Sudarė Nijolė Marcinkevičienė
Redagavo Albina Venskevičienė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstus rinko Audronė Rakštelienė

Vilnius, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 164 p.

ISBN 978-9986-529-72-9

Turinys

Pratarmė / 7

Levūnų kaimo aplinka / 11

Apie Levūnus ir levūniečius / 25

Gyvenamasis namas ir kiti pastatai / 47

Ūkio darbai ir uždarbiai / 56

Piemenavimas / 73

Maistas / 79

Apsirengimas / 83

Vestuvės / 87

Gimdymas, krikštynos / 99

Senovinis gydymas / 103

Mirtis ir laidotuvės / 106

Kalendorinės šventės / 113

Stebuklingi nutikimai / 154

Pateikėjų sąrašas / 164

Naudota literatūra / 164

Pratarmė

Levūnai – išnykęs kaimas kairiajame Nemuno krante, nuo Merkinės 12 kilometrų nutolęs vakarų link. Tai buvo mažas miško kaimelis, iš kurio paskutinė šeima išsikėlė 1974 m. Apie išnykusio kaimo gamtos grožį, žmonių darbštumą, muzikalumą, senųjų papročių puoselėjimą į visas šalis iškrikę levūniečiai pasakojo taip nuoširdžiai, kad kartą ankstyvą pavasarį po ilgų klaidžiojimų susiradau kaimavietę. Nuostabi vieta gyventi šiame pasaulyje – dzūkų krašte. Pradėjau ieškoti buvusių šio kaimo žmonių ir užrašinėti viską, ką tik išgirsdavau apie šią įstabią vietovę. Susidėjo nemaža krūvelė šio kaimo išeivių prisiminimų. Kilo mintis parengti šio kaimo monografiją. Ne vienas garbus pašnekovas siūlė neskubėti, nes Levūnai – tik kelių trobų „ūlyčėlė“, nedaug telikę „tikrųjų“ pateikėjų, todėl ir išsamiausi aprašai neatspindės senųjų papročių, gyvenimo būdo, buities įvairovės, kaip galėtų nutikti pasirinkus gausią bendruomenę turėjusį ir dar tebeturintį kaimą. Jau ir ketinau pasirinkti kurį nors kitą Liškiavos parapijos kaimą – gal Radyščius, Kibyšius, Vilkiautinį – ne kartą juose lankiausi. Vis dėlto Levūnai traukė kaip magnetas. Vėl susiradau levūniečius Oną ir Joną Kleponius ir dar kartą grįžau į Levūnų apylinkes.

Vėlyvą rudenį siauru, baigiančiu nunykti keliuku atvažiavome į Levūnus. Keliukas baigėsi laukymėje, iš trijų pusių apsuptoje senojo Varaškos miško. Žinant, kaip greitai nedirbamos pamiškės žemės apeina krūmais, plynas, neapžėlęs laukas atrodė daugiau negu keistai. Levūniečiai ir aplinkiniai gyventojai negali to paaiškinti. Buvo tikimasi, kad miškas greitai pasiglemš buvusio kaimo sodybvietes ir laukus. To nesulaukę miškininkai plynę apsodino pušaitėmis. Jos nunyko. Sodino dar kartą ir dar…Nieko neišėjo. Aplinkinių kaimų gyventojai tai priskiria anomaliems reiškiniams. Dar labiau nustebino sodybvietėse tebekerojantys įspūdingo dydžio vaismedžiai. Jų šakų raizgalynės apaugusios šviesiomis senatvės samanomis, todėl sodai atrodo tarsi pražilę ir labai vieniši. Šie gūdžiai pražilę medžiai buvo aplipę daugybe vaisių. Juk medžiai jau daugiau nei 25 metus apleisti, tad jų derlingumas, vaisių nesulaukėjimas irgi sunkiai paaiškinami…Nuostabą kelia ir dekoratyviniai buvusių patvorių krūmai – lyg būtų tręšiami, laistomi, jie taip sodriai žaliuoja ir vėlyvą rudenį, kad sunku atplėšti nuo jų akis. Keroja ir nesiruošia sulaukėti didžiausi alyvų guotai, baltuogės meškytės sąžalynai, skaisčiasėkliai ožekšniai…Keistai nuteikia ir kiekvieno daikto (taip ten vadinama sodybvietė) vietoje žiojėjančios lauko akmenų – rūsių akys, trobų pamūrės (pamatai). Nemuno pakrantė, kurios grožiu negali atsigirti levūniečiai, vis dėlto baigia užželti nepereinamais krūmynais, raizgiais laukiniais apyniais. Neradome tokio vaizdo, kokį pasakojimuose piešė buvę kaimo žmonės: „Atsistoji an Levūnų kalno, tai ne cik Nemuno vingis kap an delno, bet ir tolybė, kiek cik akys aprėpia, atsiveria. Miškų ir miškelių grožybė, panemunių pievų margybė…Jei giedri dziena, tai net Krikštonių bažnyčia matos“ (13). Kerinčiais Levūnų vaizdais stebėjosi ir vienas iš Dainavos apygardos Šarūno rinktinės organizatorių – partizanas A. Suraučius-Tauras, 1945 m. su būriu stovyklavęs šiame kaime. Prisimindamas tai rašė: „Apsistojimą ir stovyklavimą Levūnų kaimelyje ryškiai prisimenu dėl dviejų aplinkybių: dėl pačios vietovės ir dalyvavimų „operacijoje“. Levūnų kaimelis nedidelis, neišsiskirstęs viensėdžiais, nors kaip ir kiti kaimai, sklypinės žemėtvarkos. Kaimas buvo pačiame stovyklavimo ploto šiaurės pakraštyje, aukštame Nemuno krante, prie vingio į šiaurę. Gražus ąžuolyno ir kitų lapuočių šlaitas. Iš aukštumos galima buvo stebėti slėnį dviem kryptimis: nuo Merkinės ir į Krikštonis, Nemunaitį. Pagalvojau: tokia nuostabi vieta – net pavydo ar nusivylimo jausmą patyriau; mat iki šiol buvau pratęs laikyti Nemuną gražiausiu mano kaimo Druskininkų ruože, prie legen-dinio Raigardo, su Gerdašių bažnytkaimiu, Lipliūnų viensėdžiais, atviroje laukymėje stūkstančių tarp gojelių…Iš Levūnų žvilgsnis toli aprėpė lygumą anoje Nemuno pusėje, iš lėto slinko į nuolaidžią pakrantę…“ (A. Suraučius-Tauras. Žaliojoje rykiuotėje//Laisvės kovų archyvas, Nr. 5. 1992 m., P. 92) Vis dėlto ir dabartinis peizažas, rudeniui praretinus medžių lapiją, traukia mistišku grožiu ir ramybe.

Tarsi stebuklinga aura apgaubtos stotingos pakaimio kvajos (pušys), laukinių kriaušių kupolai, klampių šaltinių čiurlenimas, dar atmintyje likę skambūs laukų, balų ir pabalių pavadinimai išsaugojo ypatingą ant Nemuno kranto dūksojusio kaimelio dvasią. Bet ar amžiams? Reikėjo aprašyti gyventojų prisiminimus, kad šiais laikais, kai žmonės gali vis daugiau keliauti, kai dar turi noro pažinti gimtąjį kraštą, gal plaukdami Nemunu į Druskininkus ar toliau pa-nors būtent čia įrengti poilsiavietę. O gal turistai svetimšaliai ar kraštotyrininkai užsuks pastovėti šalia užžėlusių kapinaičių, aplankyti vietą, kur buvo sušaudyti Nemuną perplaukę Lietuvos partizanai. Dar ne visai užžėlęs Latako šalcinis, kurio vandens akims gydyti ir galvos skausmams malšinti nešdavosi ir gretimų kaimų žmonės. Iš pakrantės aukštumėlės veržiasi daugybė sūrių ir ne visai šaltinėlių, kurių savybių dar niekas netyrinėjo. Kalbama, kad į šias nuošalias vietas ypač traukia (atvykdavo pamedžioti ir pailsėti kilmingiausi Lietuvos žmonės) vešliosios ir išlakiosios kvajos. Jos ir dabar galėtų padėti ramybės, santarvės su artimaisiais ir pačiais savimi ištroškusiems žmonėms.

Levūnai verti išskirtinio dėmesio ir todėl, kad visą laiką gyveno susiglaudę sodybėlėmis, išlaikydami senovinį ūlyčinį kaimą, kai gretimi kaimai seniai iškriko į vienkiemius. Nederlingos šilainės žemės, tarp miškų išsimėtę ariami sklypai neleido levūniečiams gyventi pasiturimai, vertė ieškoti uždarbių. Levūniečiai buvo geri grybautojai, uogautojai, žvejai, medžiotojai, medkirčiai, sielininkai… Jau „prie ruso“, apželdinant Nemuno pakrantes, buvo numatyta, kurie kaimai bus iškeldinti. Į šį sąrašą įtraukė ir Levūnus. Todėl iki paskutinės kaimo gyvavimo dienos Levūnuose nebuvo elektros, netvarkė kelių, pušaitėmis užsodindavo dirbamą žemę. Mažoji Levūnų bendruomenė tada dar labiau susivienijo, stengėsi išlaikyti senuosius papročius, savitą pasaulėžiūrą, būdą. Tačiau gyvenimas girioje, nutolimas nuo didesnių gyvenviečių, civilizacijos, kaimo mažumas, dirbamos žemės išsimėtymas po kitų kaimų laukus Levūnų gyventojus vertė dažnai bendrauti su kaimyninių kaimų žmonėmis – susieiti verslo, ūkio reikalais, per pasilinksminimus, šeimos, kalendorines šventes, laidotuvės. Su gretimais kaimais Levūnus siejo bažnyčia, kapinės, keliai… Todėl leidinio pradžioje užsiminta apie gretimų kaimų žmones, aprašytos jų papasakotos istorijos, kaimynų požiūris į Levūnus ir levūniečius. Daugiausia dėmesio skirta aplinkai, kurioje gyveno, dirbo, kūrė maža, specifinio gyvenimo būdo ir pasaulėjautos panemunių kaimo bendruomenė. Taip pat rasite pasakojimų apie 1863 m. sukilimo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų mūšius ir jų vietas. Pateikėjai papasakojo apie žemės ūkio darbus ir su jais susijusius tikėjimus, prietarus. Nemažai dėmesio skirta verslams, kasdie-niams darbams, žmonių charakterių, išgyvenimų aprašymams. Autentiška tarme aprašytos kalendorinės šeimos šventės, buities detalės, įdomesni nutikimai, pateikti stebukliniai pasakojimai. Įdomiausia, kad levūniškiai ir jų kaimynai pabrėžia savųjų ir gudiškųjų (kitame Nemuno krante gyvenančių žmonių) papročių skirtumus, nepiktai iš jų pasišaipo. Rinkdama ekspedicinę medžiagą ir pati pastebėjau, kad Merkinės parapijos kairioji Nemuno pusė, kad ir marcinkoniškė, turtingesnė senesnių papročių, tikėjimų, bet levūniškių ir jų kaimynų papasakota senovė kupina tokių paprotinių detalių, kokių neaptiksime gudiškoje Dzūkijos dalyje. Pavyzdžiui, kalėdinės ir velykinės bandelės krikštavaikiams, arkliaganių suėjimai per Sekmines, Užgavėnių kulika, pasivažinėjimai nuo kalnų niekociomis. Zanemunščikai iki šių dienų didžiuojasi vestuvėse išlaikę kaimo merginų „iššlavimo“, jaunosios rankšluosčio kabinimo vyro pusėje papročius. Bene įdomiausia, kad dažnas pateikėjas šiuose kraštuose žino ir detaliai pasakoja nutikimus su vilkolakiais, naminiais velniais (aitvarais)…Vienas dešiniojo Nemuno kranto pašnekovas užsiminė, kad zanemunščikai – vilkolakių kraštas…

Žinant, kaip sparčiai Lietuvoje nyksta tarmės, didesnę medžiagos dalį norėta pateikti taip, kaip šneka šio krašto žmonės. Pateikėjų amžiaus skirtumai, kalbėjimo maniera, ne visų vienodai išlaikyta tarmė gali šiek tiek sunkinti knygos skaitymą, bet tikimės, kad pateikta autentiška medžiaga bus naudinga etnologams, antropologams, kalbininkams, mokytojams, kultūros darbuotojams, visiems, suprantantiems tarmių ir papročių išsaugojimo svarbą.

Apie visa tai ir pasakoja leidinys, prie kurio išleidimo prisidėjo ir Varėnos rajono savivaldybė.

Nijolė Marcinkevičienė

© Nijolė Marcinkevičienė, 2008

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008

Šiuolaikinės choro muzikos retrospektyvinė rinktinė

II leidimas

Sudarytojai Vytautas Miškinis, Regina Maleckaitė, Kastytis Barisas, Donatas Zakaras. Įdėklo sudarytoja Aurelija Andrejauskaitė.

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 2 CD.

Tai pirmoji šiuolaikinės choro muzikos retrospektyvinė rinktinė. Chorų elito laurai tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose pelnytai leidžia didžiuotis Lietuva, kaip aukštos chorinės europietiškos kultūros šalimi. CD pristatoma 19 kompozitorių, 37 charakteringiausi kūriniai a cappella, 20 geriausių chorų kūrinių atlikėjų, kokybiškiausi kūrinių įrašai.

ĮŽANGA

Lietuvos choro muzika a cappella 1990–2008

Jūsų rankose – pirmoji šiuolaikinės choro muzikos retrospektyvinė rinktinė (2 CD).

1990–2008 laikotarpis pasirinktas neatsitiktinai: tai – tūkstantmečių sandūros pokyčių atspindys pasaulyje ir Lietuvoje, politikoje ir kultūroje, kasdieniame gyvenime ir kūryboje.

Nuo 1990 – Atgimimo laikas Lietuvoje. Per mainų vėjai – gaivūs, nešantys laisvės aromatą, įkvepiantys kūrybai. Šis laikotarpis – vienas produktyviausių Lietuvos kompozitoriams ir choro muzikos atlikėjams.

Garsiausiuose chorinio meno forumuose – Tolosa (Ispanija), Tours (Prancūzija), Arezzo (Italija), Gorizia (Italija), Debrecen (Vengrija), Varna (Bulgarija), Marktoberdorf (Vokietija), Takarazuka (Japonija), Powel River (Kanada), Neerpelt (Belgija), Nantes (Prancūzija), Cork (Anglija), Maribor (Slovėnija), Pasaulinėse chorų olimpiadose – vis dažniau suskambo nauji, dar negirdėti lietuvių kompozitorių, chorų ir dirigentų, naujos kartos intelektualų, vardai.

Pirmuoju Lietuvos choro meno ambasadoriumi reikia laikyti 1969 metais Arezzo (Italija) dukart laureatu tapusį vyrų chorą VARPAS, vadovaujamą šviesios atminties Adolfo Krogerto.

Chorų elito laurai tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose leidžia pelnytai didžiuotis Lietuva, kaip aukštos chorinės europietiškos kultūros šalimi. Jau trys chorai pelnė prestižiškiausią mėgėjų chorams skiriamą apdovanojimą – titulą Grand Prix of European Choral Music (prilygsta Europos sporto čempionams): 1991-aisiais Grand Prix Europeo konkurse Tours (Prancūzija) Tado Šumsko vadovaujamas Lietuvos konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) mišrus kamerinis choras buvo pripažintas Europos „čempionu“, 1993 metais Vaclovo Augustino vadovaujamas mišrus kamerinis choras JAUNA MUZIKA tokio pat rango konkurse Varnoje (Bulgarija) šį vardą pelnė antrąsyk, o 2003 metais Tours (Prancūzija) Gintauto Venislovo vadovaujamas Vilniaus kamerinis mišrus choras BREVIS iškovojo European Grand Prix in Choral Singing.

Pasaulinėse chorų olimpiadose Xiamen‘e (2006 Kinija) Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunimo grupė KIVI (vadovė Danguolė Aukselienė) tapo olimpiniu čempionu.

Įvairiuose užsienio šalių festivaliuose, koncertinėse išvykose yra dalyvavę šimtai Lietuvos chorų, vokalinių ansamblių. Tarp jų – ir šios rinktinės kūrinių atlikėjai – geriausieji Lietuvos chorai ( apie pergales plačiau – jų veiklos aprašymuose). Stipriausių visų kontinentų chorų varžybos – pasaulinio chorinio judėjimo klimatą bei kryptis formuojantys procesai. Tarptautinės vertinimo komisijos skiria prizines vietas tik už aukščiausio profesionalumo atlikimą – privalomųjų, o ypač – už originalių, nacionaliniu savitumu išsiskiriančių kūrinių.

Tad šio reprezentacinio CD sudarytojams, iš daugelio puikių pavyzdžių teko atrinkti tik:

1. 19 kompozitorių, ypač produktyviai kuriančių choro muziką (ne daugiau po 4 kūrinius);
2. 37 charakteringiausius kūrinius a cappella, sukurtus po 1990;
3. kokybiškiausius kūrinių įrašus (iš koncertų, studijose įrašytų solinių CD);
4. 20 geriausių kūrinių atlikėjų – profesionalų ir mėgėjų chorų;
5. 17 ryškiausių choro muzikos interpretatorių – chorų vadovų.

Jie – Tomas Ambrozaitis, Vaclovas Augustinas, Kastytis Barisas, Rolandas Daugėla, Rasa Gelgotienė, Povilas Gylys, Romualdas Gražinis, Zita Karinauskienė, Egidijus Kaveckas, Rita Kraucevičiūtė, Regina Maleckaitė, Vytautas Miškinis, Gediminas Ramanauskas, Tadas Šumskas, Gintautas Venislovas, Alfonsas Vildžiūnas, Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė – šios rinktinės atsiradimo „kaltininkai“ – pagrindiniai sudarytojai.

Padėka ir jiems, ir kompozitoriams – Vaclovui Augustinui, Zitai Bružaitei, Vytautui Barkauskui jn., Vidmantui Bartuliui, Tomui Juzeliūnui, Daliai Kairaitytei, Jurijui Kalcui, Laurynui Vakariui Lopui, Algirdui Martinaičiui, Jurgitai Mieželytei, Vytautui Miškiniui, Loretai Narvilaitei, Alvidui Remesai, Nijolei Sinkevičiūtei, Giedriui Svilainiui, Jonui Tamulioniui, Kristinai Vasiliauskaitei, Laimučiui Vilkončiui, Donatui Zakarui.

Be jų ne tik nebūtų šios leidinio, bet ir ateityje neplanuotume didžiulių darbų – Lietuvių choro muzikos antologijos (10–12 tomų) su CD.

Aurelija Andrejauskaitė

I CD

1. Vaclovas Augustinas HYMNE À SAINT MARTIN
BREVIS, dirigentas / conductor Gintautas Venislovas
Šv. Kazimiero bažnyčia / St. Casimir’s Church, Vilnius, 1997
— 5′ 15″
2. Vaclovas Augustinas TĖVYNE MŪSŲ / PATER NOSTER /
OUR HOMELAND / PATER NOSTER (Vladas Braziūnas)
ĄŽUOLIUKAS, choro kamerinė grupė / the choir’s chamber group
Dirigentas / conductor Vytautas Miškinis
Šv. Kazimiero bažnyčia / St. Casimir’s Church, Vilnius, 1999
Garso režisierius / sound director R. Fedaravičius
— 3′ 22″
3. Vaclovas Augustinas ANOJ PUSĖJ DUNOJĖLIO /
ON THE OTHER SIDE OF THE DUNOJĖLIS (M. K. Čiurlionis)
JAUNA MUZIKA, dirigentas / conductor Vaclovas Augustinas
Innsbruck, Austria, 2006
— 5′ 51″
4. Vaclovas Augustinas LUX AETERNA
JAUNA MUZIKA, dirigentas / conductor Vaclovas Augustinas
XIV aktualiosios muzikos festivalis Gaida / 14th contemporary music festival Gaida
Vilniaus rotušė / Vilnius City Hall, 2004
Garso režisierius / sound director A. Rudaitis
— 10′ 23″
5. Zita Bružaitė PŪTĖ VĖJAS / THE WIND WAS BLOWING
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS MIŠRUS CHORAS /
MIXED CHOIR OF LITHUANIAN ACADEMY OF MUSIC AND THEATRE
Dirigentas / conductor Povilas Gylys
CD Povilas Gylys Kūrybos erdvė – Lietuvos chorai / The Creative Space – Lithuanian Choirs, 1999
Garso režisierius / sound director S. Baranauskas
— 4′ 29″
6. Zita Bružaitė UŽTEKĖJO SAULELĖ / SUN IS RISING
AVE VITA, dirigentas / conductor Saulius Liausa
Lietuvos liaudies kultūros centro įrašų studija /
Recording studio of the Lithuanian Folk Culture Centre, 2004
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 1′ 42″
7. Vytautas Barkauskas jn./Jr. COMMEDIA DEL ARTE
CANTATE DOMINO, dirigentas / conductor Rolandas Daugėla
V tarptautinis kamerinių chorų konkursas, Marktoberdorf, Vokietija /
5th international competition of chamber choirs, Marktoberdorf, Germany, 1997
— 1′ 52″
8. Vytautas Barkauskas jn./Jr. STABAT MATER
LIETUVOS KONSERVATORIJOS KAMERINIS CHORAS /
CHAMBER CHOIR OF LITHUANIAN CONSERVATORY
Dirigentas / conductor Tadas Šumskas
CD 3 Grand Prix Europeo, Tours, Prancūzija / France, 1991
— 3′ 53″
9. Vidmantas Bartulis MALDELĖ / THE LITTLE PRAYER
KRETINGOS KULTŪROS RŪMŲ KAMERINIS CHORAS /
CHAMBER CHOIR OF KRETINGA CULTURE HOUSE
Dirigentas / conductor Tomas Ambrozaitis
Kretingalės bažnyčia / Kretingale Church, 2004
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 2′ 39″
10. Tomas Juzeliūnas TRYS NUOTRAUKOS APIE KRISTIJONĄ DONELAITĮ. III dalis /
THREE PICTURES ON KRISTIJONAS DONELAITIS. Part III (Sigitas Parulskis)
AIDIJA, dirigentas / conductor Romualdas Gražinis
X šiuolaikinės muzikos festivalis Gaida / 10th contemporary music festival Gaida
Vilniaus rotušė / Vilnius City Hall, 2000
— 4′ 01″
11. Dalia Kairaitytė BURNA BURNA, NEBŪK DURNA (iš ciklo PATARLIŲ KNYGA) /
MOUTH MOUTH, DON‘T BE FOOL (from a cycle THE BOOK OF PROVERBS)
LIEPOS, dirigentė / conductor Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė
Lietuvos liaudies kultūros centro įrašų studija /
Recording studio of Lithuanian Folk Culture Centre, 2005
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 1′ 45″
12. Jurijus Kalcas SALVE REGINA
MUSEUM MUSICUM, dirigentas / conductor Vytautas Miškinis
Šv. Kazimiero bažnyčia / St. Casimir’s Church, Vilnius, 1993
CD Tibilaus, Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio
— 4′ 30″
13. Jurijus Kalcas MISERERE
MUSEUM MUSICUM, dirigentas / conductor Vytautas Miškinis
Šv. Kazimiero bažnyčia / St. Casimir’s Church, Vilnius, 1993
CD Tibilaus, Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio
— 3′ 04″
14. Laurynas Vakaris Lopas LIETUS (iš ciklo MĮSLĖS) /
THE RAIN (from a cycle RIDDLES)
LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VAIKŲ CHORAS /
CHILDREN’S CHOIR OF LITHUANIAN NATIONAL RADIO AND TV
Dirigentė / conductor Regina Maleckaitė
Lietuvos radijo ir televizijos studija / Studio of Lithuanian National Radio and Television, 1996
Garso režisierius / sound director A. Mateika
— 1′ 16″
15. Laurynas Vakaris Lopas MĖNULIO SŪNELIS (iš ciklo MĮSLĖS) /
A SON OF THE MOON (from a cycle RIDDLES)
LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VAIKŲ CHORAS /
CHILDREN’S CHOIR OF LITHUANIAN NATIONAL RADIO AND TV
Dirigentė / conductor Regina Maleckaitė
Lietuvos radijo ir televizijos studija / Studio of Lithuanian National Radio and Television, 1996
Garso režisierius / sound director A. Mateika
— 2′ 00”
16. Vytautas Miškinis OI ŠĄLA ŠĄLA / OH, IT‘S GETTING COLD
BREVIS, dirigentas / conductor Gintautas Venislovas
Lietuvos dainų šventės konkursas / Choirs’ contest of the Lithuanian Song Celebration
Lietuvos nacionalinė filharmonija / Lithuanian National Philharmonic, 1998
— 7′ 17”
17. Vytautas Miškinis AVE REGINA COELORUM
ĄŽUOLIUKAS, dirigentas / conductor Vytautas Miškinis
Šv. Kazimiero bažnyčia / St. Casimir’s Church, Vilnius, 2000
Garso režisierius / sound director M. Omeljančiuk
— 3′ 11”
18. Vytautas Miškinis CANTICUM CANTICORUM. I dalis / Part I
POLIFONIJA, dirigentas / conductor Vytautas Miškinis
Šv. Ignaco bažnyčia / St. Ignacius‘ Church, Šiauliai, 2008
Garso režisierius / sound director G. Didolikas
— 4′ 40″
19. Vytautas Miškinis CANTATE DOMINO
ĄŽUOLIUKAS, dirigentas / conductor Vytautas Miškinis
Šv. Kazimiero bažnyčia / St. Casimir’s Church, Vilnius, 2000
Garso režisierius / sound director M. Omeljančiuk
— 2′ 58″

———
— 74′ 21″

II CD

1. Algirdas Martinaitis GAILILIA RASO (Marcelijus Martinaitis)
LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VAIKŲ CHORAS /
CHILDREN’S CHOIR OF LITHUANIAN NATIONAL RADIO AND TV
Dirigentė / conductor Regina Maleckaitė
Lietuvos radijo ir televizijos studija / Studio of Lithuanian National Radio and Television, 1996
Garso režisierius / sound director A. Mateika
— 5′ 26″
2. Algirdas Martinaitis SANCTUS
LANGAS, dirigentė / conductor Rita Kraucevičiūtė
CD Algirdas Martinaitis Kūrinijos garbinimas, Adoration of the Creator, 2001
— 3′ 38″
3. Algirdas Martinaitis SALUTO ALLA BEATA VERGINE MARIA
JAUNA MUZIKA, dirigentas / conductor Vaclovas Augustinas
Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio, 1999
Garso režisieriai / sound directors R. Motiejūnas, E. Motiejūnas
— 5′ 15″
4. Jurgita Mieželytė O IGNIS SPIRITUS PARACLITI
JAUNA MUZIKA, dirigentas / conductor Vaclovas Augustinas
Konkursas Vox Juventutis / contest Vox Juventutis
Šv. Kotrynos bažnyčia / St. Catherine’s Church, Vilnius, 2007
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 10′ 18″
5. Nijolė Sinkevičiūtė NAKTIS TVARTELYJE / A NIGHT IN A BARN
AUKURAS, dirigentas / conductor Alfonsas Vildžiūnas
Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio, 1998
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 7′ 05″
6. Nijolė Sinkevičiūtė BILDUKAS / A POLTERGEIST
LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VAIKŲ CHORAS /
CHILDREN’S CHOIR OF LITHUANIAN NATIONAL RADIO AND TV
Dirigentė / conductor Regina Maleckaitė
Lietuvos radijo ir televizijos studija / Studio of Lithuanian National Radio and Television, 1996
Garso režisierius / sound director A. Mateika
— 3′ 13″
7. Giedrius Svilainis LAUDATE DOMINUM
BREVIS, dirigentas / conductor Gintautas Venislovas
Tarptautinis chorų konkursas Guido d‘Arezzo, Italija /
International choir competition Guido d‘Arezzo, Italy, 2000
— 4′ 26″
8. Giedrius Svilainis O QUAM TRISTIS
JAUNA MUZIKA, dirigentas / conductor Vaclovas Augustinas
Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio, 1999
Garso režisieriai / sound directors R. Motiejūnas, E. Motiejūnas
— 5′ 43″
9. Jonas Tamulionis JŪRA / THE SEA (Jonas Mekas)
VIRGO, dirigentė / conductor Rasa Gelgotienė, CD, 2004
Garso režisieriai / sound directors E. Motiejūnas, R. Motiejūnas
— 5′ 34″
10. Jonas Tamulionis DVI ALEGORIJOS SU PAUKŠČIU. I /
TWO ALEGORIES WITH A BIRD. I (Justinas Marcinkevičius)
BREVIS, dirigentas / conductor Gintautas Venislovas
Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio, 1997
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 1′ 26″
11. Jonas Tamulionis DVI ALEGORIJOS SU PAUKŠČIU. II /
TWO ALEGORIES WITH A BIRD. II (Justinas Marcinkevičius)
BREVIS, dirigentas / conductor Gintautas Venislovas
Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio, 1997
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 1′ 49″
12. Jonas Tamulionis ANT KRANTO / ON THE SHORE (Jonas Mekas)
LIETUVOS KONSERVATORIJOS KAMERINIS CHORAS /
CHAMBER CHOIR OF LITHUANIAN CONSERVATORY
Dirigentas / conductor Tadas Šumskas, CD 3 Grand Prix Europeo, Tours, Prancūzija / France, 1991
— 5′ 46″
13. Jonas Tamulionis RĀPATA PA (J. A. Garcia)
KLAIPĖDOS EDUARDO BALSIO GIMNAZIJOS VAIKŲ CHORAS /
CHOIR OF KLAIPĖDA EDUARDAS BALSYS ARTS GYMNASIUM
Dirigentė / conductor Zita Kariniauskienė
Vilniaus plokštelių studija / Vilnius Recording Studio, 2004
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 2′ 36″
14. Loreta Narvilaitė ŽIEMOS ŽAIDIMAI / WINTER GAMES (Rolandas Rastauskas)
AIDIJA, dirigentas / conductor Romualdas Gražinis
X šiuolaikinės muzikos festivalis Gaida / 10th contemporary music festival Gaida,
Vilniaus Rotušė / Vilnius City Hall, 2000
— 3′ 23″
15. Alvidas Remesa PATER NOSTER
KRETINGOS KULTŪROS RŪMŲ KAMERINIS CHORAS /
CHAMBER CHOIR OF KRETINGA CULTURE HOUSE
Dirigentas / conductor Tomas Ambrozaitis
Kretingalės bažnyčia / Kretingale Church, 2004
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 2′ 32″
16. Kristina Vasiliauskaitė AVE MARIA
VILNIUS, dirigentas / conductor Jurijus Kalcas, CD Kristina Vasiliauskaitė Musica Sacra, 2008
Garso režisierius / sound director A. Mateika
— 3′ 30″
17. Laimis Vilkončius BŪRIMAS / FORTUNE – TELLING (Sigitas Geda)
LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VAIKŲ CHORAS /
CHILDREN’S CHOIR OF LITHUANIAN NATIONAL RADIO AND TV
Dirigentė / conductor Regina Maleckaitė
Lietuvos radijo ir televizijos studija / Studio of Lithuanian National Radio and Television, 1996
Garso režisierius / sound director A. Mateika
— 1′ 51″
18. Donatas Zakaras SVIRPLIO MALDA / THE PRAYER OF A CRICKET
(Carmen Bernos de Gasztod, vertė / translator A. Ranonytė)
BALSAI, dirigentas / conductor Egidijus Kaveckas
Lietuvos liaudies kultūros centro įrašų studija /
Recording studio of the Lithuanian Folk Culture Centre, 2008
Garso režisierius / sound director R. Motiejūnas
— 2′ 11″

———

— 75′ 54″

Serija „Gyvoji tradicija“

Filmų kūrybinė grupė

Scenarijų autoriai:
Loreta Sungailienė / Lietuvių tradicinės dainos
Arūnas Lunys / Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika
Audronė Vakarinienė / Lietuvių šokio tradicija
Režisierė Daiva Bilinskienė
Operatorius statytojas Donatas Buklys
Operatoriai: Egidijus Baniūnas, Matas Baniūnas, Vytautas Musteikis, Vytautas Plytnikas
Garso režisieriai: Giedrius Aleknavičius, Algimantas A. Apanavičius, Viktor Arefjev, Vojtechas Čajkauskas, Audrius Penkaitis
Montažo režisierė Dovilė Marozaitė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstų redaktorė Danutė Skersytė
Vertėja Liliana Bugailiškytė
Tekstus skaitė: Giedrius Arbačiauskas, Daiva Bilinskienė, Regina Jakubauskaitė, Loreta Sungailienė
Konsultantė Vida Šatkauskienė
Vykdomasis prodiuseris Juozas Javaitis
Prodiuseris Saulius Liausa

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 3 DVD.

Turinys

LIETUVIŲ TRADICINĖS DAINOS

Aukštaičių dainos
Dzūkų dainos
Suvalkiečių dainos
Pamario krašto dainos
Žemaičių dainos

Trukmė 32 min.

LIETUVIŲ TRADICINĖ INSTRUMENTINĖ MUZIKA

Tradiciniai instrumentai ir jais atliekama muzika
Styginiai instrumentai
Mušamieji instrumentai
Pučiamieji instrumentai
Dumpliniai armonikos tipo instrumentai

Trukmė 23 min.

LIETUVIŲ ŠOKIO TRADICIJA

Ratas lietuvių šokio tradicijoje
Apeiginis judesys, žaidimas, šokis kalendorinėse šventėse
Šokis žmogaus gyvenimo ciklo apeigose
Tradiciniai šokiai šiandien

Trukmė 30 min.

Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamos ir leidžiamos serijos „Gyvoji tradicija“ DVD filmai apie lietuvių dainuojamąjį, instrumentinį ir choreografinį folklorą – patraukli pažintinė informacinė priemonė, skirta įvairių pomėgių šalies ir pasaulio visuomenei, besidominčiai lietuvių liaudies kūrybos tradicijomis. Pusvalandžio trukmės filmai tampa puikia galimybe įvertinti, įvardyti ir skleisti šimtmečius gludintų ir iki šių dienų išlikusių bei puoselėjamų tradicinių dainų, instrumentinių melodijų ir šokių grožį, įvairovę, gyvybingumą ir universalumą.

Pasirinkti skirtingi aspektai minėtoms tradicinės muzikos savybėms atskleisti. Pirmajame filme išryškinami regioniniai lietuvių tradicinių dainų bruožai, liaudies dainos ir žmogaus dvasinio gyvenimo sąsaja. Antrajame pasakojama apie tradicinius instrumentus, jų raidą ir jais atliekamą muziką, solinio ir grupinio muzikavimo specifiką. Trečiojo filmo apie lietuvių choreografinį folklorą medžiaga dėstoma kalendorinių metų švenčių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių ratais.

Tai tik keletas būdų ir formų prisiliesti prie turtingos ir įvairios mūsų tautos tradicinės muzikos klodų – filmuose parodyta nedidelė dalis to, ką esame išsaugoję, užrašę, ką iki šių dienų puoselėjame. Tai kartu ir trys skirtingi, vienas kitą papildantys požiūriai į lietuvių muzikinį folklorą, suteikiantys galimybę žiūrovui įsitraukti į tą besisukantį lietuvių gyvosios kultūros ir liaudies kūrybos tradicijų ratą.

LIETUVIŲ TRADICINĖS DAINOS

Daina – tai  tautos dvasios veidrodis, kuriame atsispindi iš kartos į kartą žodinės tradicijos būdu perduota išmintis, žmogiškosios vertybės, tautos kūrybinė išmonė.

Žinios apie lietuvių dainas mus pasiekė iš X amžiaus. Apie jas užsimenama Christburgo sutartyje, jas aprašo X–XVIII amžiaus dvasininkai, istorikai, lingvistai ir keliautojai: Johanas Kanaparijus, Janas Dlugošas, Aleksandras Gvanjinis, Motiejus Strijkovskis, Eghardas Vagneris, Teodoras Lepneris, Pilypas Ruigys, Johanas Gotfrydas Herderis. Pačios dainos pradėtos skelbti tik nuo XVIII amžiaus. Pirmuosius rinkinius parengę tautosakos rinkėjai ir tyrinėtojai – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Ferdinandas Nes–selmanas, Christianas Bartschas, Antanas ir Jonas Juškos, Zenonas Slaviūnas, Teodoras Brazys, Adolfas Sabaliauskas, Augustas Robertas Niemis, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti dainų skelbėjai – suprato ir vertino liaudies melodijų ir tradicinio dainavimo ypatingumą. Jį nesunku pajusti klausant archyvinių įrašų, Eduardo Volterio fonografo plokštelėse įamžinusių XIX a. pabaigos –XX a. pradžios dainų skambesį, ir nūdienos folkloro ansamblių atliekamų dainų.

Filme „Lietuvių tradicinės dainos“ atkreipiamas dėmesys į šiomis dienomis gyvuojančią senąją dainą ir jos atlikėjus, supažindinama su esminiais regioninių dainavimo tradicijų bruožais. Čia girdėti visų penkių Lietuvos kraštų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos (Sūduvos), Pamario (Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos), Žemaitijos – folkloro kolektyvų, pavienių dainininkų atliekamų dainų fragmentai.

Vis labiau retėjant vyriausiajai lietuvių liaudies dainininkų gretai, didesnio dėmesio sulaukia senosios pateikėjų kartos palikuonys ir tie kaimo folkloro ansambliai, kurie tęsia jų tradicijas, geba perteikti kuo autentiškesnį dainos pavidalą, žino ir išlaiko dainuojamojo folkloro prigimtinę paskirtį. Į filmą įtraukta tik keletas tokių tradicinę liaudies dainą puoselėjančių sambūrių. Tai „Šeduva“ iš Radviliškio rajono (Aukštaitija), Žiūrų, Marcinkonių folkloro ansambliai iš Varėnos rajono (Dzūkija), Brukų kaimo dainininkės iš Kalvarijos sav. (Suvalkija), „Ramočia“ iš Kelmės rajono (Žemaitija). Savitas pamario krašto dainas atliko jaunesnės kartos Klaipėdos, Nidos ir Šilutės folkloro ansambliai. Miestų folkloro ansambliai, drąsiai stojantys greta vyresniosios kartos, tampa tvirtu įrodymu, jog lietuvių liaudies dainavimo tradicijos tęsiamos, saugomos ir perduodamos.

Nenuilstančių etninės kultūros puoselėtojų, folkloro ansamblių vadovų, liaudies dainų atlikėjų ir folkloro mylėtojų – šeduvietės Emilijos Brajinskienės, etnomuzikologės, sutartinių tyrinėtojos Daivos Vyčinienės, dzūkės Veronikos Povilionienės, suvalkietės Onos Radzevičiūtės, žemaitės Janinos Bukantaitės – išsakytos mintys, pastebėjimai apie dainas ir jų atlikimą padeda tapyti įvairiaspalvį Lietuvos regionų dainavimo tradicijų paveikslą. Jame – aukštaičių daugiabalsis bendruomeninis dainavimas, archajiškasis sutartinių skambėjimas, dzūkų vienbalsumas ir greta jo gyvuojančios  daugiabalsio bei heterofoninio dainavimo formos, suvalkiečių dainos konkretumas ir aiškumas, pamario dainų mąslumas bei dermių ypatumai ir žemaitiškai išlinguojamų dainų grožis.

Iki šių dienų perduota ir išsaugota liaudies daina mena tuos laikus, kada ji buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, apeigų, papročių ir švenčių dalyvė. Dainų pateikėjai ne kartą yra sakę, jog „gyvenimas be dainos būtų kaip viralas be druskos“, „dainuoti buvo įprasta, navatna būtų buvę nedainuoti“. Tad ir dainuota ištisus metus – ir dirbant, ir ilsintis, ir vargelį vargstant, ir džiaugsmu dalijantis.

Nuo seno tikėta, jog daina ne tik darbus lengvina, bet ir jų sėkmę garantuoja. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Pavasarį – arimo, vasarą – šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, linų rovimo, rudenį ir žiemą – kūlimo, verpimo, audimo dainos. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens – ganymo dainos, malimo – ištisus metus. Kalendorinių švenčių ratas sukamas taip pat su daina. Žiemą dainuotos advento–Kalėdų, Užgavėnių, gavėnios dainos ir giesmės, pavasario–vasaros laikotarpiu – sūpuoklių  dainos, Velykų lalavimai, Jurginių, rugių lankymo ir Joninių dainos bei sutartinės. Išsamiai pristatyti senąsias lietuvių darbo ir kalendorines dainas reiktų atskiru audiovizualiniu leidiniu, tad šiame filme skamba tik keletas minėtų dainų fragmentų: rytų dzūkų rugių lankymo giesmė „To to to“, Sekminių oliavimas, atliekamas virpinant gerklę, dzūkų rugiapjūtės dainos „Vai tu kregždela“, „Vai tu eglala“, šienapjūtės valiavimai (aukštaitiškasis „Man dalgełė kieto plieno“ ir žemaitiškasis „Valioj, dalgeli“), advento–Kalėdų daina „Vai ir atvažavo“, sūpuoklinės dainos melodija atliekama Jurginių daina „Jurgi, Jurgi“. Išskirtinis dėmesys lietuvių dainuojamajame folklore tenka senosioms polifoninėms giesmėms – sutartinėms, kurių užrašyta įvairių formų, stilių ir atlikimo būdų. Filme išgirsite ir pamatysite trejines sutartines – atitariamą ir šokamą „keturiose“.

Be dainos neapsiėjo ir  pagrindiniai žmogaus, šeimos gyvenimo momentai: gimimas, jaunystė, branda, vedybos, gyvenimas šeimoje, mirtis. Lietuvių liaudies dainų skrynia turtinga vaikų, jaunimo–meilės, vestuvių, šeimos ir kitų apeiginių bei lyrinių dainų. Jos mėgstamos dainuojamosios tautosakos pateikėjų ir nūdienos folkloro ansamblių, tad tokių dainų fragmentai skamba visų Lietuvos muzikinių dialektų vaizdo pristatymuose.

Lietuvių liaudies dainų ornamentika labai įvairi – liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliais vingeliais. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, nežymūs garso stiprumo svyravimai – visa tai melodijai suteikia emocinio kolorito. Vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ar karingai. Kai kurios apeiginės dainos išringuojamos tiksliai ir santūriai, o kitos – šūksmingai, pratisai. Lyrinės ir vėlyvesnės kilmės dainos jausmingesnės, jose nemažai dainingumo.

Dainų ritmikai ir balso formavimui didelę įtaką daro etnografinio regiono, vietos dialektas, teksto artikuliacija. Antai aukštaičiai savo dainas ramiai, tolygiai išringuoja, akcentuodami savitai tariamus balsius. Aukštaičių dainos skamba gana aukštomis tonacijomis, vedančiųjų balsai dažniausiai šviesūs, malonaus tembro. Šiaurės rytų Aukštaitijoje išlikusios vokalinės sutartinės giedamos jau kiek kitaip – pratisas dainavimas, išdainuojamų balsių „paspaudimas“ padeda sustiprinti specifinį sekundinių sąskambių šiurkštumą. Skirtingų melodijų, balsų „susimušimas“, savitas garsažodžių žaismas – tai archajiški sutartinių bruožai, kuriuos giedodamos stengiasi pajusti ir išryškinti moterys – sutartinių tradicijos gaivintojos ir tęsėjos.

Šiaurės vidurio Lietuvoje gyvenantys aukštaičiai, panašiai kaip ir etniniai žemaičiai, dainuoja kiek žemesnėmis tonacijomis, dainininkų tembrai tamsesni. Šiaurinių žemaičių dainavimo stilistika pasižymi neskubriu dainavimu, vangia artikuliacija, gausiais glissando. Vidurio ir pietų žemaičiams būdinga spontaniška, neretai sinkopuota dainų ritmika, aktyvesnė išdainuojamo teksto artikuliacija. Reikia pastebėti, jog ritminis nelygumas atspinti tiek žemaitiškos dainos išraiškos tipą, tiek šnekamosios kalbos dialekto ypatybes. Pats žemaitiškasis dainavimas, anot J. Bukantaitės, panašus į giedojimą, kuomet daina vedama žemai, o pritariantieji balsai „užšaukia“ ir žemiau, ir aukščiau. Taip sustiprinamas dainos skambesys, galia.

Dzūkų dainavimas dvejopas. Lauko darbų dainos ir pavasario–vasaros laikotarpio kalendorinės dainos atliekamos „dideliu balsu“, pratisai šaukiant, kartais net specialiai įtempiant kalbos padargus – taip dainuojant garsas toliau sklinda, o daina darbų ir kitų apeigų maginę galią stiprina, sėkmę garantuoja. Lauko dainos melodija gausiai improvizuojama, tačiau ritmas, palyginti su sudėtingesne žemaičių dainų ritmika, yra kur kas lygesnis, aiškesnis. Dzūkų dainos garsas yra dinamiškas, išraiškingas, dikcija pabrėžta, balsiai išdainuojami gana plokščiai. Viduje, troboje, atliekamos darbo, žiemos kalendoriaus bei šeimos ciklo ir kitos dainos yra ramesnio pobūdžio.

Suvalkiečių dainavimas išsiskiria aiškumu, konkretumu, tiksliai išlaikomu ritmu, net tada, kai jis kintantis. Dažnos sinkopės ir neįprasti, dažnai net įmantrūs balsių patęsimai susiję su tarmiškos kalbos dinamika. Tiek apeigines, tiek lyrines dainas sūduviai atlieka ramia, išlaikyta maniera, saikingai papuošdami melodiją variantais, melizmomis. Panašiai dainuoja ir pamario krašto žmonės, pajutę mąslią Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto dainų nuotaiką, ir jai atliepia santūriu dainavimu.

Tikimės, jog pažintis su lietuvių regioninėmis dainavimo tradicijomis bus maloni ir naudinga folkloro srities naujokams, o tiems, kurie jau ne pirmus metus tas tradicijas puoselėja, šis filmas – tai dar viena liaudies dainos įamžinimo galimybė ir paskatinimas ieškoti naujų, patrauklių dainuojamojo folkloro sklaidos formų.

Loreta Sungailienė

LIETUVIŲ TRADICINĖ INSTRUMENTINĖ MUZIKA

Lietuvių liaudies tradicinės muzikos instrumentai – baltų materialinės ir dvasinės kultūros paminklai. Jų gamybos, gyvavimo tradicijos, jais atliekama muzika yra vertinga mūsų tautos kultūros paveldo dalis. Apie Lietuvoje naudotus liaudies muzikos instrumentus rašytiniuose šaltiniuose XVI a. jau užsiminė Juzefas Koženiovskis, Olaus Magnus, Aleksandras Gvanjinis, Motiejus Strijkovskis, XVII–XIX a. – Teodoras Lepneris, Motiejus Pretorijus, Povilas Ruigys, Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmanas, Fridrichas Gotholdas, Christianas Bartschas, Francas Tecneris. Pirmosios studijos apie lietuvių instrumentus pasirodė Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Liudviko Jucevičiaus XIX a. rašytuose veikaluose. XX a. instrumentus tyrinėjo, išsamiai aprašė Adolfas Sabaliauskas, Juozas Žilevičius, Zenonas Slaviūnas ir kt.

Pagal garso šaltinį ir išgavimo būdus tradiciniai instrumentai skirstomi į styginius, pučiamuosius, saviskambius, mušamuosius.

Seniausias styginis lietuvių instrumentas – kanklės. Legendos ir padavimai teigia, kad vaidilos, pritardami kanklėmis, apdainuodavo karo žygius, kankliuodavo aukodami pagoniškiems dievams. Kankliavimas – tai savotiška meditacija, apsisaugojimas nuo mirties, ligų, nelaimės atitolinimas. Kad jos geriau skambėtų, medis kertamas tada, kai mirdavo artimas žmogus. Kankles darydavosi patys muzikantai, o jomis skambindavo vyrai. Šiaurės rytų Aukštaitijoje penkiastygėmis kanklėmis buvo atliekama tik šiam regionui būdinga sekundų sąskambiais pasižyminti polifoninė muzika – instrumentinės sutartinės. Vakarų aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių kanklės skyrėsi savo forma ir apdaila, o jomis  kankliuodavo įvairias šokių ir dainų melodijas. Styginio boselio vaidmenį atliko senoji pūslinė ar basedla. Lietuviai pamėgo ir cimbolus, kuriuos atvežė klajojantys muzikantai. Jais grota visuose regionuose, o ilgiausiai šis instrumentas ir juo atliekama muzika išsilaikė Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Smuikas nuo seno lietuvių tituluojamas „muzikos karaliumi“, juo grieždavo šokių, dainų melodijas.

Derinant styginių instrumentų skambesį, galimybes, jų atliekamas funkcijas (smuikas, cimbolai – melodiniai instrumentai, kanklės – harmoniją išryškinantis instrumentas, basedla, būgnas – bosas ir ritmo pagrindas), Lietuvoje susiformavo senosios styginių kapelos, turėjusios regioninių skirtumų: Aukštaitijoje kapelą sudarė 1–2 smuikai, kanklės, basedla; Žemaitijoje – 1–3 smuikai, basedla, kanklės, cimbolai; Dzūkijoje griežta 1–2 smuikais, cimbolais, basedla; Suvalkijoje mėgta 1–3 kanklių, smuiko, cimbolų ir būgno sudėtis.

Pučiamieji muzikos instrumentai – pati didžiausia ir įvairiausia instrumentų grupė. Pagal konstrukciją, garso išgavimo būdą jie skirstomi į švilpiamuosius, liežuvėlinius ir pūstukinius instrumentus.

Senaisiais skudučiais, ragais ir daudytėmis buvo pučiama  tik šiaurės rytų Aukštaitijoje ir tik šiems instrumentams skirtą repertuarą – instrumentines sutartines. Jais grodavo 4–5 vyrų (kartais ir moterų) grupė. Vienu skudučiu ar ragu išgaunamas vienas garsas, kuris kartojamas pagal tam tikrą ritmo formulę. Tokiu principu pučiami keli ragai ar skudučiai sukurdavo savitą polifoninį muzikinį audinį. Ragais ar skudučiais atliekamos sutartinės „Untytė“, „Intakas“, „Katė“ skambėdavo einant dirbti lauko darbus ar grįžtant iš jų, talkose, šventadieniais, o prireikus pranešdavo apie pavojų.

Piemenų pamėgti molinukai, įvairūs švilpukai – gyvulių ganymo palydovai. Lamzdelis – lanksčiausias muzikos instrumentas. Juo piemenys raliuodavo, riduodavo melodijas, taip ramindami gyvulius, o mėgdžiodami paukštelius, tirliuodavo. Be šio instrumento neapsieidavo naktigonės, jaunimo pasilinksminimai ir net vestuvės. Birbynė – nors ir ne toks paslankus, bet garsus, skambus instrumentas, kuriuo būdavo birbiamos net šokių, dainų melodijos. Švilpa, dar vadinama vamzdžiu, vamzdeliu, – solinis instrumentas, kuriuo muzikantas laisvai improvizuodavo išgirstas ar išgalvotas melodijas. Būtinas kerdžiaus darbo įrankis ir piemenų vado atributas – trimitas arba ožragis. Jais pūsdamas, perspėdavo kaimo bendruomenę, kad reikia gyvulius išleisti ganytis ar juos sutikti grįžtančius namo.

Manoma, kad dūdmaišis buvo paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau XX a. pabaigoje tik  Rytų Lietuvoje buvo galima girdėti gyvai grojančius senuosius dūdmaišininkus. Jais pūsta pasilinksminimuose, smuklėse, turgadieniuose, vestuvėse.

Būgnas ir mažasis būgnelis – nepamainomi ritminiai instrumentai, kuriais pritardavo smuikui, cimbolams ar kitiems melodiniams instrumentams.

Saviskambiai instrumentai – skrabalai, tabalai, terkšlės, tarškynės, kleketai – buvo  naudojami buityje, papročių kontekste, bet muzikantai sugalvodavo juos pritaikyti ir muzikuodami.

Lietuvos muzikantai neliko abejingi dumpliniams instrumentams: iš Vokietijos atkeliavusioms koncertinai, bandonijai, kurias pamėgo žemaičiai, vokiškoms armonikoms – jomis mielai grojo dzūkai ir suvalkiečiai. Peterburgo armonika, pasiekusi mus iš Rusijos, įsitvirtino aukštaičiuose. Dumplinių instrumentų paplitimas lėmė vėlyvųjų tradicinių kapelų formavimąsi: Žemaitijoje imta griežti 1–2 smuikais, bandonija ar koncertina, basedla ir būgnu; Dzūkijoje – smuiku, vokiška armonika, būgnu; suvalkiečių kapelą sudarė 1–2 smuikai, vokiška armonika, būgnas, basedla; Aukštaitijoje kartu buvo grojama smuiku, Peterburgo armonika, basedla ir mažuoju būgneliu. Na, o lūpinę armonikėlę mėgo ir vaikai, ir suaugę.

Filme „Lietuvių tradicinė instrumentinė muzika“  pristatomi populiariausi lietuvių liaudies muzikos instrumentai, kuriais groja vyresnieji tradiciniai kaimo ir jaunesnės kartos muzikantai. Ir vieni, ir kiti kūrybingai puoselėja lietuvių instrumentinio muzikavimo tradicijas.  Jas tęsia Lietuvos tradicinės kapelos, folkloro ansambliai, jaunieji tradicinės muzikos atlikėjai ugdomi liaudies kūrybos renginiuose, konkursuose. Visa tai džiugina ir teikia vilties, jog liaudies instrumentinės muzikos tradicija gyvuos ir turtės.

Arūnas Lunys

LIETUVIŲ ŠOKIO TRADICIJA

Filmo apie lietuvių šokio tradiciją medžiaga dėstoma kalendorinių metų švenčių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių ratais, per šokį atspindint sampratą, kad nuolat pasikartojantys gamtos ir žmonių gyvenimo ciklai susipina ir tarsi atkartoja vienas kitą.

Kaip sukasi dangaus kūnai ir pats dangus, įsukti pirmojo Judintojo, visas mus supantis gamtos pasaulis, taip ir mūsų pačių žmogiškasis gyvenimas sukasi amžinu laiko ratu. Ratu juda saulė, naktis keičia dieną, po apmirusios žiemos kasmet sugrįžta gyvybe trykštanti vasara, o žmogaus gyvenime mirtis paruošia naujos gyvybės atsiradimą.

Senovės lietuviams ratas simbolizavo sudievintą saulę, amžinai besisukančio pasaulio tvarką ir darną. Ratu nuo seno šoko ir žmogus, tikėjęs, kad judesys, dinamika, šokis geriausia apsaugos priemonė nuo visų gyvenimo negandų.

Šokis, kartais tik apeiginis judesys, lydėjo žmogų nuo pat jo gimimo iki mirties: įprasmino kalendorinį metų ratą, sureikšmino ne tik atėjimą į šį pasaulį, bet ir kitus svarbius žmogaus gyvenimo etapus – vaikystę, iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, vedybinį virsmą į naują, šeimyninio gyvenimo kokybę, net ir paskutinę kelionę anapus.

Gyvavusi ilgus amžius, o šiuo metu beveik beišnykstanti apeiginė liaudies choreografija domina ne tik tyrėjus, mokslininkus, menininkus, bet savaip ir kiekvieną mūsų. Gerokai pavėlavome – dauguma liaudies šokių formų, netekusių pirminės prigimtinės funkcijos, jau begyvuoja tik garbaus amžiaus žmonių atmintyje. Laikydami mūsų tautos choreografinio paveldo vientisumą ir pilnumą vertybe, šiandien po šapelį renkame ir tarsi mozaiką dėliojame negausias žinias, prisiminimų nuotrupas. Remdamiesi universalia apeigos logika ir privalomų ritualo elementų seka, bandome kruopščiai rekonstruoti buvusius liaudies šokio pavidalus.

Filmo tėkmėje sukdami nuolat vienas su kitu besipinančius kalendorinių švenčių ir pagrindinių šeimos gyvenimo įvykių ratus, ne visuomet galėjome rasti dar tebegyvuojančių ar kaimo žmonių autentiškai atkuriamų liaudies choreografijos formų. Kai kurie apeigas lydėję judesiai, žaidimai ar šokiai rekonstruoti. Stokojant duomenų, labiau stengtasi išreikšti jų simbolines prasmes, atspindėti vietą ir paskirtį senosiose lietuvių apeigose, nei atkurti realius, galėjusius egzistuoti judesius.

Kalendorinių švenčių ratą pradedame sukti nuo žiemos laikotarpio švenčių – advento–Kalėdų, Trijų karalių, Užgavėnių. Šiuo laisviausiu žemdirbio gyvenime laiku jaunimas daug žaisdavo. Tačiau advento–Kalėdų žaidimai turi ne pramoginio pobūdžio, o sakralinę paskirtį, nes susiję su kultu, apeiga, magija. Jie buvo žaidžiami tik apibrėžtu metų laiku. Čia vyrauja meilės, piršlybų, vedybų tematika. Senųjų laikų  žmogaus supratimu, erotiniai ritualai ir žaidimai turėjo lemti gamtos atgimimą, gyvulių ir žmonių vaisingumą, taip pat žemės derlingumą. Antra vertus, žiemos laisvalaikiu žmonės dažniausiai keldavo vestuves, tad žaidžiant jaunimo jausmai ir mintys sukosi daugiausia apie šeimos sukūrimą. Žaidimai buvo tarsi žaidybinis ceremoningas supiršimas.

Kalėdų rateliai ir žaidimai, kurie išoriškai gali atrodyti labai paprasti, pilni linksmybės, azartiško rungtyniavimo, savo simbolikoje slepia gilias prasmes ir amžinas filosofines temas: gyvenimas ir mirtis, dabartis ir ateitis, savo ir svetimo pasaulių sąveika, sugebėjimas įveikti lūžį, virsmą.

Tačiau apeiginių žaidimų paskirtis neatskiriama ir  nuo natūralios žmonių linksmybės, pokštų, malonumo. O jų tikrai daug būta per kitas žiemos šventes – Tris karalius ir Užgavėnes. Persirengėlių vaidinimai ir šokiai, prasidėję nuo Kalėdų, tęsdavosi per visą mėsiedo laikotarpį ir pasibaigdavo per Užgavėnes. „Šyvio šokdintojų“ per Tris karalius persirengėlių grupės personažai buvę vieni archajiškiausių metų laiko kaitos po žiemos saulėgrąžos maginių veikėjų. Ypač linksmai ir triukšmingai stengtasi praleisti Užgavėnių dieną. Tai šmaikščių išdaigų ir juokų metas. Apeiginis važinėjimas rogėmis, rogutėmis, arklių lenktynės, šokinėjimas aukštyn, voliojimasis, žemės trypimas ir persirengėlių šokiai šią dieną tapdavo privalomu elementu.

Pavasario sutikimo apeigų paskirtis – pajusti ryšį su atgimstančia gamta. Būdingiausi,  kartojami visą laikotarpį, kol atgims ir suvešės gamta, veiksmai – supimasis, vertimasis kūlio, voliojimasis, šokimas aukštyn, „šokimas lenton“. „Šokimas lenton“ – tai veiksmas, savotiškai apimantis ir supimąsi, ir šokimą aukštyn.  Jis turi dainuojamą muzikinį pritarimą, kurio ritmas paklūsta judesio dinamikai. Gamtos žadinimo veiksmai – ne pramoga. Jie taip pat turėjo maginę prasmę: manyta, kad tai gali lemti sėkmingą linų augimą. Linams sudygus, šokti lenton buvo griežtai draudžiama, nes tikėta, kad tuo jiems galima pakenkti.

Judėjimas ratu, prasidėjęs nuo Užgavėnių, kai aplink laukus važinėta rogėmis, dažniausiai tris kartus, buvo tarsi bendros funkcijos veiksmų komplekso pradžia. Kitas šių veiksmų etapas – laukų lankymas, irgi apeinant tris kartus – prasidėdavo nuo Jurginių ir tęsdavosi iki Joninių. Moterys, giedodamos paruginėmis vadintas rugių lankymo giesmes ir sutartines, eidavo aplink lauką viena paskui kitą, sukdavosi ratu aplink save.

Na, o Joninių rytą net „…saulė būna apsupta vainikų ratais. Tie vainikai apie saulę sukasi sukasi, bėga…“  Taip pat suka ir suka ratelius kupoliaudami, aplink vartus, kupolę, aukurą, medį, pasėlių lauką, Joninių laužą ir švenčiantys žmonės. Ne tik eina ratais, sukasi poromis, buria, vainikus vandenin leidžia, bet ir, atradę  paparčio žiedą, „viską žino, visų žmonių kalbas supranta, net jų mintis išskaito“.

Po Joninių visos šventės buvo skirtos derliaus nuėmimui. Apie liepos pabaigą pradedama pjūtis. Ūkininkai rugius pjaudavo su talka. Baigus rugius pjauti ir sustačius juos į gubas, iškilminga talkininkų procesija eidavo pas šeimininką į namus. Jam įteikdavo iš rugių varpų supintą pabaigtuvių vainiką – su oracijomis, giesmėmis ir muzika. Šeimininkas kviesdavo talkininkus vaišių. Veiksmuose po vakarienės išsiskiria apeiga, kuomet, visiems stovint ratu, šeimininkas šlakstydavo žmones ir pirkios sienas, kampus šventintu vandeniu. Po šio iškilmingo veiksmo talkininkai ilgai šokdavo ir kartais išsiskirstydavo tik apyaušry.

Pasibaigus vasarai, vis labiau trumpėjant dienai ir apmirštant gamtai, ir žmogaus mintys, jausmai krypo į mirusiųjų minėjimą, pačios mirties filosofinį apibendrinimą. Artėjant Vėlinėms, stengtasi simboliškai išgyventi mirties / atgimimo antitezę, ratu atliekamais veiksmais įprasminti amžino judėjimo, reinkarnacijos arba nepertraukiamos sielų kelionės ratu idėją. Apeiginis ratas buvo svarbus ir net būtinas per mirusiųjų minėjimo šventes, Vėlines, laidotuves, šermenis.

Ir žmogaus gyvenimo ratas nenumaldomai teigia, kad yra mirtis, bet ir gimimas, o nenumirus senam, negims ir nauja. Apie tai iškalbingai liudija ir lietuvių gimimo ir mirties ritualų žaidimų bei šokių panašumas, primenantis mums, kad gimimas ir mirtis pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą buvo suprantami kitaip – ne tik kaip antipodas, bet ir kaip tam tikra analogija. Lietuviai ir gimtuves, ir šermenis švęsdavo su valgiais, gėrimais, su žaidynėmis ir šokiais. Apeiginis linksmumas buvo tipiškas pagoniškos apeigų sistemos reiškinys, senovinio ritualo dalis. Juokui buvo priskiriama ypatinga magiška jėga, padedanti atgimti.

Gimimo apeigose vėl vieni svarbiausių yra rato formos veiksmai ir šokiai. Jie buvo skiriami tiek gimdyvei, tiek naujagimiui, turėję lemti kūdikio gyvybės ir tolesnio gyvenimo apsaugą.

Noras apeigomis ir ritualais nulemti gyvenimo sėkmę ir apsaugą nuo negandų ženklus jau nuo pat žmogaus vaikystės. Net ir nekaltos vaikystės pramogos ir žaidimai turėjo vaikams nesuvokiamą prasminį krūvį. Daugelis vaikų žaidimų pradedami išskaičiavimu, t.y. paskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ir pan. Skaičiuotės kupinos lemtingų, nesuprantamų žodžių. Juos tariant, susidaro įspūdis, tarsi būtų tikrai buriama.

Žaidimas – tipiškas būdas įvesti vaiką į suaugusiųjų pasaulį. Todėl su apeigomis susijusių žaidimų buvo gausu  jaunimo pasilinksminimuose, suėjimuose, iniciacijose, „įrašant į mergas ir bernus“. Šie žaidimai – tai ir tradicijos sankcionuota vaikinų ir merginų bendravimo forma, kuomet pasirinkimas, gaudymasis, „medžiojimas“ ir kiti žaidybiniai veiksmai sudarydavo patogių progų pareikšti savo prielankumą, dėmesį. Jaunimui žaidžiant kad ir tuos pačius vaikų žaidimus, pastarieji įgydavo tam tikrą erotinį atspalvį.

Vaikams ir paaugliams neleisdavo šokti vakaruškose, kol jie nebūdavo priimti į jaunimo bendriją su tam tikromis apeigomis. Iniciacijų apeigose didelis dėmesys buvo skiriamas jaunimo fizinio, dvasinio bei protinio subrendimo patikrinimui. Net ir paprastas šokis, kai tapdavo pirmuoju viešu jaunuolio šokiu, būdavo nelengvas išbandymas. Kai kur atidžiau žiūrėta, ar gražiai šoka, kitur populiaresni buvo jėgos ar vikrumo, sumanumo išbandymo šokiai, pavyzdžiui, su lazdomis. Dažna išbandomųjų žaidimų ir šokių pabaiga būdavo dar ir  „fantų išpirkimas“, reikalaujantis įveikti naują užduotį.

Bene daugiausia ritualo įprasmintų veiksmų, apeiginių šokių buvo per vestuves. Jų liekanos iki šiol gyvuoja šiuolaikinėse vestuvėse. Dar tebešokamas jaunųjų šokis, neretai šokdinama jaunoji, pamergės arba svočia, piršlys. Anksčiau šių šokių ir maginių veiksmų buvę nepalyginamai daugiau – tai jaunosios vedimo ratu apeigos, „išvedimai šokti“ po atskyrimo, po sukeltuvių, po marčpiečio, jaunųjų suvedimas į porą „pirmuoju šokiu“,  jaunosios atspėjimo, išpirkimo, apdovanojimo, marčios priėmimo į naują giminę šokiai, skirtingų pulkų priešpriešos šokiai, pagrindinių veikėjų šokdinimas ir t.t. Juos pradėti ir šokti galėjo tik ritualo nustatyti asmenys.

Anksčiau šokis, judesys buvo ne tik apeigų dalis, bet ir apeigos ekvivalentas. Kintant žmonių pasaulėžiūrai, nykstant apeigoms ir nelikus sąlygų tradicijoms gyvuoti pastovioje žmonių bendruomenėje, daugelio jų prasmė ir paskirtis, simboliškai užkoduota judesiuose, choreografiniuose piešiniuose, tekste, muzikoje, tapo nebesvarbios, nors patys šokiai tebegyvavo iš bendros žmonių elgsenos inercijos. Ryškus lūžis lietuviško šokio raidoje įvyko XIX a.viduryje, kai Lietuvoje sparčiai pradėjo plisti šokiai ir muzika iš Vakarų Europos ir slavų tautų. Naujieji šokiai įsibrovė net į apeigas, nustelbdami buvusias etninės choreografijos formas, pakeisdami ritualinę nuotaiką, paspartindami apeigos virtimą pramoga. Kuo arčiau į mūsų laikus, tuo labiau  įvairėja, tobulėja, vystosi liaudies šokio, tapusio grynai pramogos dalyku, formos, judesiai, figūros, žingsniai.

Filmas supažindina ir su įvairiomis liaudies choreografijos formomis bei šokiais, kurie pasiekė mūsų dienas ir tebėra su malonumu šokami tiek seno, tiek jauno ar net mažo. Liaudies choreografija gyvuoja folkloro ansamblių programose, įvairiose, net asmeninėse žmonių šventėse, vakaronėse, festivaliuose, šokis išlieka viena labiausiai mėgstamų ir populiarių malonumo, pramogos rūšių žmogaus gyvenime, teikiančia ir estetinį pasitenkinimą, ir bendravimo džiaugsmą. Kiekvienas čia atranda save: neįgudusiam malonu, kad tai nesudėtinga ir kiekvienam prieinama, išmanantį užburia judesio simbolika, rimtis, neįmantrus, bet skoningas ir natūralus figūrų supynimas, gyvas šokio judesys, pagavi žaismė, nuoširdumas, kūrybos, improvizacijos galimybė.

Audronė Vakarinienė

Filmuose panaudota Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kūrybos vaizdo archyvo medžiaga, Lietuvos televizijos filmų „Rūta žalioji“, „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ir Vilniaus etninės kultūros centro archyvo medžiagos fragmentai, Balio Buračo nuotraukos.

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008

pjesės

Jūratė Januškevičiūtė

Redaktorė Danutė Skersytė
Dailininkė Audronė Ercmonaitė
Tekstus rinko Audronė Rakštelienė

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 80 p.

Turinys

KLOUNO BATAI / 4
pjesė lėlių teatrui

ŽIRAFA SU KOJINĖMIS  / 18
vieno veiksmo pasakėlė nebūtinai lėlių teatrui

KIŠKIO PASAKOS / 34
pjesė lėlių teatrui lietuvių liaudies pasakų motyvais

ATOSTOGOS PAS DĖDĘ TITĄ / 48
vieno veiksmo istorija lėlių teatrui Peterio Hakso apysakų motyvais

BAUBAS  / 67
lėlių vaidinimas Tove Jansson pasakų motyvais

© Jūratė Januškevičiūtė, 2008

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008

Konferencijos „Kryždirbystės fenomenas liaudies kultūroje“ tezės, 2006

Šokių dienos „Laiko brydėm“ repertuaras

Sudarytoja ir specialioji redaktorė Gražina Kasparavičiūtė
Redaktorė Danutė Skersytė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Natografė Ramutė Adamonienė

Šokių dienos „Laiko brydėm“ kūrybinė grupė:
Meno vadovė Laimutė Kisielienė
Meno vadovės pavaduotoja Snieguolė Einikytė

Vyriausiosios baletmeisterės:
Živilė Adomaitienė
Ilona Baltikauskaitė
Birutė Brazdžiūtė
Kristina Nainienė
Zita Rimkuvienė
Vanda Verkulienė

Baletmeisterės:
Adelė Gružienė
Rita Kurpeikytė
Janina Reinienė
Birutė Viktoravičiūtė
Rimutė Zaleckaitė

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008.

ISBN 978-9986-529-77-4

Turinys

PROTĖVIŲ ŽEMĖ / 5
Laimutės Kisielienės choreografija
Jūratės Baltramiejūnaitės muzika
Bernardo Brazdžionio žodžiai

KREGŽDELĖS / 35
Choreografija Elenos Morkūnienės
Leono Povilaičio muzika
Živilės Adomaitienės aprašymas

TAUKAČIKAS / 53
Vladimiro Ūsovo choreografija
Jūratės Baltramiejūnaitės muzika
Živilės Adomaitienės aprašymas

ŠLEIVAPOLKĖ / 70
Vladimiro Ūsovo choreografija
Jūratės Baltramiejūnaitės muzika
Živilės Adomaitienės aprašymas

PUPŲ KULT / 90
Laimutės Kisielienės choreografija
Vytauto Juozapaičio muzika

ŽVIRBLIAI / 108
Laimutės Kisielienės choreografija
Algirdo Šumskio muzika
Leonardo Gutausko žodžiai

PO MALŪNO SPARNAIS / 128
Alfredo Kondratavičiaus choreografija
Algimanto Bražinsko muzika
Birutės Brazdžiūtės aprašymas

IŠĖJO TĖVELIS Į MIŠKĄ / 175
Danutės Radvilavičienės choreografija
Povilo Budgino muzika
Liaudies žodžiai

MOTINĖLĖ OBELĖLĖ / 199
Ričardo Tamučio choreografija
Leono Povilaičio muzika
Vytauto Barausko žodžiai

ŠIAUDAI BE GRŪDŲ / 226
Vidmanto Mačiulskio choreografija
Giedriaus Svilainio muzika

DŽIGŪNAS / 262
Juozo Lingio choreografija
Jono Švedo muzika

KUBILINIS / 281
Laimutės Kisielienės choreografija
Jūratės Baltramiejūnaitės muzika

VAKARUŠKOS / 312
Juozo Gudavičiaus choreografija
Broniaus Mūro muzika

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008

Šokių rinkinys

Tamara Kalibataitė

Spec. redaktorė Gražina Kasparavičiūtė
Redaktorė Danutė Skersytė
Dailininkės Audronė Lasinskienė, Evelina Mačiūnaitė
Šokių brėžiniai Snieguolės Einikytės
Natografė Ramunė Adamonienė
Tekstus rinko Audronė Rakštelienė

Vilnius,  Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 309 p. (+ 1 CD).

ISBN 978-9986-529-71-2

Turinys

JONINIŲ BURTAI / 13
Vido Aleksandravičiaus muzika

KLAIPĖDIEČIŲ APVALCIUS / 70
Jono Švedo muzika

TRAPUKAS / 95
Leono Povilaičio muzika

IŠ KUR SVEČIAI ATVAŽIAVO / 116
Jurgio Juozapaičio muzika, liaudies žodžiai

OPSTAINAS / 142
Vido Aleksandravičiaus muzika

PAROVĖJOS SUKTINĖ / 168
Liaudies muzika ir žodžiai, aranžuota Juozo Gumausko

JURBARKIEČIŲ POLKA / 200
Prano Tamošaičio muzika

LELIŪNŲ KADRILIS / 219
Liaudies muzika, aranžuota Algirdo Valiulio

SENOVINIS FOKSTROTAS / 255
Vido Aleksandravičiaus muzika

SKRYBELNINKAS / 288
Vido Aleksandravičiaus muzika

© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008