Gruodžio „Likit sveikos, mergužėlės“, „Mergužėle mano miela“). Daugelio kompozitorių liaudies dainų išdailoms būdinga homofoninė faktūra, pagrindinių funkcijų akordai paįvairinami pagalbiniais ir pereinamais garsais (J. Gaubas „Kur tas šaltinėlis“, Juozas Gudavičius „Beauštančiai dienužėlei“, Juozas Kamaitis „Per šilelį jojau“, Antanas Šerėnas „Arė bernelis“). Svarbus buvo ir lietuvių kultūrinis palikimas – kompozitoriai J. Gruodis, S. Šimkus ir J. Tallat-Kelpša liaudies dainų išdailoms pasirinkdavo vertingas autentiškas liaudies dainų melodijas, ieškojo tautinės harmonijos.

Naujalio, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, A. Kačanausko, J. Kačinsko kūrybinė, visuomeninė ir pedagoginė veikla padėjo pamatus Lietuvos profesinės muzikos vystimuisi. 1920–1940 m. jie sukūrė savo brandžiausius kūrinius chorams: J. Gruodis – „Žvejai“, „Žiema“, Petro Vaičiūno ž., „Prie tilto“, Vytauto Sirijos Giros ž., S. Šimkus – „Ežerėlis“, „Vėjo dukra“ pagal Fausto Kiršos žodžius, „Nakties tylumoj“, Liudo Giros ž., J. Tallat-Kelpša – „Kur lygūs laukai“, Maironio ž., J. Kačinskas – „Beržas“, Juozo Tysliavos ž.

1930 m. minint Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo sukurta daug šiai progai skirtų kūrinių. Tarp jų Antano Vanagaičio „Vytauto garbei“ (Jono Steponaičio ž.), J. Žilevičiaus „Didis Vytaute“ (J. Steponaičio ž.), J. Gruodžio „Vytauto Didžiojo garbei“ (P. Vaičiūno ž.). 1933 m. S. Dariaus ir S. Girėno skydžio per Atlantą garbei Domas Andrulis parašė „Dariaus ir Girėno maršą” (Broniaus Stankevičiaus ž.), Emerikas Gailevičius – „Lituanica“, S. Šimkus – „Plieno paukštį“ (Antano Barkausko ž.). Jono Basanavičiaus atminimui buvo skirti K. Galkausko „Basanavičiaus atminimui“, J. Gruodžio „Nulenkime galvas“ (Vinco Mykolaičio-Putino ž.). 1937 m. kompozitorių Viktorą Kuprevičių išgarsino daina „Pajūriais“ (Petro Babicko ž.) iš rinkinio „6 žygio dainos“ kariams, šauliams ir skautams.

Daugelis lietuvių muzikų didelį dėmesį skyrė darbui su choru. Vadovaudami bažnyčių ir pasaulietiniams chorams, į repertuarą įtraukdavo savo sukurtų kūrinių. J. Gudavičiaus, J. Štarkos, A. Šerėno, J. Neimonto, J. Gaubo, V. Paulausko, S. Navicko muzika plačiai skambėjo bažnyčiose ir koncertų salėse. Tarpukario lietuvių kompozitorių chorinė muzika nėra stilistiškai vienoda – joje pastebima kitų šalių kompozicinių mokyklų įtaka. Tačiau 1920–1940 m. lietuvių chorinei muzikai yra labai reikšmingi – tuo metu buvo sukurti kūriniai, tapę lietuvių muzikos klasika.

Povilas Gylys

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2014

V tomas

Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Jurijus Kalcas

Redakcinė kolegija:
Jonas Vytautas Bruveris
Algimantas Lopas
Teisutis Makačinas

Redaktorius Donatas Zakaras
Viršelio ir principinio maketo dailininkė Audronė Lasinskienė
Natografai: Žvainys Ivanauskas, Rolandas Skirelis,Robertas Budrys
Vertėja Sonata Zubovienė

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010. – 221 p.

ISMN 979-0-706208-40-4

Turinys

Pratarmė / 5

Preface /  7

Zigmas Aleksandravičius

NUDAVĖ DUKRELĘ (SSATBB) / 9

Feliksas Bajoras

TU, VYŠNELA, AUKIE (SATB) / 16

AUGO KLEVELIS (SATB) / 19

Eduardas Balsys

LADUTA TO (SSAATTBB) / 22

LEK GERVĖ (SSAATTBB)  / 32

OI, TEKA BĖGA VAKARINĖ ŽVAIGŽDELĖ (SSSSAA) / 37

Vytautas Barkauskas

PASAKALIJA IŠ SIUITOS „PATETINĖS MINTYS“ (SSAATTBB) / 41

Justinas Bašinskas

KIKILIS (SAATTBB) / 46

VIŠTELA KARKĖ (SSAA) / 50

BALTOSIOS NAKTYS (SA, piano) / 56

Antanas Belazaras

AŠ IŠGINIAU PALŠUS JAUČIUS (SSAATB) / 59

MANO PASAULIS (SATB) / 62

Algimantas Bražinskas

Baladė UPELE ŠVENTOJI (SAAAATTBBBB) / 65

Konstancija Brundzaitė

VARPAI (SSATBB) / 73

LYJANT (SAATB) / 75

SEPTYNIOS MĮSLĖS IŠ LIETUVIŲ TAUTOSAKOS (SSAATBB) / 77

Antanas Budriūnas

KOKS TEN LENGVAS POILSĖLIS (SSA) / 90

Jonas Dambrauskas

VOLUNGĖLĖ (SSAATTBB) / 91

PRIE VARTELIŲ (SSAATTBB) / 95

Vytautas Juozapaitis

BALSALIS GEGUTAS (SAATBB) / 100

Julius Juzeliūnas

SUDEGINKIT MANE (SSAATTBB) / 103

VARNOS (SSAATTBB) / 107

AKMENĖLIS TURI ŠALTĄ ŠIRDĮ (SSATBB) / 111

Vytautas Kairiūkštis

ARAI (SSAATTBB) / 116

KAIMO KAPAI (SATB) / 120

Juozas Karosas

TRYS SESELĖS (SAATTBB, S. solo) / 123

STIKLIUKĖLIS (TTBB) / 128

Konradas Kaveckas

VANDENS LELIJA (SATB, T. solo) / 129

Vytautas Klova

RŪTA ŽALIOJI (SSAATBB, M-sopr. solo) / 132

AVE, VITA (TTTBBB) / 135

OI DZIEMED DZIEMEDĖLI (S Ms Ms ATB) / 140

Bronius Kutavičius

KAIMO KAPINAITĖS (SSAATTBB) / 145

KETURIOS NIDOS MINIATIŪROS (SAATBB) / 149

MARTELĖ (SSAAA) / 154

IDILĖ (SSSSAAAAA) / 158

Vytautas Laurušas

NAKTIES BALSAI (TTTTTBBB) / 167

Teisutis Makačinas

LIETAUS LAŠAI (SSATTBB) / 171

TU-TU-TU, KAS BŪTŲ (SSSAATTBB) / 174

Bruno Markaitis

Kantatos VILNIAUS VARPAI fragmentas (SSAATTBB, S. solo, org.) / 181

Algirdas Martinaitis

VAKAR IR ŠIANDIEN (TTTBB) / 192

Vytautas Montvila

IŠJOJO JOJO, SODAUTO (TTBB) / 194

Vaclovas Paketūras

ANT KALNO MALŪNĖLIS (SATBB) / 199

Laimutis Vilkončius

AI RŪKSTA RŪKSTA (SSATB) / 204

Ciklas GĖLIŲ KALBĖJIMAS (SSAATTBB, S. solo) / 207

Rimvydas Žigaitis

TYLA (SAATBB) / 213

IŠJOJO JOJO (TTBB) / 215

How to pronounce Lithuanian words /  218

Pratarmė

XX a. 7-ojo dešimtmečio okupuotos Lietuvos meno gyvenimą palengvino šiek tiek atsileidę ideologinės kontrolės varžtai ir kiti vadinamojo „atšilimo“ meto totalitarinės santvarkos sistemos pokyčiai. Atgijo vaikų chorų sąjūdis: 1954 m. įsteigtas Radijo vaikų choras, 1959 m. – „Ąžuoliukas“, 1960 m. – „Varpelis“, 1963 m. – „Gintarėlis“, 1965 m. – „Liepaitės“ ir kiti, skatinę kurti atitinkamą repertuarą. Atgaivinta Nepriklausomybės laikais susiformavusi vaikų dainų (kartais kartu ir sporto) švenčių tradicija (1964 m., 1969 m.). Pagaliau leista dainuoti mūsų kraštui brangų kūrinį – Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“. Tai buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis, neoficialus tautos himnas, visų giedamas atsistojus. Į chorų repertuarą taip pat grįžo kai kurios kitos lietuvių muzikos klasikų dainos.

Dauguma Lietuvos kompozitorių neišvengiamai kūrė opusus, atitinkančius sovietinės ideologijos reikalavimus. Tačiau gaivinančių kūrybos syvų semtasi iš liaudies dainų lobyno; pasinaudota etnografinių regionų dainų specifinėmis savybėmis. Jų melodijos buvo ne tik harmonizuojamos, plėtojamos – pagal liaudies dainas ir sutartines sukurta savitų polifoninių choro kompozicijų (Zigmo Aleksandravičiaus, Vytauto Klovos fugos). Kurti modernesnę muziką padėjo 1958 m. paskelbtas SSKP CK nutarimas, kuriame iš dalies buvo paneigta arši formalizmu vadinto modernumo kritika, išdėstyta analogiškame 1948 m. nutarime. Pirmiausia pasireiškęs Juliaus Juzeliūno, Eduardo Balsio, Antano Rekašiaus orkestro veikaluose, stiliaus naujoviškumas palietė ir choro muziką. Kūrinių chorams muzikinė kalba tapo gerokai sudėtingesnė: autoriams nepakako tradicinio choro partijų kiekio – faktūra praplėsta iki 6–8 balsų divisi kompozicijų; būdinga įvairi ir komplikuota ritmika, poliritmija, harmonijoje gausėja disonansinių sąskambių.

Religinę muziką chorams kūrė išeivijos kompozitoriai, o Lietuvoje – oficialiame muzikos gyvenime nedalyvaujantys bažnyčių vargonininkai, kunigai, taip pat – paslapčiomis – vienas kitas kompozitorius pasaulietis. Tuo laiku sukurti sakralinės tematikos kūriniai imti atlikti bei spausdinti tik atkūrus Nepriklausomybę.

Pajėgiems mėgėjų chorams atsirado galimybė surengti koncertų sovietinio bloko valstybėse (Lenkijoje, VDR ir kt.). Unikalus įvykis – vyrų choras „Varpas“ (vadovas Adolfas Krogertas) 1969 m. tapo konkurso Arece (Italija) laureatu; pelnyti šį vardą ir patraukti tarptautinės visuomenės dėmesį padėjo chorui sukurti įdomūs, savito stiliaus kūriniai – Vytauto Montvilos „Išjojo jojo, sodauto“ (liaudies dainos išdaila) ir Vytauto Laurušo betekstė kompozicija „Nakties balsai“.

Daugelis šio tomo kūrinių jau buvo spausdinti. Iš „Vagos“ leidinių imti šie: Zigmo Aleksandravičiaus „Nudavė dukrelę“, Felikso Bajoro „Tu, vyšnela, aukie“, „Augo klevelis“, Eduardo Balsio „Lek gervė“, „Laduta to“, „Oi teka bėga vakarinė žvaigždelė“, Vytauto Barkausko Pasakalija iš siuitos „Patetinės mintys“, Antano Belazaro „Aš išginiau palšus jaučius“, Algimanto Bražinsko baladė „Upele Šventoji“, Konstancijos Brundzaitės „Varpai“, „Lyjant“, „Septynios mįslės iš lietuvių tautosakos”, Jono Dambrausko „Volungėlė“, „Prie vartelių“, Vytauto Kairiūkščio „Arai“, „Kaimo kapai“, Juozo Karoso „Stikliukėlis“, Vytauto Klovos „Rūta žalioji“, „Ave, vita“, „Oi dziemed dziemedėli“, Broniaus Kutavičiaus „Kaimo kapinaitės“, „Keturios Nidos miniatiūros“, „Martelė“, „Idilė“, Vytauto Laurušo „Nakties balsai“, Algirdo Martinaičio „Vakar ir šiandien“, Vytauto Montvilos „Išjojo jojo, sodauto“, Rimvydo Žigaičio „Tyla“.

Justino Bašinsko „Kikilį“ ir „Vištela karkė“ buvo išleidę Liaudies meno rūmai, Vytauto Juozapaičio „Balsalis gegutas“ ir Laimučio Vilkončiaus „Ai, rūksta, rūksta” – Lietuvos liaudies kultūros centras.

Iš Valstybinės grožinės literatūros leidyklos leidinių perspausdinti Justino Bašinsko „Baltosios naktys“, Antano Bud-riūno „Koks ten lengvas poilsėlis“, Juliaus Juzeliūno „Sudeginkit mane“, „Varnos“, „Akmenėlis turi šaltą širdį“, Konrado Kavecko „Vandens lelija“.

Juozo Karoso harmonizuotą liaudies dainą „Trys seselės“ anksčiau paskelbė J. Petronio leidykla.

Čikagos lietuvių opera ir M. Morkūno spaustuvė (Čikaga, Ilinojus) išspausdino Bruno Markaičio kantatą „Vilniaus varpai“.

Antano Belazaro „Mano pasaulis“, Teisučio Makačino „Tu-tu-tu, kas būtų“, „Lietaus lašai“, Laimučio Vilkončiaus ciklas „Gėlių kalbėjimas“, Rimvydo Žigaičio „Išjojo jojo“ spausdinami iš kompozitorių rankraščių.

Kūrinių atrankos kriterijai:

– dėl leidinio apimties atsisakyta stambios formos kūrinių;

– kūrinio sudėtingumas įtakos neturėjo;

– neribojo kūrinio žanras ir sudėtis. Pateikiami originalūs kūriniai, liaudies dainų išdailos ir plėtotės, kūriniai mišriems ir lygių balsų chorams, kūriniai a cappella, su solistais ir pritariant instrumentu;

– stengtasi pristatyti visus tuo metu muziką chorams kūrusius kompozitorius;

– kompozitoriaus kūrinių kiekis proporcingas jo kūrybiniam produktyvumui.

Kūriniai Antologijoje pateikiami abėcėlės tvarka pagal kompozitoriaus pavardės pirmąją raidę. Į šį tomą įtraukti kai kurie chronologijos ribas peržengiantys kūriniai, kurie nepateko į kitus tomus, bet būtini kompozitoriaus kūrybai pristatyti.

Kita turima informacija apie kūrinius pateikiama taip: kiekvieno kūrinio pirmame puslapyje parašytas kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai (jei žinomi), kompozitoriaus vardas, pavardė ir gimimo (mirties) metai; teksto autoriaus vardas ir pavardė.

Turinyje nurodyti kompozitoriaus vardas ir pavardė, kūrinio pavadinimas ir atlikėjų sudėtis.

Jurijus Kalcas

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010

VI tomas

Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Jurijus Kalcas

Redakcinė kolegija:
Jonas Vytautas Bruveris
Algimantas Lopas
Teisutis Makačinas

Redaktorius Donatas Zakaras
Lotyniškų tekstų redaktorė Živilė Tamaševičienė
Viršelio ir principinio maketo dailininkė Audronė Lasinskienė
Natografai: Robertas Budrys, Žvainys Ivanauskas, Rolandas Skirelis
Vertėja Sonata Zubovienė

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010. – 237 p.

ISMN 979-0-706208-41-1

Turinys

Pratarmė / 5

Julius Andrejevas

SVEIKAS GYVAS, VYTURY! (SATB) / 9

Valentinas Bagdonas

SKRIDO BITĖ, TA TA TO (SATB) / 14

Feliksas Bajoras

ANDANTINO (SATB) / 18

Vytautas Barkauskas

LIETUVA (SSAATTBB) / 21

SEPTYNIOS MINIATIŪROS (SSAATBB) / 25

Algimantas Bražinskas

BALTOJI VARNELĖ (TTTBBBB, TB solo) / 37

ŽEMAIČIŲ PLENTAS (SSAATTBB) / 45

Viktoras Budrevičius

NUDAVĖ MOČIUTĖ (SSAATTBB) / 49

TYKIAI, TYKIAI (TTBBB, Bar. solo) / 55

DAINŲ ŠALELĖJ (SSAA) / 58

ANT KALNO AUKŠTAI (SSAATBB) / 61

Jurgis Juozapaitis

Ciklo TEKĖK, SAULELE V dalis (SAATB) / 66

ŽALIOS RŪTOS SIDABRINIAM VAKARE (SSAA)  / 72

Vytautas Juozapaitis

PJOVĖ LANKOJ ŠIENĄ (SATBB) / 76

DEVYNIOM ŠAKELĖM (SSATB) / 79

RUGIAPJŪTĖ (SSAA) / 81

Vytautas Jurgutis

VARPO AIDAS (SSAATTBB) / 85

Jeronimas Kačinskas

TE LUCIS ANTE TERMINUM (SSAATTBB, piano) / 90

Vytautas Kairiūkštis

MOČIUTE TU MANA (TTBB) / 100

Vytautas Klova

VIENA LINELIUS PASĖJAU (SATB) / 103

Anatolijus Lapinskas

OI LYJA LIETUS (SATB) / 109

VAI ANT KALNELIO (TTTBBB) / 112

TURĖJO BOBUTĖ ŽILĄ OŽELĮ (SSAATTBB, skrabalai, kelmas) / 117

Laurynas Vakaris Lopas

DŽOLE OLE (SSSAAA) / 140

AKYS (SSAATTBB) / 145

Baladė KUR TĖVULIO KLĖTELĖ (SSSSAATTTTBBBBB) / 151

Teisutis Makačinas

KOKIAIS ŽIEDELIAIS RŪTELĖS ŽYDĖS (SSAA) / 161

SAULĖS GIJOS (SSAATTBBB) / 165

OI TU, JOVARĖLI (SSAATTB) / 173

Vytautas Montvila

LYDU LAIDU SAULELĖ (SAATBB) / 178

KALNAS (SATB) / 181

Vaclovas Paketūras

AŠ TURĖJAU BROLUŽĖLĮ (SATBB) / 184

Leonas Povilaitis

TŪ-TO! (SSSAA) / 187

SEKU SEKU PASAKĄ (SSAA) / 190

NAKTIES PEIZAŽAS (SSATTBB) / 193

O-O, GIRIA! (TTTBBB) / 196

Antanas Račiūnas

ŽINAI, KO LIŪDI PIEVOS? (SSAATTBB) / 198

TOKIA PŪGA (SATB) / 202

Antanas Rekašius

UDENĖLIO GRAŽUME (SSAA, piano) / 205

Remigijus Šileika

MIŠKO EŽERAS (SSAATB) / 209

Vladas Švedas

Kantatos ROŽĖS PRIE IX FORTO finalinė dalis (SSAAATTBB) / 214

Laimutis Vilkončius

REIKS BROLELIUI KARAN JOTI (SAATBB, T. solo) / 217

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

SENELĖS PASAKA (SSSSAAA) / 221

ŠEŠIOLIKMEČIAI (SSAATTBB) / 226

Pratarmė

XX a. 8-ajame dešimtmetyje Lietuvos muzikos gyvenimas labai pagyvėjo: iškilo nauja atlikėjų karta, rengta keletas instrumentinės muzikos festivalių, konkursų, koncertų ciklų ir pan. Reikšmingų pokyčių būta choro kultūroje. Aktyviai veikė 1969 m. įsteigtas Kauno valstybinis choras, 1970 m. susikūręs ir vėliau „Vilniaus“ vardu pavadintas Lietuvos aklųjų draugijos choras. Chorų repertuare pamažu įsitvirtino renesanso ir baroko muzika. Iš 1974 m. Šiauliuose suburto vokalinio ansamblio išaugo kamerinis choras „Polifonija“; jo iniciatyva 1978 m. mieste imti rengti vadinamosios senosios muzikos festivaliai. Vyko su žymių kompozitorių bei chorvedžių (Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Juozo Gruodžio, Antano Budriūno) kūryba ir veikla siejami choro muzikos festivaliai, Stasio Šimkaus chorų konkursas, aukštųjų mokyklų chorų konkursas „Juventus“. Įvairios choro kultūros problemos nagrinėtos Aniceto Armino, Rimos Mikėnaitės, Linos Dumbliauskaitės, Regimanto Gudelio daktaro (tada vad. mokslų kandidato) disertacijose, Rimtauto Kašponio, Boleslovo Zubricko ir kt. darbuose, periodikoje kilusiose diskusijose. Unikalus to meto reiškinys – nepaprastai išsiplėtojęs autentišką folklorą atliekančių ansamblių sąjūdis, Povilo ir Dalios Mataičių vadovaujamo Lietuvių folkloro teatro veikla.

Choro muzikos kūrybai būdinga keletas tendencijų. Choro bei moderniosios muzikos kalbos galimybės įvairiapusiai naudojamos didelės apimties vokaliniuose instrumentiniuose veikaluose (Eduardo Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969) ir kantata „Saulę nešantis“ (1972), Juliaus Juzeliūno simfonija Nr. 3 („Žmogaus lyra“, 1965) ir simfonija oratorija „Cantus magnificat“ (1979), įvairių žanrų Vytauto Barkausko ir kt. kūriniai); laikotarpį savaip įrėmina sovietinės ideologijos atmetimą, modernios muzikos kalbos ir tautiškumo idėjos sąveikas manifestavę veikalai – Broniaus Kutavičiaus „Panteistinė oratorija“ (1970) ir „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), Felikso Bajoro oratorija „Varpo kėlimas“ (1980). Sukurta daug vidutinio ar nedidelio pajėgumo chorams skirtų tradicinės muzikos kalbos bei choro vokalo naudojimo dainų. Tarp šių tendencijų įsiterpia gausi, žanro požiūriu įvairuojanti choro dainų kūryba, kurioje irgi drąsiai eksperimentuojama; choro divisi praplečiami iki 9–12 partijų; grafinės notacijos naudojimas, kūrinių partitūrų sudėtingumas, skambėjimo koloritas, choro partijų tesitūros kraštutinumai leidžia atlikti šiuos kūrinius tik aukšto profesinio meistriškumo chorams. Ypač kūrybingai kompozitoriai naudoja lietuvių liaudies melosą, dainų, sutartinių temas.

Daugelis šiame tome spausdinamų kūrinių paimti iš „Vagos“ leidyklos leidinių. Tai Valentino Bagdono „Skrido bitė, ta ta to“, Felikso Bajoro „Andantino“, Vytauto Barkausko „Lietuva“, „Septynios miniatiūros“, Algimanto Bražinsko „Baltoji varnelė“, „Žemaičių plentas“, Viktoro Budrevičiaus „Nudavė močiutė“, „Dainų šalelėj“, „Ant kalno aukštai“, Jurgio Juozapaičio ciklo „Tekėk, saulele“ 5-oji dalis, „Žalios rūtos sidabriniam vakare“, Vytauto Juozapaičio „Devyniom šakelėm“, „Rugiapjūtė“, Vytauto Jurgučio „Varpo aidas“, Vytauto Klovos „Viena linelius pasėjau“, Anatolijaus Lapinsko „Oi lyja lietus“, „Vai ant kalnelio“, „Turėjo bobutė žilą oželį“, Teisučio Makačino „Kokiais žiedeliais rūtelės žydės“, Vytauto Montvilos „Lydu laidu saulelė“, „Kalnas“, Vaclovo Paketūro „Aš turėjau brolužėlį“, Leono Povilaičio „Seku seku pasaką“, „Nakties peizažas“, „O-o, giria!“, Antano Račiūno „Žinai, ko liūdi pievos?“, „Tokia pūga“, Antano Rekašiaus „Rudenėlio gražume“, Remigijaus Šileikos „Miško ežeras“, Vlado Švedo kantatos „Rožės prie IX forto“ finalinė dalis, Audronės Žigaitytės-Nekrošienės „Senelės pasaka“ ir „Šešiolikmečiai“.

Vytauto Juozapaičio liaudies dainos išdailą „Pjovė lankoj šieną“ jau buvo spausdinę Liaudies meno rūmai, Juliaus Andrejevo dainą „Sveikas gyvas, vytury!“ – Lietuvos liaudies kultūros centras.

Viktoro Budrevičiaus „Tykiai, tykiai“, Vytauto Kairiūkščio „Močiute tu mana“, Lauryno Vakario Lopo „Džole Ole“, „Akys“, baladė „Kur tėvulio klėtelė“, Leono Povilaičio „Tū-to!“, Laimučio Vilkončiaus „Reiks broleliui karan joti“ spausdinami iš kompozitorių rankraščių.

Kūrinių atrankos kriterijai:

– dėl leidinio apimties atsisakyta stambios formos kūrinių;

– kūrinio sudėtingumas įtakos neturėjo;

– neribojo kūrinio žanras ir sudėtis. Pateikiami originalūs kūriniai, liaudies dainų išdailos ir plėtotės, kūriniai mišriems ir lygių balsų chorams, kūriniai a cappella, su solistais ir pritariant instrumentu;

– stengtasi pristatyti visus tuo metu muziką chorams kūrusius kompozitorius;

– kompozitoriaus kūrinių kiekis proporcingas jo kūrybiniam produktyvumui.

Kūriniai antologijoje pateikiami abėcėlės tvarka pagal kompozitoriaus pavardės pirmąją raidę. Į šį tomą įtraukti kai kurie jo chronologijos ribas peržengiantys kūriniai, kurie nepateko į kitus tomus, bet būtini kompozitoriaus kūrybai pristatyti.

Kita turima informacija apie kūrinius pateikiama taip: kiekvieno kūrinio pirmame puslapyje parašytas kūrinio pavadinimas; sukūrimo metai (jei žinomi); kompozitoriaus vardas, pavardė ir gimimo (mirties) metai; teksto autoriaus vardas ir pavardė.

Turinyje nurodyti kompozitoriaus vardas ir pavardė, kūrinio pavadinimas ir atlikėjų sudėtis.

Jurijus Kalcas

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010

IX tomas

Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Vaclovas Augustinas

Redakcinė kolegija:
Jonas Vytautas Bruveris
Algimantas Lopas
Teisutis Makačinas

Redaktorius Donatas Zakaras
Lietuviškų tekstų redaktorė Renata Radavičiūtė
Lotyniškų tekstų redaktorė Živilė Tamaševičienė
Viršelio ir principinio maketo dailininkė Audronė Lasinskienė
Natografas Robertas Budrys
Vertėjai: Sonata Zubovienė, Jonas Tamulionis

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2011. – 314 p.

ISMN 979-0-706208-44-2

Turinys

Pratarmė / 5

Vaclovas Augustinas

ANOJ PUSĖJ DUNOJĖLIO (SATB, S solo) / 15

LUX AETERNA (SATB, SATB, SATB) / 19

Vytautas Barkauskas

GNUS DEI (SATB, Org) / 66

Vidmantas Bartulis

NIEKŲ DAINELĖ  (SATB, SATB) / 75

Zita Bružaitė

BALTOJI IMPRESIJA  (SATB, Vn) / 83

Dalia Kairaitytė

DEDIKACIJA  (SATB, S solo) / 92

Jurijus Kalcas

ALLELUIA (TTBB) / 101

AVE MARIS STELLA (TTBB) / 105

Giedrius Kuprevičius

ANT KALNELIO,  ANT AUKŠTOJO (SATB tenoro ir soprano solo) / 109

Algirdas Martinaitis

Ciklo PENKIOS INVOKACIJOS ŠV. PRANCIŠKUI dalys (SATB) / 114

AGNUS DEI / 114

SALUTO ALLA BEATA VERGINE MARIA / 120

TI ADORIAMO SIGNORE GESU CHRISTO / 129

Jurgita Mieželytė

O IGNIS SPIRITUS PARACLITI (SSAATTBB) / 137

Vytautas Miškinis

AVE MARIS STELLA  (SSAA) / 151

CANTATE DOMINO  (TTBB) / 155

JUBILATE DEO NR. 2 (SATB) / 160

Nijolė Sinkevičiūtė

AVE MARIA  (SSAA) / 167

ULIOJ, BITELA, ULIOJ (SATB) / 170

Giedrius Svilainis

AVE MARIA (SATB, SATB, SATB, SATB, SSATB soli) / 179

VOX POPULI, VOX DEI  (SATB) / 216

ŽUVŲ MĮSLĖS  (SATB, skudučiai) / 223

Jonas Tamulionis

ENDECHA DE LAS DOS ISLAS  (SATB) / 240

Kristina Vasiliauskaitė

MIŠIOS ŠV. CECILIJOS GARBEI (SATB, Org) / 248

IN PASSIONE ET MORTE DOMINI / 271

DEVYNI DIDŽIOJO PENKTADIENIO MOTETAI (SATB)

I. OMNES AMICI / 271

II. VELUM TEMPLI / 274

III. VINEA MEA ELECTA / 277

IV. TAMQUAM AD LATRONEM / 279

V. TENEBRAE FACTE SUNT / 282

VI. ANIMAM MEAM / 285

VII.     TRADIDERUNT ME / 288

VIII.    JESUM TRADIDIT / 290

IX. CALIGAVERUNT OCULI MEI / 292

Donatas Zakaras

IN MONTE OLIVETI  (SATB) / 294

PARBĖG LAIVELIS  (SATB) / 297

Pratarmė

Sklaidant 1999–2008 metais lietuvių kompozitorių sukurtas chorines partitūras sunku būtų įžvelgti vyraujančias tendencijas, naujai atsiradusias kūrybines madas ar kryptis. Stiliaus ir muzikinės kalbos požiūriu 1990–1998 m. laikotarpis yra labai įvairus – kiekvienas kompozitorius natūraliai plėtoja savo individualų braižą.

Trumpai pristatome IX Antologijos tome publikuojamų kūrinių autorius.

Vaclovas Augustinas – itin įvairiapusė asmenybė, sėkmingai besireiškianti pačiose įvairiausiose muzikos terpėse. Jis yra puikus choro dirigentas, nuo 1992 m. vadovaujantis Vilniaus savivaldybės kameriniam chorui „Jauna muzika“, nuolat kviečiamas į įvairius tarptautinius choro dirigentų seminarus ir festivalius. V. Augustinas taip pat yra populiarus aranžuotojas bei choro muzikos kūrėjas, jo modalias, kontempliatyvias ar ekstatiškas, įvairiuose tarptautiniuose konkursuose premijas pelniusias kompozicijas noriai į savo repertuarą įtraukia įvairūs chorai ir muzikos leidyklos. Antologijoje pristatomi du V. Augustino kūriniai – lietuvių liaudies dainos plėtotė „Anoj pusėj Dunojėlio“ ir „Gaidos“ festivalio užsakymu sukurtas „Lux aeterna“. Pastarasis buvo pripažintas geriausiu 2004 m. lietuvių muzikos kūriniu chorinių kūrinių kategorijoje Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamame geriausių metų kūrinių konkurse.

Vytautas Barkauskas – vienas pirmųjų Lietuvoje išbandęs serializmo, aleatorikos, polistilistikos galimybes, vėliau pasukęs intuityvesnio komponavimo link, siekdamas natūralaus skambesio grožio, kurdamas kameriškesnes, intymesnes, neretai tylių kulminacijų kompozicijas. Įvaldęs įvairias XX a. kompozicines technikas, kompozitorius nuosekliai evoliucionuoja, tobulindamas muzikinės kalbos išraišką. „Nesilaikau vienos apibrėžtos kompozicinės sistemos, bet nuolat ieškau natūralios stilistinės sintezės“, – sako V. Barkauskas. Antologijoje pristatomas „Agnus Dei“ mišriam chorui ir vargonams.

Vidmantas Bartulis – grynosios ir taikomosios, kamerinės ir simfoninės, instrumentinės ir vokalinės, sceninės ir studijinės, teatro ir kino, elektroninės ir multimedinės muzikos autorius – iš lietuvių kompozitorių išsiskiria ypatingu produktyvumu, žanriniu universalumu, stilių bei manierų įvairove. Šiame tome pateikiama humoristinė V. Bartulio pjesė mišriam chorui „Niekų dainelė“.

Zitos Bružaitės kūryba įvairialypė. Susidaro įspūdis, tarsi ji sąmoningai keistų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių špylmanas. Kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir moderno spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. Antologijoje kompozitorė pristatoma subtilia miniatiūra mišriam chorui ir smuikui „Baltoji impresija“.

Dalios Kairaitytės vokalinėje ir chorinėje muzikoje svarbus glaudus teksto ir muzikos ryšys. Poetinis tekstas čia tiesiogiai veikia ritmiką, o prasminių teksto akcentų iškėlimas bei išplėtimas dažnai lemia metro kaitą ir visą kūrinio formą. Antologijoje pateikiama D. Kairaitytės „Dedikacija“ mišriam chorui ir sopranui solo.

Jurijus Kalcas – chorvedys ir kompozitorius, puikiai išmanantis choro specifiką, savo kūryboje išradingai derinantis džiazo ir akademinės muzikos idiomas, Antologijoje pristatomas dviem vyrų chorui skirtais motetais „Alleluia“ ir „Ave maris stela“.

Giedrius Kuprevičius – įvairiapusė asmenybė, pedagogas, eseistas ir polemistas, kurio didžioji gyvenimo dalis susijusi su Kaunu. Kūrybinėje kompozitoriaus biografijoje yra buvę nemažai įdomių posūkių: 1980–1987 m. jis vadovavo Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupei „Argo“, nuo 1957 m. nuolat skambina Kauno karilionu, o 1998 m. paskirtas vyriausiuoju Kauno miesto varpininku. Kompozitorius yra sukūręs vieną žinomiausių Lietuvoje miuziklų „Ugnies medžioklė su varovais“ (1975), o šio miuziklo daina „Kregždutės“ yra vienas populiariausių kūrinių Lietuvoje. Jis nuolat kuria ir tradicinių žanrų muziką: operas, simfonijas, kamerinius kūrinius, oratorijas ir vokalinius ciklus. G. Kuprevičiaus muzika – saikingai moderni, daugelyje kūrinių vyrauja improvizacinis pradas, pastebimos ryškios sąsajos su literatūra ar vaizduojamuoju menu. Antologijoje pristatomas operos „Prūsai“ choras „Ant kalnelio, ant aukštojo“.

Algirdas Martinaitis, sukūręs įspūdingą „Pradžios ir pabaigos knygą“ – aštuonių savarankiškų dalių ciklą, kurio diapazonas aprėpia nuo Geoge’o Orwello dvasios persunktos satyriškos garsų naujakalbės („Septyni gyvulizmo priesakai“) iki teatrališkai kaukiančių sirenų bei galandimo staklių („Armo Christi“), pasineria į religinės muzikos pasaulį. Tiek šv. Pranciškaus Asyžiečio ideologija persmelktose ir pagal jo tekstus parašytose bažnytinėse giesmėse, tiek stambiuose koncertiniuose religinės tematikos kūriniuose kompozitorius savitai jungia kantičkinio giedojimo ir šiuolaikinės vakarietiškos muzikos, kuriai atstovauja Olivier Messiaenas, Arvo Pärtas, Johnas Taveneris ar Henrykas Góreckis, tradicijas. Antologijoje publikuojamos trys dalys iš ciklo „Penkios invokacijos šv. Pranciškui“.

Jurgita Mieželytė išgarsėjo kūriniu „O ignis Spiritus Paracliti“, 2007 m. jaunųjų kompozitorių choro muzikos konkurse „Vox juventutis“ laimėjusiu visus įmanomus apdovanojimus – pripažintu geriausia kompozicija religiniu tekstu bei pelniusiu specialiuosius atlikėjų ir publikos prizus. Vėliau šis kūrinys kelerius metus buvo choro „Jauna muzika“ repertuaro puošmena ir ne kartą skambėjo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Vytautas Miškinis – vienas produktyviausių ir bene labiausiai pasaulyje žinomų Lietuvos choro muzikos kūrėjų. Religinė V. Miškinio muzika dažniausiai grindžiama lotynišku liturginiu tekstu. Kūrinių faktūra – melodinė harmoninė, kartais įtraukiant polifonijos, aleatorikos ar sonoristikos elementų. Nuo 1993 m. V. Miškinio kūriniai skamba visose Lietuvos moksleivių, Pasaulio lietuvių, studentų („Gaudeamus“) dainų šventėse. Nemažai jo kūrinių pelnė įvairių konkursų apdovanojimus Lietuvoje, buvo privalomi tarptautiniuose chorų ir choro dirigentų konkursuose Italijoje, Austrijoje, Argentinoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitur. Šiame Antologijos tome pristatomi trys skirtingos sudėties chorams skirti motetai – „Ave maris stella“ moterų chorui, „Cantate Domino“ vyrų chorui ir „Jubilate Deo Nr. 2“ mišriam chorui.

Pagrindinę Nijolės Sinkevičiūtės kūrybos dalį sudaro choro muzika. Kompozitorė bendradarbiauja su Lietuvos radijo ir televizijos vaikų choru, nuolat papildydama choro repertuarą naujais kūriniais. Siekdama geriau perprasti choro muzikos specifiką, nuo 1996 m. dainuoja Klaipėdos chore „Aukuras“ ir nuolat jam rašo kūrinius. N. Sinkevičiūtės kūriniai skambėjo Lietuvos moksleivių (1996), Pasaulio lietuvių (1997) ir Baltoskandijos dainų šventėse (2002); keturi kūriniai buvo įtraukti į 2003 m. dainų šventės repertuarą. Choro kompozicijos „Bitės“, „Bildukas“, „Naktis tvartelyje“, „Carpe diem“ skamba konkursuose ir festivaliuose užsienyje, nuolat įtraukiami į Lietuvos chorų gastrolių repertuarą. Šiame Antologijos tome autorė pristatoma dviem kūriniais – „Ave Maria“ moterų chorui ir „Ulioj, bitela, ulioj“ mišriam chorui.

Bene svarbiausia Giedriaus Svilainio kūrybos sritis – religinė choro muzika. Jo kūriniai itin mėgstami lietuvių ir užsienio atlikėjų. Įgijęs chorvedžio ir kompozitoriaus išsilavinimą, kompozitorius puikiai išmano choro specifiką ir siekia kurti ekspresyvią bei efektingą muziką, apimančią rimtosios ir pramoginės muzikos idiomas. Pastaruoju metu G. Svilainis kuria naują jo vadovaujamo valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ repertuarą, nemažai originalių kompozicijų liaudies instrumentams bei imasi liaudies kūrybos aranžuočių. Antologijoje pristatomi trys kompozitoriaus kūriniai – plačiai pasaulyje paplitęs „Vox populi, vox Dei“, įspūdinga polichorinė kompozicija „Ave Maria“ ir humoristinė pjesė „Žuvų mįslės“.

Jono Tamulionio vardas jau daugelį metų siejamas su keliais jo kūrybos kryptį žyminčiais kelrodžiais: Ispanija, gitara, akordeonu ir choru – opusais ispanų poetų ir lietuvių liaudies dainų tekstais. Nemažai ispaniškos ir lietuviškos tematikos kūrinių sukurta į konkursus vykstančių chorų užsakymu. Virtuoziški, efektingi, linksmi ir dažniausiai labai greito tempo konkursiniai J. Tamulionio opusai yra tapę autoriaus vizitine kortele. Tai itin produktyvus kompozitorius, per 1999–2008 m. sukūręs daugiau nei 30 choro kūrinių. Kompozitoriaus muzikiniam mąstymui būdingas lineariškumas, polifoniškumas, neoklasicistinės išraiškos priemonės. Antologijoje pateikiama nepaprastai paveiki ispanų poeto Pedro Lezcano eilėraščio interpretacija „Endecha de las dos islas“.

Kristinos Vasiliauskaitės kūryboje vyrauja religinė choro bei vokalinė muzika vaikams. Daugiausia ji kuria smulkios formos kūrinius – dainas, giesmes, pjeses, mišių giesmes. Jos kuriamai bažnytinei muzikai būdingas faktūros skaid-rumas, diatoninės dermės, romantiško emocionalumo persmelkta melodika, dėl to kompozitorės muzika populiari Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV – čia  jos kūrybą leidžia „Santa Barbara Music Publishing“ bei „Augsburg–Fortress Publishers“. K. Vasiliauskaitė dažnai sulaukia Amerikos chorų užsakymų sukurti naujų kūrinių, kurie įtraukiami į koncertinius turus. Antologijoje publikuojamos „Mišios Šv. Cecilijos garbei“ ir stambus devynių motetų ciklas „In passione et morte Domini“.

Donatas Zakaras kūrybinį kelią pradėjo 1999 m. Nuo pat vaikystės dainavęs choruose, įgijęs chorvedžio ir kompozitoriaus išsilavinimą, kūrėjas puikiai išmano choro specifiką ir žmogaus balso galimybes. Išskirtinis kompozitoriaus vokalinės kūrybos bruožas – ypatinga pagarba dainininkui ir jo balsui. 2006 m. pradėjęs dirbti Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikos poskyrio vyriausiuoju specialistu, lietuvių choro kultūrai D. Zakaras tapo svarbus dviem aspektais – kaip ryškus ir talentingas kūrėjas bei kaip vienas Lietuvos chorinio gyvenimo koordinatorių. Antologijoje kompozitorius pristatomas lietuvių liaudies dainos išdaila „Parbėg laivelis“ ir keturbalsiu motetu „In monte Oliveti“.

Išstudijavus aptariamojo laikotarpio lietuvių kompozitorių kūrinių sąrašus matyti, kad dauguma autorių mieliau renkasi religinę tematiką. Iš 34 šiame Antologijos tome pristatomų kūrinių 24 parašyti religiniais tekstais.

Sudarant panašaus pobūdžio rinkinį nelengva apsispręsti, kuriuos kūrinius pasirinkti. Štai kai kurie atrankos kriterijai:

– dėl leidinio apimties atsisakyta stambios formos vokalinių instrumentinių kūrinių;

– įtakos neturėjo kūrinio sudėtingumas;

– neribojo kūrinio žanras, kalba ir sudėtis, todėl Antologijoje – ir religiniai, ir pasaulietiniai kūriniai; kūriniai lietuvių, lotynų ir kitomis kalbomis; kūriniai mišriems ir lygių balsų chorams; kūriniai a cappella ir pritariant instrumentais;

– stengtasi pristatyti visus tuo metu choro muziką kūrusius kompozitorius;

– pirmiausia į Antologiją pateko kūriniai, išsiskiriantys turtingesne atlikimo ir įrašų istorija.

Visi IX Antologijos tomo kūriniai užrašyti tradicine notacija, todėl nereikalauja atskiro paaiškinimo, o kai kuriuos nestandartinius garso išgavimo būdus autoriai paaiškina tiesiog partitūrose – prie gaidų arba išnašose.

Kūriniai Antologijoje pateikiami abėcėlės tvarka pagal kompozitoriaus pavardės pirmąją raidę.

Faktinė informacija apie kūrinius pateikiama tokia tvarka: kiekvieno kūrinio pirmame puslapyje parašytas kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai, kompozitoriaus vardas, pavardė ir gimimo (mirties) metai, teksto autoriaus vardas ir pavardė arba kitoks šaltinis.

Turinyje nurodyti kompozitoriaus vardas ir pavardė, kūrinio pavadinimas ir atlikėjų sudėtis.

Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ ir „Lux aeterna“, J. Kalco „Alleluia“ ir „Ave maris stella“, V. Miškinio „Ave maris stella“, „Cantate Domino“ ir „Jubilate Deo Nr. 2“ jau buvo publikuoti kitose šalyse. Lietuvių choro muzikos antologijoje jie spausdinami gavus leidybos teisę turinčių leidyklų sutikimą. Leidyklų pavadinimai ir kontaktiniai duomenys pateikti kiekvieno kūrinio pirmo puslapio apačioje.

Kai kurie kūriniai jau anksčiau publikuoti Lietuvoje: V. Bartulio „Niekų dainelė“ – Dainuok ir keliauk, I: dainos jaunimo mišriam chorui. – Kaunas: Polihimnija, 2010;  K. Vasiliauskaitės „Mišios Šv. Cecilijos garbei“ ir devyni Didžiojo penktadienio motetai „In passione et morte Domini” išleisti pačios autorės iniciatyva. Kiti kūriniai publikuojami pirmą kartą.

Pratarmėje panaudota Muzikos informacijos ir leidybos centro medžiaga. Daugiau informacijos apie kompozitorius (biografija, išsamus kūrinių sąrašas, nuorodos į leidyklas ir įrašus) sukaupta Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro kataloge „Lietuvių muzika chorui“ ir interneto svetainėse www.mxl.lt, www.mic.lt.

Vaclovas Augustinas

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2011

VIII tomas

Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Vaclovas Augustinas

Redakcinė kolegija:
Jonas Vytautas Bruveris
Algimantas Lopas
Teisutis Makačinas

Redaktorius Donatas Zakaras
Lotyniškų tekstų redaktorė Živilė Tamaševičienė
Viršelio ir principinio maketo dailininkė Audronė Lasinskienė
Natografas Robertas Budrys
Vertėjai: Sonata Zubovienė, Dainius Būrė

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010. – 328 p.

ISMN 979-0-706208-43-5

Turinys

Pratarmė / 5

Preface / 10

Vaclovas Augustinas

HYMNE À SAINT MARTIN (SATB SATB) / 15

Vytautas V. Barkauskas

COMMEDIA DELL ARTE (SATB) / 25

LACRIMOSA  (SATB) / 33

STABAT MATER (SATB) / 42

Vidmantas Bartulis

GRAŽUOLIS GARVEŽYS  (SATB, SATB soli) / 49

MALDELĖ  (SATB) / 64

Zita Bružaitė

Dvi lietuvių liaudies dainos  (SATB)

I. UŽTEKĖJO SAULELĖ  / 67

II. PŪTĖ VĖJAS / 72

Jurijus Kalcas

EXULTATE DEO  (TTBB) / 77

Vytautas Laurušas

LIAUPSĖS SAULEI  (SATB)

I. LYDU LAIDU / 83

II. SAULELE, MOTULE / 90

Algirdas Martinaitis

ALLELUIA  (SATB) / 96

DIEVO GARBINIMAS  (SATB) / 105

SANCTUS  (SATB)   / 115

Rytis Mažulis

ATKELK VĖLIŲ VARTELIUS  (keturiems lygiems balsams) / 118

CANON SOLUS  (keturiems lygiems balsams) / 126

Remigijus Merkelys

LIBERA ME  (SSAATTBB) / 134

KYRIE  (SSAATTBB) / 153

Vytautas Miškinis

O SALUTARIS HOSTIA  (SATB) / 165

AVE REGINA COELORUM  (TTBB) / 169

Onutė Narbutaitė

EPITAFIJA  (SATB, SATB soli, 2 Fl, Gt/Cb, Perc) / 173

VASARA  (SSSAAA) / 181

Alvidas Remesa

TĖVE MŪSŲ (SATB) / 190

Nijolė Sinkevičiūtė

NAKTIS TVARTELYJE  (SATB) / 192

Giedrius Svilainis

LAUDATE DOMINUM  (SATB) / 202

O QUAM TRISTIS  (SATB, Bonghi, Timpani) / 211

Raminta Šerkšnytė

AUREI REGINA CAELI  (SSAATTBB)

I. De d. Maria Magdalena / 223

II. D. Magdalena sub cruce plens / 231

III. Ad d. Virginem Matrem / 237

Remigijus Šileika

ŠVIESA IR MUZIKA  (SATB) / 245

Jonas Tamulionis

CANCIONES DE AMOR  (SSAATTBB)

I. Preludio / 252

II. Eco / 255

III. Cancioncilla del primer deseo / 258

IV. Preludio / 263

V. Narciso / 266

VI. Madrigalillo / 272

LACRIMOSA  (SSAATTBB) / 278

LUX AETERNA  (SSAATTBB) / 287

Mindaugas Urbaitis

LACRIMOSA  (SSAATTBB) / 307

Pratarmė

1990–1998 metų Lietuvos chorinės kultūros padėtį ir raidą sąlygoja Nepriklausomybės atkūrimas – atgimsta bažnytinė bei religinė muzika (vyksta tikras grigališkojo giedojimo renesansas), kyla smarkiai pagausėjusių bažnytinių chorų lygis (mokymo įstaigose atsiranda bažnyčios vargonininkų ir chorvedžių specialybė), vėl susijungia krašto ir išeivijos choro kultūra (1990 m. įvyksta Tautinė, o 1994 m. – Pasaulio lietuvių dainų šventės).

Per aptariamąjį laikotarpį du lietuvių chorai pasiekia aukščiausią savo, o tuo pačiu ir visos šalies chorinės kultūros tarptautinio triumfo tašką – Europos chorinio dainavimo didįjį prizą (European Grand Prix for Choral Singing). 1991 m. Tūre (Prancūzija) Europos didįjį prizą pelno Lietuvos konservatorijos kamerinis choras (vad. Tadas Šumskas), o 1993 m. Varnoje (Bulgarija) – choras „Jauna muzika“ (vad. Vaclovas Augustinas). Šiek tiek praplečiant aptariamo laikotarpio ribas, galima pasidžiaugti tuo, kad per 1989–2009 metus net trys lietuvių chorai pelnė garbingąjį Europos didįjį prizą (trečiasis – choras „Brevis“, vadovaujamas Gintauto Venislovo; plačiau apie šio prizo laureatus: http://en.wikipedia.org/wiki/European_Grand_Prix_for_Choral_Singing).

Nuo 1995 m. choras „Jauna muzika“ imasi rengti kasmetinius choro muzikos interpretavimo ir dirigavimo kursus – prasideda iki šiol lietuvių chorinėje kultūroje precedento neturėjusių renginių era. Kursų vadovais kviečiami pasaulinio masto choro dirigentai – Frieder Bernius, Werner Pfaff (Vokietija), Anders Eby, Gary Graden (Švedija), Simon Halsey, Bob Chilcott (Didžioji Britanija), Rinaldo Alessandrini (Italija), Ira Spaulding (JAV), Johannes Prinz (Austrija) ir kiti. Kasmet kursai sulaukia didžiulio choro dirigentų, aukštųjų muzikos mokyklų dėstytojų, studentų ir choristų susidomėjimo; suteikia naują postūmį Lietuvos chorų ir jų vadovų meninės brandos raidai.

Lietuvos chorinės kultūros plėtra bei tarptautinis pripažinimas ir kompozitorius įkvepia naujiems kūrybiniams iššūkiams. Autoriai glaudžiau bendradarbiauja su tarptautinį pripažinimą pelniusių chorų vadovais, chorai, vykstantys į tarptautinius konkursus, užsako kompozitoriams vis daugiau naujų kūrinių, aktyvėja choro muzikos įrašų leidyba, lietuviška muzika sklinda po pasaulį.

Stiliaus ir muzikinės kalbos požiūriu 1990–1998 metų laikotarpis choro muzikoje labai įvairus – kiekvienas kompozitorius plėtoja savo individualų braižą.

Trumpas VIII Antologijos tome pristatomų kompozitorių apibūdinimas:

Vaclovas Augustinas – itin įvairiapusė asmenybė, kuri sėkmingai reiškiasi pačiose įvairiausiose muzikos terpėse. Nuo 1992 m. šis dirigentas ir kompozitorius vadovauja Vilniaus savivaldybės kameriniam chorui „Jauna muzika“, yra nuolat kviečiamas į įvairius tarptautinius choro dirigentų seminarus ir festivalius. V. Augustinas taip pat yra populiarus aranžuotojas ir choro muzikos kūrėjas; jo modalias, kontempliatyvias ar ekstatiškas įvairiuose tarptautiniuose konkursuose premijas pelniusias kompozicijas noriai į savo repertuarą įtraukia įvairūs chorai, spausdina muzikos leidyklos. Antologojoje pristatomas kūrinys dvigubam mišriam chorui „Hymne à Saint Martin“ buvo sukurtas 1996 m. tarptautiniam chorinių kūrinių konkursui Tūre (Prancūzijoje) ir pelnė II premiją.

Vytautas V. Barkauskas reikšmingiausius savo kūrinius chorui sukūręs 1990–1994 metais. V. V. Barkausko chorinė kūryba nėra gausi. Šiame Antologijos tome pristatomi bene įdomiausi kompozitoriaus choriniai opusai – ryškus, efektingas, kiek ironiškas „Commedia dell arte“ ir dramatiškos, su sodriomis kulminacijomis religinės kompozicijos „Lacrimosa“ ir „Stabat mater“.

Vidmantas Bartulis pristatomas kaip kompozitorius, galintis rašyti bet ką – nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių formų, nuo liaudies dainų harmonizacijų ir populiarių dainų aranžuočių iki monumentalaus „Requiem“. Šiame tome publikuojama paprastutė keturbalsė miniatiūra „Maldelė“, atliekama daugelio Lietuvos chorų ir Steve’ui Reichui dedikuotas vokalinis pokštas „Gražuolis garvežys“.

Zitos Bružaitės kūryba yra įvairialypė. Susidaro įspūdis, tarsi ji sąmoningai keistų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių gatvės muzikantas. Kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir modernizmo spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. Antologijoje kompozitorė pristatoma vienu iš populiariausių savo kūrinių chorui – opusu „Dvi lietuvių liaudies dainos“.

Jurijui Kalcui – chorvedžiui ir kompozitoriui, puikiai išmanančiam choro specifiką, Antologijoje skirtas džiazine harmonija grįstas kūrinys vyrų chorui „Exultate Deo“.

Vienas iš šiuolaikinės lietuvių muzikos patriarchų Vytautas Laurušas, 1969 metais sukūręs tuo metu šokiravusį, ultraavangardinį, aleatorinį chorinį opusą „Nakties balsai“, pristatomas lietuvių liaudies melodika ir sutartinių są-skambiais paremtu kūriniu „Liaupsės saulei“.

Algirdas Martinaitis, sukūręs įspūdingą „Pradžios ir pabaigos knygą“ – 8 savarankiškų dalių ciklą, kurio diapazonas aprėpia nuo Geoge’o Orwello dvasios persunktos satyriškos garsų naujakalbės („Septyni gyvulizmo priesakai“) – iki teatrališkai kaukiančių sirenų bei galandinimo staklių („Arma Christi“), pasineria į religinės muzikos pasaulį. Tiek šv. Pranciškaus Asyžiečio mintimis persmelktose ir jo tekstais parašytose giesmėse, tiek stambiuose koncertiniuose religinės tematikos kūriniuose kompozitorius savitai jungia kantičkinio giedojimo ir šiuolaikinės vakarietiškos muzikos (jai atstovauja Messiaenas, Pärtas, Taveneras ar Góreckis) tradicijas.

Rytis Mažulis yra viena ryškiausių šalies šiuolaikinės muzikos figūrų. Jis atstovauja vadinamajai superminimalizmo krypčiai, kai repetityviniai principai praturtinami įvairiomis avangardui artimomis idėjomis. Visai  R. Mažulio kūrybai būdinga ypatinga stilistinė švara, muzikinio audinio vientisumas ir simetrija, grindžiama kontrapunktine (dažniausiai kanonine) technika, koncentriškos, „rato“ pavidalo kūrinių formos. Natūralu, kad tokia kūrybos kryptis reikalauja pasitelkti ir atitinkamas kūrinių sudėtis, kad būtų išgautas homogeniškas ir „kristališkas“ skambesys. Todėl Rytis Mažulis daugiausia rašo muziką lygių balsų arba klavišinių instrumentų ansambliams.

Remigijus Merkelys – kompozitorius, labiausiai pasitikintis racionaliais komponavimo metodais. Antologijoje pristatomi du bene brandžiausi jo choriniai opusai – „Libera me“ bei „Kyrie“ iš „Missa L‘homme armé“.

Vytautas Miškinis – vienas produktyviausių Lietuvos choro muzikos kūrėjų. Ypač vaisingi kompozitoriui buvo 1990 metai (18 kompozicijų), o per 1990–1998 m. sukurta daugiau nei 60 įvairaus žanro choro kūrinių. Religinė V. Miškinio muzika dažniausiai grindžiama lotynišku liturginiu tekstu. Kūrinių faktūra – melodinė harmoninė, kartais įtraukiant polifonijos, aleatorikos ar sonoristikos elementų. Nuo 1993 m. V. Miškinio kūriniai skamba visose Moksleivių, Pasaulio lietuvių, Studentų („Gaudeamus“) dainų šventėse. Nemažai jo kūrinių pelnė įvairių konkursų apdovanojimus Lietuvoje, buvo privalomi tarptautiniuose chorų ir choro dirigentų konkursuose Italijoje, Austrijoje, Argentinoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitur.

Onutė Narbutaitė – viena šių dienų kompozitorių, kurių muzika paženklinta išskirtinio asmeniškumo žyme ir yra atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų. Kitaip nei kitų savosios kartos kolegų, šalia plataus įvairių būsenų, nuotaikų, emocijų spektro, O. Narbutaitės kūryboje juntamas aristokratiško saiko pojūtis, stipri kompozicinė disciplina, o tai tik sustiprina emocinį šios muzikos paveikumą. Viena žymiausių lietuvių kompozitorių labiau reiškiasi stambiomis vokalinėmis instrumentinėmis formomis („Centones meae urbi“, 1997, „Tres Dei Matris Symphoniae“, 2003, „Lapides, flores, nomina et sidera“, 2008). Antologijoje – skaidrios faktūros ir ilgesingos nuotaikos miniatiūra „Epitafija“, kurioje panaudotas Rainerio Maria Rilkės eilėraštis, išraižytas jo antkapyje Rarone, Ronos slėnyje Šveicarijoje, ir koncertiškai efektinga pjesė moterų chorui „Vasara“.

Reikšmingiausią Alvido Remesos kūrybos dalį sudaro religiniai opusai. Kompozitorius yra studijavęs teologiją, gilinęsis į bažnytinės muzikos istoriją, grigališkąjį choralą. Antologijoje pristatoma nepaprastai įtaigi, krikščioniškos dvasios kupina miniatiūra „Tėve mūsų”.

Pagrindinę Nijolės Sinkevičiūtės kūrybos dalį sudaro choro muzika. Siekdama geriau perprasti jos specifiką, nuo 1996 m. kompozitorė dainuoja Klaipėdos chore „Aukuras“ ir nuolat jam rašo kūrinius. Smulkias, dažniausiai tridalės formos miniatiūras ji jungia į ciklus, kurių dalis sieja daugiau ar mažiau išryškinta siužetinė linija. Kai kurios iš jų („Naktis tvartelyje“) praturtintos teatro elementais (tekstą iliustruojančiais efektais, ritmizuotu kalbėjimu, garso pantomima) – tai savotiški minispektakliai su individualizuotomis choristų partijomis.

Giedrius Svilainis kūrybinį kelią pradėjo 1990 m. Chorvedys ir kompozitorius puikiai pažįsta choro specifiką ir siekia kurti ekspresyvią, margaspalvę ir efektingą muziką, kurioje dažnai jungiamos rimtosios ir pramoginės muzikos idiomos. Viena populiariausių jo kompozicijų – „O quam tristis“ mišriam chorui.

Ramintos Šerkšnytės kūryboje savitai susipina neoromantinės muzikos kalba su minimalizmo, sonorizmo, džiazo, folkloro, avangardo stilistikos bruožais; vakarietiškas konstruktyvumas dera su rytietišku kontempliatyvumu ir subtilumu. Ji daugiausia rašo orkestrams, kameriniams ansambliams, teatro spektakliams, muziką vaikams. Kompozitorė daug dėmesio skiria muzikos dramaturgijai, formos dinamikai ir instrumentuotei. Jos muzika ekspresyvi, vaizdinga, spalvinga, komunikatyvi. „Aurei regina caeli“ – iki šiol vienintelis R. Šerkšnytės kūrinys chorui a cappella.

Kompozitorius ir pedagogas Remigijus Šileika yra ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas, festivalio „Marių klavyrai“ Klaipėdoje rengėjas. Didžiausią jo kūrybos dalį sudaro choro kūriniai ir vokaliniai ciklai, kurie pasižymi turtinga melodika, atskleidžia gerą vokalo galimybių išmanymą bei dėmesį poetinio teksto niuansams.

Jono Tamulionio  vardas jau daugelį metų siejamas su keliais jo kūrybos kryptį žyminčiais kelrodžiais: Ispanija, gitara, akordeonu ir choru – opusais ispanų poetų ir lietuvių liaudies dainų tekstais. Nemažai ispaniškos ir lietuviškos tematikos kūrinių sukurti į konkursus vykstančių chorų užsakymu. Virtuoziški, efektingi, linksmi ir dažniausiai labai greito tempo konkursiniai J. Tamulionio opusai yra tapę autoriaus vizitine kortele. Tai itin produktyvus kompozitorius. Per 1990–1998 metus parašyta daugiau nei 40 choro kūrinių. Kompozitoriaus muzikiniam mąstymui būdingas lineariškumas, polifoniškumas, neoklasicistinės išraiškos priemonės. Antologijoje šalia ispaniškos tematikos kūrinio pristatomi dar du, kiek mažiau autoriui būdingi religiniai opusai – „Lacrimosa“ ir „Lux aeterna“.

Mindaugas Urbaitis kažkada buvo vienas radikaliausių minimalistų Lietuvoje, neretą šokiravęs savo ištęstomis kompozicijomis, paremtomis nuolatiniu, atrodytų, mažai kintančios medžiagos kartojimu (tokiomis, kaip valandos trukmės „Trio“ melodiniams instrumentams, 1982). 9-ojo dešimtmečio pabaigoje M. Urbaičio muzikinė kalba tapo ne tokia asketiška, kompozitorius kompozicijas ėmė konstruoti pasiremdamas tam tikrais atpažįstamais praeities kompozitorių (Bacho, Mozarto, Brahmso, Brucknerio, Wagnerio, Piazzolos) muzikos motyvais. Kompozitorius pats tokį komponavimo metodą vadina „re-kompozicija“ arba „recycling“. Vienas iš „re-kompozicijos“ pavyzdžių  – „Lacrimosa“ – pristatomas Antologijoje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir išnykus ideologinei cenzūrai, vis daugiau kompozitorių ėmėsi kurti religinę muziką. Iš 30-ties šiame Antologijos tome pristatomų kūrinių 19 parašyti religiniais tekstais.

Sudarant panašaus pobūdžio rinkinį, nelengva apsispręsti, kuriuos kūrinius pasirinkti. Štai kai kurie atrankos kriterijai:

– dėl leidinio apimties atsisakyta stambios formos vokalinių instrumentinių kūrinių;

– įtakos neturėjo kūrinio sudėtingumas;

– neribojo kūrinio žanras, kalba ir sudėtis, todėl Antologijoje – ir religiniai, ir pasaulietiniai kūriniai; kūriniai lietuvių, lotynų ir kitomis kalbomis; kūriniai mišriems ir lygių balsų chorams; kūriniai a cappella ir pritariant instrumentais;

– stengtasi pristatyti visus tuo metu chorui rašiusius kompozitorius;

– pirmiausia į Antologiją pateko kūriniai, išsiskiriantys turtingesne atlikimų ir įrašų istorija, kitaip tariant, labiau paplitę ir patikrinti praktikoje;

– kompozitoriaus kūrinių kiekis Antologijoje proporcingas kompozitoriaus produktyvumui.

Visi VIII Antologijos tomo kūriniai užrašyti tradicine notacija, todėl nereikalauja atskiro paaiškinimo, o kai kuriuos nestandartinius garso išgavimo būdus autoriai paiškina tiesiog partitūrose – prie gaidų arba išnašose.

Kūriniai Antologijoje pateikiami abėcėlės tvarka pagal kompozitoriaus pavardės pirmąją raidę.

Faktinė informacija apie kūrinius pateikiama tokiu būdu: kiekvieno kūrinio pirmame puslapyje parašytas kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai, kompozitoriaus vardas, pavardė ir gimimo (mirties) metai, teksto autoriaus vardas ir pavardė arba kitoks teksto šaltinis.

Turinyje nurodyti kompozitoriaus vardas ir pavardė, kūrinio pavadinimas ir atlikėjų sudėtis.

Augustino „Hymne à Saint Martin“, V. Bartulio „Maldelė“, J. Kalco „Exultate Deo“, V. Miškinio „Ave Regina coelorum“ ir „O salutaris hostia“, A. Remesos „Tėve mūsų“ ir G. Svilainio „O quam tristis“ jau buvo publikuoti kitose šalyse. Lietuvių choro muzikos antologijoje jie spausdinami gavus leidybos teisę turinčių leidyklų sutikimą. Leidyklų pavadinimai ir kontaktiniai duomenys yra parašyti kiekvieno kūrinio pirmo puslapio apačioje.

Du kūriniai jau anksčiau publikuoti Lietuvoje: Z. Bružaitės „Dvi lietuvių liaudies dainos“ –  Vilnius: Lietuvos muzikų draugija, 1998,  ir R. Šileikos „Šviesa ir muzika“ – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997.

Didelę dalį kūrinių yra išleidęs arba perleidęs Muzikos informacijos ir leidybos centras, tai – V. Augustino „Hymne à Saint Martin“, V. V. Barkausko „Stabat mater“, V. Bartulio „Gražuolis garvežys“, A. Martinaičio „Alleluia“ ir „Sanctus“, R. Mažulio „Atkelk vėlių vartelius“ ir „Canon solus“, R. Merkelio „Libera me“, A. Remesos „Tėve mūsų“, G. Svilainio „Laudate Dominum“ ir „O quam tristis“, R. Šerkšnytės „Aurei regina caeli“, J. Tamulionio „Lacrimosa“ ir M. Urbaičio „Lacrimosa“.

V. Barkausko „Commedia dell arte“ ir „Lacrimosa“, V. Laurušo „Liaupsės saulei“, A. Martinaičio „Dievo garbinimas“, R. Merkelio „Kyrie“, O. Narbutaitės „Epitafija“ ir „Vasara“, J. Tamulionio „Canciones de amor“ ir „Lux aeterna“ publikuojami pirmą kartą.

Daugiau informacijos apie kompozitorius (biografija, išsamus kūrinių sąrašas, nuorodos į leidyklas ir įrašus) sukaupta Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centre: katalogas „Lietuvių muzika chorui“, 2009 arba internetinės svetainės www.mxl.lt; www.mic.lt; info@mic.lt.

Vaclovas Augustinas

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2010