Salomonas Sverdiolas: atsiminimai, pokalbiai, laiškai

Leidinį rėmė Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas

Sudarė ir parengė Danutė Skersytė
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Tekstus rinko Audronė Rakštelienė

Nuotraukos iš šeimos ir bendradarbių asmeninių archyvų

Salomonas Sverdiolas (1923–2003) – beveik visą gyvenimą paskyręs lietuvių liaudies menui, didingosios Dainų šventės vienas iš pagrindinių vedlių.
Knygoje skelbiami jo, artimųjų, bendro darbo, intensyvios veiklos bičiulių atsiminimai, laiškai, nuotraukos.

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005. – 301 p., 114 iliustr.

ISBN 9986-529-50-6

Turinys

Salomonas Sverdiolas. Mano atsiminimai / 8

Janina Gaidelytė-Sverdiolienė. Žydėk, mūsų baltoji alyva / 115

Laiškai žmonai ir sūnums / 127

Živilė Ramoškaitė. Mokėjęs visus globoti / 137

Aldona Valiuškytė-Bartusevičienė. Kvartetas, trio, duetas / 148

Juozas Mikutavičius ir Salomonas Sverdiolas. Rogės, kurioms nebūtinas sniegas / 154

Valerija Rimšienė. Lietuvos liaudies kultūros centro archyve / 185

Algirdas Vyžintas. Penkiasdešimt artimos pažinties metų / 189

Aleksandras Šidlauskas. Šviesūs rūmų langai / 194

Audronė Poškaitytė-Sabaliauskienė. 1331 žodis apie S. Sverdiolą / 202

Juozas Gudavičius. Norėjau būt į Jį panašus / 208

Snieguolė Einikytė. Ne vien direktorius / 212

Rūta Staliliūnaitė. Tango… su slidžių batais / 215

Laimutė Kisielienė ir Jūratė Vilkelytė. Nematomasis dirigentas / 217

Regina Kibildienė. „Viena virve apsijuoskit“/ 226

Vida Rimaitytė. Iš gražiausių laikų / 229

Audronė Rakštelienė. Nerandu žodžių / 233

Genovaitė Juknevičienė. Mokėjom dirbti, šokti ir mylėti / 234

Teresė Petrauskienė. Kai „su velniu susidėjau“ / 238

Stanislava Surkevičienė ir Audronė Lasinskienė. Išlikęs bendrumo jausmas / 241

Buvimo drauge nuotrupos:

Valerijonas Indrikonis / 249

Milda Jakubonienė / 250

Izolina Gasparavičienė / 251

Danutė Plytnikienė / 252

Zigmantas Mikšys / 252

Romas Matulis / 254

Stasė Šleinienė. Svarbiau už premiją / 255

Danutė Skersytė. Pamokos, už kurias nepadėkojau / 257

Vytautas Komka. Um papa… / 263

Ipanijus Ašmutis. Į Palangą kojų nusiplauti / 265

Justinas Jonušas. Viską darė smarkiai / 267

Vytautas Jakelaitis. Spalvingam portretui papildyti / 270

Juozas Žitkauskas. Kaip lygus su lygiu / 276

Regimantas Raškauskas. ZS / 281

Zina Nutautaitė. To Laiko niekada nebus / 285

Vaclovas Vidus. Patekęs į Atminties rojų / 289

Vytautas Jakelaitis. Sudie, brolau / 294

Iš naujo prisiminti ilgametį Liaudies meno rūmų (dabar Lietuvos liaudies kultūros centras) direktorių Salomoną Sverdiolą – menininką iš prigimties – kvietėme tuos, kurie Jį artimai pažinojo – draugavo, kartu gyveno, dirbo, sutarė ar atkakliai diskutavo. Norėjome, kad atsiminimų nuotrupos primintų spalvingą asmenybę jos gyvento nelengvo ir permainingo laiko fone. Deja, kiek pavėlavome – didžiumos Jį supusiųjų nebėra, kai kurių, vyresnio amžiaus, – lyg nebūta, o vienas kitas sakėsi nebenorįs sugrįžti į praeitį.

Dauguma įspūdžių išsakyta, galima sakyti, impulsyviai. Pasikartojimų nevengta specialiai, nes norėta, kad netrumpai Jį pažinojusieji liudytų visų pirma žmogų.

Didesnę memuarų dalį sudaro Jo paties pasakojimai apie asmeninius įvykius, skaudžią patirtį – šeimą ir jos tragišką likimą, karą ir pokarį, įdomius, bet prieštaringai vertinamus garsius žmones ir, žinoma, apie savo gyvenimo meilę, kaip pats yra prisipažinęs, – įstaigą, kuriai daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo. Ir apie šventą tikėjimą, kad kultūros tęstinumas neegzistuoja pats savaime!

Tad koks Jis?

Visų pirma – tai asmenybė. Jo godus atradimų protas ir rutinos nė kompromisų nepripažįstantis aistringas būdas, tobulas intuicijos, diplomatijos ir racionalumo derinys, tiesiog azartiškas požiūris į liaudies kūrybą ir mokėjimas meistriškai laviruojant ją vairuoti.

Su niekuo nesumaišysi Jo specifinių intonacijų, dėmesį kaustančio skvarbaus žvilgsnio, ypač kai šalia – „vaikeliai“ (taip vadino savo pavaldinius).

Jis buvo savas ir laukiamas kiekviename Lietuvos kampelyje – visus lyg magnetas traukė džiaugsmingas „ėjimas į žmones“ ir ypatinga spinduliuojanti jėga. O visų labiausiai, be jokios abejonės, tai, su kokia meile ir kaip nuosekliai buvo kuriama didingoji mūsų tautos šventė – S. Sverdiolas buvo aštuonių Dainų švenčių vienas iš pagrindinių vedlių.

Esame dėkingi likimui, visų pirma šeimai, kad po „rašymo“ mintyse Jis pats suspėjo atlikti „savo gyvenimo išpažintį“. Ačiū Rūmų – Centro buvusiems ir esamiems, šeimos ir intensyvios prasmingos veiklos bičiuliams už įspūdžius apie įdomų ir pagarbos vertą žmogų.

Stebina viena: kodėl be išimties visi panašiai Jį pažino?

Paminklai, ikonografija, papročiai, meistrai

Iš serijos „Gyvoji tradicija“

Rėmėjas UNESCO / Japonijos patikos fondas

Sudarytoja ir tekstų autorė dr. Alė Počiulpaitė

Redaktorė Zita Karkielytė

Fotografai Ramūnas Virkutis, Vytautas Balčytis, Giedrė Vengrytė, Alė Počiulpaitė ir kt.

Grafinio ir kompiuterinio vaizdo kūrėjas Egidijus Vaškevičius

Operatoriai Matas Baniūnas, Egidijus Baniūnas, Vytautas Musteikis

Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005. – 1 CD.

ISBN 9986-529-4

Turinys

Kryžių charakteristika

Ikonografija

Kryžių paplitimas

Medinių paminklų sankaupos

Gyvasis kryždirbystės paveldas

Papročiai, apeigos

Kryždirbiai

Elektroninė knyga „Kryždirbystė Lietuvoje“ supažindina su kryžiais, koplytėlėmis, naujoviškų formų mediniais paminklais, juose esančiomis skulptūrėlėmis, paplitimo ypatybėmis, papro­čiais bei daugiau kaip trimis dešimtimis meistrų. Siekiama atskleisti kuo platesnį šio ypatingo lietuvių liaudies meno bei kultūros reiškinio vaizdą.

Kryždirbystė pristatoma informaciniais tekstais, nuotraukomis (apie 500), filmuota medžiaga. Publikuojami sodybose, kapinėse ir kitur stovintys kryžiai, koplytėlės, kitokių formų mediniai paminklai. Tik leidinio ikonografijos skyrius yra papildytas muziejuose esančių eksponatų nuotraukomis – jos padeda pažinti populiariausių skulptūrėlių siužetų vaizdavimo tipus ir ypatybes.

Leidinyje siekta parodyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių senosios ir dabartinės kryždirbystės pavyzdžių, kuriuose atsispindi kryždirbystės tradicijos bei raida. Bandyta, kiek leido natūroje esanti medžiaga, išryškinti regioninius kryždirbystės bruožus.

Leidinys skirtas etnologams, pedagogams, kultūros darbuoto­jams, kryždirbiams – visiems, kurių veikla reikalauja šios srities pažinimo. Tikimasi, kad leidinys pasitarnaus ir propaguojant kryždirbystės tradicijas visuomenėje, pagilins jų pažinimą, taps atsvara plintančiam kičui.

Lietuvių kryždirbystės tradicijų unikalumas, jų gyvybingumas, didelė kūrinių meninė vertė yra pripažinta pasauliniu mastu –  2001 m. lietuvių kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO skelbiamą Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.